LiteratūraPradedantieji
Raktai antkapiams
MIGLĖ DRANSEIKAITĖ Dvidešimto amžiaus pradžioje centrinį Vilnių dažnai gausiai apspjaudydavo sušalusi ir įpykusi Neris, dabar gi prisitaikiusi prie paplitusio gyvenimo būdo ji tiesiog ramiai teka savo vaga, kažko amžinai surūgusi, rodanti aštrius ižo dantis
Mainų pasaka ratu
VILTĖ BRAŽIŪNAITĖ Kartą, beveik prieš mums ateinant, buvo pastatyti namai – trys punktyrinės linijos, dviejų žemių dygsniai, viena tikroji – pervartų pusėje, viena antroji Vilnius–Baltarusija.
Susikalbėjimą laikau stebuklu
MATAS BYTAUTAS Mano vardas Matas Esejėnas, bet aš nesu Matas, tai tik terminas, kuriuo buvau pavadintas. Aš tapatinu save su šiuo terminu, bet nesu jis.
KAROLINA ŠARKAITĖ. Eilės
nepa/gydo/moji/liga jau gimė liūdnomis akimis matyt atsinešė iš būtojo kuriame vadinosi veronika o gal vardo visai neturėjo tik likimą
Apie titanus ir kitas meditacijas
PAULINA DRĖGVAITĖ – Vadinasi, Tu sutinki, kad būna momentų, kai visi privalo nutilti svarbiausio, lemtingo gyvenimo vyksmo akivaizdoje? – Taip, ir „kai patrankos prabyla – mūzos nutyla“. Iš Jono Jurašo interviu (1990) Kovo 11-oji, saulėtas lėtas sekmadienis, išėjau pasivaikščioti į Laisvę. Juk žinote, tos sekmadieninės promenados: lengvi žingsniai, ore plevenanti vakaro nuojauta…
Visos ištremtos saulės
AGNĖ ALIJAUSKAITĖ Lygiai po trijų valandų ji pramerks akis ir šūktels mano vardą. Po trijų valandų ir penkių minučių, paėmusi suglebusią liauną ranką, nuvesiu ją į vonią ir drėgnu rankšluosčiu brauksiu per siaurus, smulkiomis strazdanomis aptrupėjusius pečius, liulančias beformes krūtis, išstypusias į šalis kojas.
