LiteratūraPradedantieji

Var­dai

SKIR­MAN­TAS KNIE­ŽA Aš ne­tu­riu var­do, tur­būt ir Tu jo ne­tu­ri, nes štai aš į Ta­ve krei­piuo­si abst­rak­čiai, var­to­da­mas ne­aiš­kią for­mą, mo­kyk­lų ko­ri­do­rių la­bi­rin­tuo­se va­di­na­mą as­me­niu, bet ne as­me­ny­be, tuš­čiu žo­džiu, skir­tu su­pap­ras­tin­ti ir su­pras­ti pa­sau­lį, bet ne žo­džiu, at­spin­din­čiu Ta­vo iš­skir­ti­nu­mą.

Tik ser­ben­tai at­si­tie­sia

LINA GIRSKYTĖ Va­sa­ra pa­čia­me gra­žu­me: ne­pa­pras­tai ža­lia ir kvap­nu. No­sį ku­te­na gvaz­di­kė­lių, pi­lia­ro­žių ir ki­tų au­ga­lų, so­din­tų kar­tu su ma­ma, kva­pai.

Šiandien mano Dievas – medis

GRE­TĖ SI­LIŪ­NAI­TĖ Jei­gu ir ta­vo mo­čiu­tė gie­da baž­ny­čios cho­re ir dar yra ga­nė­ti­nai gu­vi iš­ly­dė­ti ana­pu­sy­bėn tuos, ku­rie kaž­ka­da vir­tu­vė­je mū­ri­jo kros­nį, ar­ba tuos, ku­rie tą kros­nį pra­va­ly­da­vo, kol ji dar bu­vo nau­do­ja­ma

As­me­ni­nis Jė­zus Kris­tus su ci­ga­re­te tarp pirš­tų

SIMONA SIDEREVIČIŪTĖ Jei tu­rė­čiau as­me­ni­nį Jė­zų Kris­tų, jis daug rū­ky­tų. Tarp pirš­tų nuo­lat smilk­tų ci­ga­re­tė, ta­čiau ma­nęs jis nie­kuo­met ne­pa­vai­šin­tų. Ne­tu­rė­da­mas nei tė­vo, nei mo­ti­nos, sė­dė­tų ant ša­li­gat­vio bor­te­lio ir už­ver­tęs gal­vą žiū­rė­tų į dan­gų.

Op yra ištiktukas

RIODIN BARDO – O aš šoksiu viena, – pasakė mergaitė ir išskėtusi rankas ėmė suktis apie savo ašį; Mokytoja pirštais trynėsi smilkinius, vaikiukai stovėjo už rankų sukabinti į ratą, Paskui kažkuris pradėjo juoką. – Taip ji išreiškia savo individualumą, – pasakė mergaitės mama mokytojai;

Mels­vo­se sie­no­se tū­no vil­tis

VI­TA­LI­JA SLUŠ­NY­TĖ Mels­vos sie­nos ir ty­la. Tik ret­kar­čiais vie­nur ar ki­tur su­skam­ba šai­žus skam­bu­tis. „Vi­sai kaip ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je“, – nu­si­ste­biu. Iš­syk po jo pa­si­girs­ta sku­būs slau­gių žings­niai gar­so link. Grei­čiau­siai lai­kas keis­ti la­še­li­nė­je esan­čius vais­tus. Vi­ta­mi­nai, an­ti­bio­ti­kai ar tie­siog skys­čiai

At­spin­džiai

AG­NĖ ALI­JAUS­KAI­TĖ X: Būk ge­ras, su­rask ma­no aki­nius. Y: Ta­vo aki­nius? Ne­ga­liu. X: Ko­dėl? Y: To­dėl, kad ne­pa­jė­giu at­si­sto­ti. Man žvė­riš­kai ge­lia de­ši­ni­ą­ją pė­dą. X: No­rė­jai pa­sa­ky­ti – są­na­rį? Y: Ne, pė­dą. Į ją su­smi­go daug šu­kių.

Som­nam­bu­las

EG­LĖ ŠVED­KAUS­KAI­TĖ Su­ti­kau jį nak­tį ne­to­li Ka­ted­ros. Jis ėjo grei­tai, su­si­ki­šęs ran­kas į ki­še­nes, su­si­gū­žęs ir trūk­čio­da­mas pe­čiais. Įdo­mus man pa­si­ro­dė iš pir­mo žvilgs­nio, to­dėl ty­liai bė­gau pas­kui jį. Marš­ru­to su­pras­ti ne­ga­lė­jau – jis ėjo ra­tais, įlįs­da­vo į kiek­vie­ną skers­gat­vį, bet nie­kur ne­su­sto­jo. Tu­rė­jo pa­jus­ti, kad se­ku, bet ne, tik ėjo, ėjo, ėjo.

Pakalnute sudygęs

LINA GIRSKYTĖ Krykštaudamas varteisi lovelėje, o žvitrios akutės vis lakstė pirmyn–atgal. Pirmyn–atgal lingavo lopšys, meistriškai tavo tėčio padirbtas. Norėjau pataisyti užkritusius ant veido plaukus, bet tu tik pasimuistei, ranka pamosikavai man prieš nosį ir neleidai. Jau tada supratau, kad esi ypatingas.

Raktai antkapiams

MIGLĖ DRANSEIKAITĖ Dvidešimto amžiaus pradžioje centrinį Vilnių dažnai gausiai apspjaudydavo sušalusi ir įpykusi Neris, dabar gi prisitaikiusi prie paplitusio gyvenimo būdo ji tiesiog ramiai teka savo vaga, kažko amžinai surūgusi, rodanti aštrius ižo dantis