LiteratūraPradedantieji

Lieps­no­to­ji pe­lė­da

MILDA JURKEVIČIŪTĖ Ati­de­du sa­ve į ne­bū­tį, kad ga­lė­čiau bū­ti tik­ra sa­vo žo­džiu. Pa­ti­kė­si­te ar ne­pa­ti­kė­si­te, bet kar­tais ne­rei­kia bū­ti gra­žiam tarp rai­džių, kad ga­lė­tum di­džiuo­tis sa­vo drą­sa šluo­ti pra­ga­ro skers­gat­vius.

Ta­ra­ko­nų traiš­ky­mas

MA­RIUS PO­VI­LAS ELI­JAS MAR­TY­NEN­KO Pa­me­ni, kai kie­me vi­si var­žė­mės, kas gra­žiau apie ta­ve pa­sa­kys. Tą­kart lai­mė­jau pa­sa­kęs, kad gra­ži tu kaip sau­lė. Ži­nai, ne pats tai su­gal­vo­jau. At­si­me­nu, te­ta la­bai mėg­da­vo vie­ną dai­ną, ku­rio­je tie žo­džiai bu­vo skir­ti tė­vy­nei.

Var­dai

SKIR­MAN­TAS KNIE­ŽA Aš ne­tu­riu var­do, tur­būt ir Tu jo ne­tu­ri, nes štai aš į Ta­ve krei­piuo­si abst­rak­čiai, var­to­da­mas ne­aiš­kią for­mą, mo­kyk­lų ko­ri­do­rių la­bi­rin­tuo­se va­di­na­mą as­me­niu, bet ne as­me­ny­be, tuš­čiu žo­džiu, skir­tu su­pap­ras­tin­ti ir su­pras­ti pa­sau­lį, bet ne žo­džiu, at­spin­din­čiu Ta­vo iš­skir­ti­nu­mą.

Tik ser­ben­tai at­si­tie­sia

LINA GIRSKYTĖ Va­sa­ra pa­čia­me gra­žu­me: ne­pa­pras­tai ža­lia ir kvap­nu. No­sį ku­te­na gvaz­di­kė­lių, pi­lia­ro­žių ir ki­tų au­ga­lų, so­din­tų kar­tu su ma­ma, kva­pai.

Šiandien mano Dievas – medis

GRE­TĖ SI­LIŪ­NAI­TĖ Jei­gu ir ta­vo mo­čiu­tė gie­da baž­ny­čios cho­re ir dar yra ga­nė­ti­nai gu­vi iš­ly­dė­ti ana­pu­sy­bėn tuos, ku­rie kaž­ka­da vir­tu­vė­je mū­ri­jo kros­nį, ar­ba tuos, ku­rie tą kros­nį pra­va­ly­da­vo, kol ji dar bu­vo nau­do­ja­ma

As­me­ni­nis Jė­zus Kris­tus su ci­ga­re­te tarp pirš­tų

SIMONA SIDEREVIČIŪTĖ Jei tu­rė­čiau as­me­ni­nį Jė­zų Kris­tų, jis daug rū­ky­tų. Tarp pirš­tų nuo­lat smilk­tų ci­ga­re­tė, ta­čiau ma­nęs jis nie­kuo­met ne­pa­vai­šin­tų. Ne­tu­rė­da­mas nei tė­vo, nei mo­ti­nos, sė­dė­tų ant ša­li­gat­vio bor­te­lio ir už­ver­tęs gal­vą žiū­rė­tų į dan­gų.

Op yra ištiktukas

RIODIN BARDO – O aš šoksiu viena, – pasakė mergaitė ir išskėtusi rankas ėmė suktis apie savo ašį; Mokytoja pirštais trynėsi smilkinius, vaikiukai stovėjo už rankų sukabinti į ratą, Paskui kažkuris pradėjo juoką. – Taip ji išreiškia savo individualumą, – pasakė mergaitės mama mokytojai;

Mels­vo­se sie­no­se tū­no vil­tis

VI­TA­LI­JA SLUŠ­NY­TĖ Mels­vos sie­nos ir ty­la. Tik ret­kar­čiais vie­nur ar ki­tur su­skam­ba šai­žus skam­bu­tis. „Vi­sai kaip ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je“, – nu­si­ste­biu. Iš­syk po jo pa­si­girs­ta sku­būs slau­gių žings­niai gar­so link. Grei­čiau­siai lai­kas keis­ti la­še­li­nė­je esan­čius vais­tus. Vi­ta­mi­nai, an­ti­bio­ti­kai ar tie­siog skys­čiai

At­spin­džiai

AG­NĖ ALI­JAUS­KAI­TĖ X: Būk ge­ras, su­rask ma­no aki­nius. Y: Ta­vo aki­nius? Ne­ga­liu. X: Ko­dėl? Y: To­dėl, kad ne­pa­jė­giu at­si­sto­ti. Man žvė­riš­kai ge­lia de­ši­ni­ą­ją pė­dą. X: No­rė­jai pa­sa­ky­ti – są­na­rį? Y: Ne, pė­dą. Į ją su­smi­go daug šu­kių.

Som­nam­bu­las

EG­LĖ ŠVED­KAUS­KAI­TĖ Su­ti­kau jį nak­tį ne­to­li Ka­ted­ros. Jis ėjo grei­tai, su­si­ki­šęs ran­kas į ki­še­nes, su­si­gū­žęs ir trūk­čio­da­mas pe­čiais. Įdo­mus man pa­si­ro­dė iš pir­mo žvilgs­nio, to­dėl ty­liai bė­gau pas­kui jį. Marš­ru­to su­pras­ti ne­ga­lė­jau – jis ėjo ra­tais, įlįs­da­vo į kiek­vie­ną skers­gat­vį, bet nie­kur ne­su­sto­jo. Tu­rė­jo pa­jus­ti, kad se­ku, bet ne, tik ėjo, ėjo, ėjo.