EDITA PUSKUNIGYTĖ

INDRĖ ČESNAUSKAITĖ Anika, vakarais užtraukdama užuolaidas, kartkartėmis visai netyčia palikdavo tarpelį tarp jų, ir giedrą ar vos vos debesuotą rytą, jei tąkart miegodavo kairėje lovos pusėje, ją iš sapnų ištraukdavo spindulys, įkyriai degindamas dar sukibusius vokus. Bet ir apsiniaukusį rytą ji žinojo – saulė atsisukusi į josios langą.

DOMINYKAS KERŠULIS Būna dienų, kurios tiesiog parodo visą gyvenimo tuštybę. Tokioms dienoms sukurti nebūtina pasilaidoti filosofų raštuose prastai apšviestame bibliotekos kampe.

EDGARAS SINKEVIČIUS Tuo laiku buvo šilti pavasariai. Pamenu, kaip skuosdavome nuo mokyklos slegiami sunkių kuprinių, pilnų literatūros ir gamtos mokslo vadovėlių. Pasiekę upę, virsdavome į žolę giliai dūsaudami, ir mūsų alsavimas peraugdavo į griausmingą juoką

MARIJA PAŠKEVIČIŪTĖ Senutės sėdėjo klauptuose it paklusnios mokinukės. Jų žili plaukai krito ant pečių garbanomis arba buvo susukti į tvirtus kuodus. Vis paseilindamos sukietėjusias pirštų pagalvėles, jos vartė maldaknygių puslapius, murmėdamos, šnabždėdamos, protarpiais atsidusdamos.

MIG­LĖ SUR­VI­LAI­TĖ Štai da­bar jūs per­skai­ty­si­te tik­rais fak­tais pa­rem­tą is­to­ri­ją ir su­pra­si­te, kaip kon­teks­tas vei­kia kū­ri­nį, o gal net ne kū­ri­nį. Ne­su­pran­ta­te, apie ką kal­bu? Tad pra­dė­ki­me nuo pra­džių.

AIS­TĖ PIL­KAUS­KAI­TĖ

MILDA JURKEVIČIŪTĖ Ati­de­du sa­ve į ne­bū­tį, kad ga­lė­čiau bū­ti tik­ra sa­vo žo­džiu. Pa­ti­kė­si­te ar ne­pa­ti­kė­si­te, bet kar­tais ne­rei­kia bū­ti gra­žiam tarp rai­džių, kad ga­lė­tum di­džiuo­tis sa­vo drą­sa šluo­ti pra­ga­ro skers­gat­vius.