Iškyla su Magdolna

GINTAUTAS LESEVIČIUS

Atrodė, kad varna tuoj nusisuks galvą.

„Žiūrėk, – rodė mano kaimynės Magdolnos lūpučių brūkšnys, – ta varna tuoj tuoj nusisuks galvą, žiūrėk, kaip jinai sukioja į šalis galvą.“ Varnos profilyje žiojėjo akis – stiklinė, juoda, sugerianti mus abu su Magdolna, sėdinčius priešais kits kitą parietusius kojas languoto užtiesalo kraštuose, sugerianti ant jo išdėliotus stiklainėlį vyšnių uogienės su įmerktu šaukšteliu, lėkštelę ir trikampiais papjaustytos baltos duonos skrebučius, sugerianti termosą ir porą puodelių su arbata… „Ta varna, bjaurybė varna, dvarniaška prakeiktoji, juodasnukė, geležkaklė, mums gadina iškylą“, – Magdolnos antakių kraščiukai tįstelėjo į viršų, lūputės susivijo į apskritimą. Uroborosas – pamaniau aš ir supratau, kad Magdolna turėjo omeny: „Gerai būtų, kad ta varna pagaliau nusisuktų galvą.“

– O tu nežiūrėk į ją, Magdolna, gerk arbatą, tepkis ant skrebučio uogienę. Nori vyšnių uogienės? – Aš prikišau jai prie lūpučių vyšnių uogiene apteptą skrebutį, tada priglaudžiau puodelį. Magdolna ilgai ir piktai kramtė – jos žandukuose išryškėjo vertikalios bangelės, Magdolna vis negalėjo pamiršti besisukiojančios varnos. Varnos akis, kai nugręždavo galvą į dešinę – kairioji, o kai atsukdavo atgal – dešinioji, viena bjauri, pragaištinga, pragarėjanti varniška akis gręžė mane, gręžė mano kaimynę Magdolną, mums buvo baisiai nejauku ir apskritai iškyla ėjosi nesmagiai, o buvau planavęs smagų kaimynišką pasisėdėjimą.

Reikėjo kažkokiu būdu atitraukti Magdolnos, o ir savo dėmesį nuo varnos, todėl paklausiau kaimynės, kaip sekasi su Sužadėtiniu. Magdolnos lūputės išretėjo į punktyrą – Sužadėtinis jai anądien pasipiršęs, bet Magdolna atsakiusi. Gerai, kad jis nebuvo pakviestas į iškylą, nes dar jai nesugebėjo ištart nė vieno normalaus žodžio, tik mykė, mūkė, kurkė, murkė, inkštė, mekeno, miknojo, murojo, vyzgė, dūzgė ir žiedą, apskretusį purvais žiedelį, ištiesė be žodžių, gromuliavo, atrajojo, bandė ją prievarta – buvo užrakinęs į narvą, bet Magdolna, lanksčioji mano kaimynė, prasispraudusi pro virbus… Magdolnos akys patežusios, praskydusios, antakių kraščiukai kybo žemai, iš lūpučių belikęs vien taškas. Kam aš ją skaudinu, kam – ji Sužadėtinio nemylinti, jis jai: išsigimėlis, žvėris, trolis, gnomas, Mumis, Prokrustas, jetis, lokys, kuilys, vilkas geležinis, varnas vienaakis, – putojasi mano kaimynė, jos antakiai šiaušiasi ir virpa.

– Bet Magdolna, – sakau pasilenkdamas ir smiliumi nurinkdamas nuo jos lūpučių kampelių putą, – aš pakviečiau tavo Sužadėtinį į iškylą. Tik jis neatėjo. Aš paskambinau jam telefonu iškart po to, kai paskambinau tau. Tau pirmai paskambinau, o paskui – jam.

„O dar paskui – kam? – klausia krypstanti Magdolnos antakių linija, tačiau aš apsimetu neperpratęs. – Ir viskas, ir daugiau niekam nepaskambinai?“ Mano kaimynės lūputės apvalainos. Ji dėl kažko baiminasi, gal kad Sužadėtinis nebūtų varna atskridęs į iškylą, Sužadėtinis, pasivertęs į varną ir laukiantis savo sūrio – Magdolnos.

– Jeigu tavo Sužadėtinis yra ta varna, tai, kai ta varna nusisuks galvą, Sužadėtinio nebeliks – jis nusisuks galvą. Tu neištekėsi, Magdolna.

Mano kaimynė nekenčia Sužadėtinio, ji juokiasi. Dabar Magdolna panaši į kačiukę, į japonišką paveikslėlį, į haiku. Man pavyko pralinksminti Magdolnos veido trieilį: antakius, akis ir lūputes. Gal ir varna nuskris jau?.. Bet ne – varnos kaklas tąsosi kaip užsuktas. „O tu paskambinai mano tėvui Kareiviui, ar pakvietei mano tėvą Kareivį? – išsprūsta kaimynės lūputėms, jos atšoka, atplyšta, stumia viena kitą kaip vienodi magneto poliai – niekaip jų nesuliesi… – Aš prieš savo tėvą Kareivį ir šita suknute pasipuošiau. Matai, ir kaspiną įsirišau. Vis laukiu savo tėvo Kareivio.“

– Nedėkingoji mergiote, tai tu ne prieš mane išsipuošei, ne man suknutė skirta, ne man ir kaspinas? – rėkiu kaimynei ir puodeliuose virpa arbata, o stiklainėlyje plasta vyšnių uogienė. – Verta tu savo Sužadėtinio – nevaleikos, varnakojo, nepraustasnapio!.. – ir iš to įniršio teškiu Magdolnai į veidą vyšnių uogiene apteptą skrebutį. Uogienė skrebutį trumpam prilipdo, bet paskui jis ima slinkti žemyn, po truputėlį atidengdamas kaspiną papurusiuose Magdolnos plaukuose, antakių nesvarumą, akių iksiukus, lūpučių išsišokimą…

– Aš gi tau jau šimtą kartų sakiau: tavo tėvas Kareivis išėjo į Didįjį Karą ir negrįš. Kareiviai negrįžta, kai juos paima rekrutais į Didįjį Karą.

„Bet aš žinau, žinau, kad mano tėvas Kareivis grįžo iš Didžiojo Karo. Aš dar daugiau žinau, aš viską žinau. Ir kur jis guli – va ten, už namo pakastas. Aš mačiau, kaip tu jį užkasei. Aš gi mačiau“, – Magdolnos lūpučių bangelės susiduria ir sudūžta, nes toks tokį geriausiai pažįsta. Jei tik mano kaimynė jaučia, ji jaučia, kad per daug pasakė ir kad per daug ji žino – jaučia…

– Magdolna, – pratariu susitvardęs, – tavo tėvo Kareivio sugrįžo tik liemuo ir galva, jo kojų nei rankų nebebuvo. Jam nukando priešas rankas ir kojas jam priešas nukando.

„Tai tu nu…“ – tačiau aš užspaudžiu jos lūputes, ten, kur ką tik prašliuožė uogiene apteptas skrebutis.

– Ššš, Magdolna, Magdolna, tu šiandien šneki kaip niekad, atstotum ir Sužadėtinį, kam jam dar šnekėti, kai tu visąlaik, – nulaižau ant piršto likusią vyšnių uogienę. Čia vyšnios ir dar kažkas… Magdolnos lūputės suteikė vyšnių uogienei prieskonį. Kokį prieskonį, ar tik lūpučių? Negaliu prisiminti to prieskonio, Magdolna.

„Tai ta varna kalta, nelaboji“, – girdžiu kaimynės lūputes atgailaujant. Ir kaip ji išvis mato tą varną – juk sėdi tiesiog prieš mane, o varna šone kabo… Mano namo kieme auga medis, tai ant jo šakos šiandien – varna. „Aš jaučiu varną, aš ją jaučiu, tu gal negali to suprasti, bet aš jaučiu nepaliaujamą varnos judesį“, – Magdolnos lūputės prailgsta. Jos antakių kraščiukai nukeipę kaip žiedlapiai pavakary. „Reikia kažką daryti“, – nutęsia.

– Reikia, – pritariu kaimynei. Kaip žiedai, gėlių žiedai – sukasi mintyse, o kaimynės lūputės žvilgsnio periferijoj jau išsiraičiusios gyvačiuke, susirangiusios, susibėgusios į raidę s. „Ach, – nuvinguriuoja gyvačiukės atodūsis, – suk-nutė, suknutė išeiginė vyšnių uogiene išterliota.“ Skalbti reiks, Magdolna, nusirengti suknutę prieš skalbiant, nes kaipgi skalbsi nenusirengus, galima, aišku, ir nenusirengus skalbti… Nevykus iškyla, kokia nevykus, o tas prieskonis, anoks ten prieskonis, tikras skonis, kabo ant liežuvio galo, dirgina liežuvio galą, liežuvio galas – saldumui, Magdolna, kitas galas kartumui, šonai – rūgštumui ir sūrumui jausti, užtai reik ant liežuvio galo uogienę… Klydinėju nuo Magdolnos iki varnos, nuo varnos iki… Magdolna suklusus: akys gimnastikuoja, skliaudžiasi, blizgina, baidosi – stirnos, Bembio, Pokahontos, Skruzdėliuko Zet akys. „Kada ji nusisuks galvą? Ta buožgalvė, galvakojė, galvaninė“, – tebepoteriauja Magdolnos lūpučių apskritimas, kai varnos galva sustoja nebaigusi posūkio ir klaikiai girgždėdamas ima žiotis jos snapas.

Ne iškart aš tai suvokiu – iškart kažkoks glitus jausmas paširdžiuose, ai, kyla, ultragarsas, negi varna skleidžia ultragarsą, Sužadėtinis tau peršasi, Magdolna, Sužadėtinis atskrido. Matau, kaip skečiasi žirklės, plečiasi replės, kaip ženklas „daugiau“ parodo daugiau, kaip pjaunamas, virinamas, kalamas, daužomas, plakamas, skerdžiamas metalas, kaip gimsta geležinis vilkas, kaip pridengia viena kitą, bet niekados neuždengia viena kitos jo nariuoto kaklo plokštelės, kaip, atsikraginus geležinio vilko galvai, vietoj staugsmo jam iš nasrų ir pro kiekvieną narelį, slankstą, lankstą pasipila tepalas ir teka, ir atiteka iki mūsų su Magdolna, atiteka kaip nukankintojo staugsmas. Magdolna, tavo akys – kryžiukai švento Andriejaus, jeigu pratęsčiau jas… Svyra lūputės… Jeigu pratęsčiau iki lūpučių tavo akis, Magdolna… Kokio velnio čia tas Sužadėtinis, tavo Sužadėtinis joks Andriejus, tavo tėvas Kareivis, Magdolna, yra Andriejus.

Keliuosi, stveriu Magdolną, grūduos ją į kelnių kišenę ir, užsispaudęs delnais ausis, neriu namo link. Ką ten, viens du, ranką koją – keli žingsniai, bet kaip per vandenį, kaip per žolę aukštą, kaip per sapną gilų bėgu, tie keli žingsniai, keli žingsniai, Magdolna, bet kaip per tąsų tepalą, kaip per lipnų nukankintojo staugsmą iriuos. Viens du, koją koją, ranką ranką. Tik keli žingsniai, Magdolna, mums tik keli žingsniai, namas čia pat, medis, varna čia pat, iš kur ta varna, Magdolna, kodėl jos galva sukinėjos, turėjo nusisukt, Magdolna, aš tavęs klausiu – iš kur? Varnai liko galva ir liko tavo tėvui Kareiviui galva, Magdolna, už namo tavo tėvas Kareivis sugrįžo, už namo iš Didžiojo Karo. Koją ranką ir ranką koją, Magdolna.

Aš prie durų, siekiu rankenos, džeržgesys jau nuslopęs. Pasigręžiu. Varna, nutūpusi ant užtiesalo, kapoja kaspiną. Aš gerai mačiau, kaip ta varna savo metaliniu snapu kaleno pamestą kaimynės Magdolnos kaspiną. „Magdolna, tavo kaspinas! – vos nesurinku. – Kaspinėlis.“ Gerai, kad mano kaimynė lindi kišenėj ir neregi, kaip kap kap kap krinta varnos snapas. Mazgas perkirstas ir kaspinas išsiskiria į dvi dalis. Magdolna, tu nebeturi kaspino, kaip tu sutiksi savo tėvą Kareivį, Didžiojo Karo veteraną? Gal ji jau miegojo – ten, kišenėj.

– Magdolna, jeigu tu dar nemiegi, tai klausyk: aš prižadu kitąkart į iškylą pakviesti tavo tėvą Kareivį. Pirmiausia skambinsiu telefonu tau, tada Sužadėtiniui ir galiausiai – tavo tėvui Kareiviui paskambinsiu. Aš negerai padariau, kad jo šiandien nepakviečiau į iškylą. Tikėkimės, kad jis prisidės prie mūsų, kas, kad be kojų, be rankų tavo tėvas Kareivis, jam nereikės kojų ir nereikės rankų, Magdolna, apkaišysim jį pagalvėlėm, paramstysim ir jis iškylaus su mumis – valgys ir gers – mudu jį pamaitinsim. Tavo tėvas Kareivis turbūt jau išalko – tenai, Didžiajam Kare, nesaldu, rekrutus prastai maitina, Magdolna.

Bet Magdolna nemiegojo – aš tikrai pajutau, kaip kišenėje subangavo jos lūputės.