Mantija

RŪTA MATAITYTĖ

Nuodėmė

Užsigulusi ant varinės rankenos praveriu didžiules duris ir įžengiu vidun. Į veidą dvelkteli šiltas vaško aromatas. Įveikiu laiptus, praeinu pro žvakelėmis nukrautą suolą ir išnyru į aukštą erdvę, vainikuojamą gilaus kupolo. Vos krustelėjus, garsai suplevena tirštame kaip kisielius ore, o tada ima leistis; leidžiasi ir leidžiasi, storais kilimais nuklodami grindis.

Žvilgsnis lyg budrus šuva prašniukštinėja ilgas suolų eiles, tamsias kerteles, nišose išsislapsčiusias skulptūras. Daugiau žmonių neaptinku, tik viena figūra lyg akmeninė statula stovi įsirėmusi į koloną šešėlyje.

Niekam tos bažnyčios nereikia, visi gyvena savo gyvenimus. Tik aš įstrigau kraujuojančioje praeityje, kuri net ne mano.

Ištiesusi koją brūkšteliu per nugludintą granitą. Garsas slopiai sušlama tarp sienų. Vos liesdama padais grindų paviršių, prisiartinu prie suolo. Atsisagstydama paltą į viršų paleidžiu dar vieną šiugždesio debesį. Laimė, atsisėsti pavyksta be triukšmo. Matau, kaip kiekvienas judesys išskleidžia virš manęs naują garsų užuolaidą, užgožia akiratį. Tai trukdo. Bijau prarasti reginį. Privalau žiūrėti. Stebėti formas, šešėlius, judesius. Spalvas.

Atvertusi galvą nužvelgiu rausvą skliautą, kur blyksi aukso spalvos žvaigždelės. Ne auksinės, tik aukso spalvos – jau supratau, kad tai esminis skirtumas: ne išvaizda svarbi, o materija, ne elgesys, o priežastys. Mergina į teismą atvyko juodaplaukė, bet nuotraukose mačiau ją blondinę. Nulis šeši nulis penktame dokumente. Ar todėl ji jau kita, jau pasikeitė? Gal ir aš viskam pasibaigus galėsiu pasikeisti – išsinerti iš drabužio, persidažyti? Gal tam ir reikalingos mantijos?

Žvelgiu į jų visų plaukus, kai jie teismo salėje varto dokumentus: juodai dažytos garbanos, nušviesinti kirpčiai, kaštoninės sruogos – tai spalvos, tai paviršius. O jo žili – tai materija, žilos spalvos nėra, yra tik žilas plaukas, be spalvos. Kodėl žmogus pražilsta? Ar tai senatvė, apsigyvenanti mumyse, ar kažkas kita?

Jau apibėgau visą skliautą. Dabar skaičiuoju žvaigždes pašnibždom: nulis trys penkiolika, nulis aštuoni vienuolika, nulis septyni… Lyg pirštų kedenami dokumentai teismo salėje. Vis kartoju ir kartoju, nenurimstu.

Ant grindų greta suolo švelniai leidžiasi dar vienas kilimas. Vaško kvapas dvelkteli per petį. Atsigręžiu. Nors juntu jį visai čia pat, pirmiausia nužvelgiu koloną. Šešėlyje nieko nebėra, trūksta statulos. Mintyse dabar aiškiai regiu ten stovėjusią figūrą: nebylią ir pilką. Nejau tai galėjo būti jis? Be mantijos, bet mačiau žilus plaukus.

Bandau dar pasisukti, bet atsiremiu į balsą.

– Sėdi čia… Tu tikinti?

– Tikinti… – atsidūstu. – Kuo gi man tikėti?

– O ką galima veikti bažnyčioje?

– Čia nuodėmes išperka, – sakau. – Katalikai.

– O tu? Irgi katalikė?

– Man nėra ką išpirkti, – pakylu ir atsisukusi nužvelgiu jo žilus plaukus.

Nerimas apvelka mane savo rūbu. Besibaigianti diena virsta buvusiu rytu, vakarykštė perauga į šiandieną. Ar rytdienos skausmus irgi galima išpirkti?

Nuklodami grindis storais šiugždesio kilimais, keliaujame išėjimo link. Šįkart nepajuntu durų svorio – man jas atidaro. Krūtinę suspaudžia geležinis šalčio delnas. Stoviu sustingusi. Tik vidus vibruoja, virpa. Ir jis visai arti, rankovė prisišlieja prie manosios. Šiltas garas nuo lūpų apgobia, suriša mus abu. Lyg daugialypis saitas. Vyro ir moters. Stipraus ir silpno. Advokato ir jo padėjėjos.

– Nesuprantu, koks to tikslas… – klausia.

– Kas? – grįžteliu.

– Išpirkimas.

– Tai apsivalymas. Atleidimas.

– Atleisti? Mus tik nuteisti gali.

– Galėtum bent vakare pamiršti darbą, – maldauju. Meluoju – pati juk irgi apie nieką kita negalvoju, neįstengiu, nedrįstu.

– Kartais nebežinai, kur darbas baigiasi, – sako man.

Atrišu mus laikantį garo šaliką ir pradedu lipti laiptais.

Einam gatve. Aš viena. Jis irgi vienas. Bet kartu. Vadina tai mandagumu: svetimame mieste, tamsu, tik iki viešbučio. Taip, baisu, tik ne nakties tamsos – yra kita tamsa, kurios bijome. Ir net negelbsti, kad kažkas greta, kad eini ne vienas. Gal net nepakaktų, jei leistų įsikibti.

Instinktas

Užbaigta dar viena diena teisme. Kelinta? Nebeskaičiuoju. Tos dienos kitokios, ne skaičiais matuojamos.

Skubu apledėjusia gatvele. Šaltis vis smarkiau užgula kūną. Gruodas traška po kojom: nulis trys vienuolika, nulis trys penkiolika, nulis trys nulis šeši. Šeši, še-še-ši, še-še, še… Šeši? Nulis šeši nulis šeši? Šešėliai prikimba prie batų, tįsta, tįsta, nublanksta. Tįsta, blanksta, palieka. Tįsta, palieka.

Skubėdama užkliudau tuščią alaus skardinę. Metalo garsas perskrodžia tamsą, tįsta, tyla, palieka. O vaizdas atminty vis nedingsta, prikimba, tempiasi.

Išneriu iš už kampo. Aplink tuščia, nyku, tik plytų siena ir pražilęs vanduo. „Au. Auuu“, – virkauja vėjas, glaustydamasis palei namo sienas. Kilnoja, tampo mano kepurės bumbulą, įsirėmęs į nugarą stumia pirmyn.

Regiu: jo pirštai nardo tarp lapų. Vaizdas tįsta atminty, neblanksta, nepalieka.

Prokuroro balsas atvilnija per teismo salę, paliečia veidus, nuslysta per plaukus ir šaltai pliaukštelėjęs į sieną aidu puola iš nugaros. „Šeštas, šeštas, šeštas“, – kartoja lūpos paskui balsą. Pagaliau pirštai suranda skaičių, atverčia, tačiau garso banga užkliudo lapus, nubloškia į šalį.

Jo pirštai vėl ieškosi kelio tarp dokumentų, vargsta. Brūkšteliu per lapų pluoštą ir atverčiu pamestą numerį. Nuotrauka suplieskia į veidą, rykštėmis perrėžia akis, surakina kojas ten, kur skauda. Skauda jai.

Prokuroras skuba, nebespėju versti. Nerandu naujo puslapio.

– Pertraukėlės. Paprašyk pertraukėlės, – liepiu pašnibždom.

Vos teisėjai pakyla, nučiumpu aplanką ir maunu iš salės, šmurkšteliu į kabinetą kitoje koridoriaus pusėje.

– Turim susitvarkyti dokumentus. Negalim dirbti, kai viskas šitaip.

– Gerai.

Nesuprantu, kaip jis gali būti toks išsiblaškęs – mane mokė taisyklių ir įstatymų. Bet pats… Mums, moterims, skauda, o jis…

– Tik greičiau, – skubina. – Turim penkias minutes.

– Aš neprašiau penkių minučių! – plyštu. – Prašiau pertraukos, ne penkių minučių.

Paleidžiu aplanką iš rankų. Lapai išsibarsto po rausvą linoleumą. Netaręs nė žodžio, jis parklumpa ir skuba sustumti dokumentus į krūvą. Tarytum visa tai būtų nutikę netyčia.

Nužvelgiu nuotraukas, akys vėl suranda vieną iš tų, kurių norėčiau nematyti, sutrypti, sutrinti nebeatpažįstamai. Įremiu kulną į lapo vidurį.

Klūpantysis kilsteli galvą. Pavargęs. Išsigandęs. Tik sau nepripažįsta.

– Mes neturime laiko.

– Tu neturi laiko? – mano vidinė siūlė, kurią iš paskutiniųjų vis bandau susiūti, prayra. – Nes teisėjas neleido?

Jo rankose vėl nuotrauka, lyg užkeikimas.

– Ar tu save matei? Tu pražilęs iki paskutinio plauko! Nuo šito žaidimo.

– Ne, aš tik…

– Senas? Nesi toks senas, kaip bandai pasirodyti.

Jis išsitiesia priešais mane. Bespalvis, tarytum ant savęs būtų užsitempęs kelis drabužius: vieną, antrą ir trečią – visus žilus. Pražilsta ne tik plaukai, bet ir akys, veidas.

Pertraukėlė ištįsta, mums reikia grįžti. Paskubom sudėlioju dokumentus.

Viešbutis išnyra priešais kaip švytintis laivas. Skubu pro duris į vidų, skaičiuoju laiptus, pakopas, numerius ant durų. Kartoju, kartoju – lyg užkalbėjimą. Pagaliau randu, pabeldžiu.

Niekas neatidaro.

Tik pasisukusi eiti išgirstu trakštelėjimą spynoje. Sustingusi žvelgiu į išlindusią figūrą: ant šono sugulę, putų persisunkę plaukai, šlapias veidas ir nuogi pečiai, apgaubti jo advokatiškąja mantija.

– Atsiprašau.

– Atsiprašau.

Ištarę kiekvienas savo atsiprašymą, abu gūžtelime ir vėl nutylame. Nedrįstu prisiartinti, o jis nepakviečia.

– Prausiausi, – sumišęs glosto savo juodą rankovę.

– Žadėjau tuos dokumentus sutvarkyti.

Galiausiai įsidrąsinu ir įslenku vidun. Kambarys kvepia muilu ir švyti nuo daugybės mažyčių žiburėlių. Lyg tos žvaigždės bažnyčioje.

Mantija plastelėjusi dingsta už vonios kambario durų. Apsidairau, akimis ieškodama, kur prisėsti, bet ir vėl… Dokumentai, popieriai. Nulis vienas nulis du, nulis vienas nulis trys… Nuotraukos.

Priklaupusi renku lapus ir rūšiuoju pagal kaltinamojo akto postus, o tada pagal dokumentų eilės numerius. Du nulis, du šeši, penki nulis… Bandau nematyti nieko, tik skaičius. Bet neįstengiu.

Atsisuku. Akimis bėgu į viršų jo kelnių audiniu. Jis stovi šalia ir sustingęs spokso, kaip vargstu dėliodama išžagintos merginos nuotraukas.

Nebeištveriu. Puolu pro duris tiesiai į dušą.

Atsipeikėjusi pajuntu, kaip po kiaurai permerktais drabužiais vinguriuoja vandens gijos. Nusivelku ir sumetu rūbus į krūvą. Pačiupusi nuo kabliuko jo mantiją susisuku, susiriečiu kamputyje ir imu zirzti lyg pritrenktas vabalas.

Staiga pro duris į mane šauna šviesos ašmuo.

– Tu? – išgirstu. Kažkaip keistai jis moka į vieną žodį sudėti visą dieną. Visą kambarį. Visą istoriją. Net ir mano.

Įsidrąsinu:

– Kaip reikia žiūrėti į tokį moters kūną?

– Kaip į svetimą nusikaltimą, – ištaria balsu, kuris nedera prie žodžių.

Tas „svetimą“ toks netikras. Atplėšusi nuo peties jo delną žengiu į kambarį, nustumiu į šalį dokumentus ir susiriečiu ant lovos.

– Kaip man pareiti į savo viešbutį?

– Svetimas miestas. Vėlu jau. Lik čia.

Jis apkaišo mano kojas savo mantija. Paglosto. Ne, ne mane, tik audinį. Tarytum bandytų pats save įtikinti, kad tai profesijai vis dar priklauso.

Galiausiai nusisuka dirbti. Matau prie popierių palinkusią galvą. Žili plaukai – pati gražiausia spalva. Ne, ne spalva tai. Tai esybė mūsų. Kai pavargstam.

Nuotrauka

Dar viena diena. Kai bandau jas prisiminti, visos tampa vienodos – it plonyčiai folijos lakštai – nors ir peršviečiami, sugulę vienas ant kito, jie įgauna vis naują spalvą, dar nematytą.

Seku ledinį šaligatvio kontūrą ir spėlioju, kada pasiklysiu – gal prie kryžkelės, gal už kampo arba pasiekusi aikštę. Bet tai neįvyksta. Miestas nebe svetimas, nors ir ne mano, lyg skolintas drabužis. Tampu vis stipresnė, stangrus saitas laiko mane ir neleidžia peržengti pamišimo ribos.

Pasiekusi aikštę klesteliu ant suolo, rodosi, taip gerai pažįstamo.

– Kokia prasmė čia šaldytis? – klausia už nugaros.

– O kur prasmė?

Net neatsisuku. Tie susitikimai lyg mūsų dienos iškvėpimas, kuris įvyksta kas vakarą, neišvengiamai. Neklausinėju, kaip mane surado. Jis nesiaiškina.

– Ta bažnyčia…

– Taip, einam, – pritariu.

Pakylu ir įsikimbu į parankę. Leidžiuosi būti vedama. Kaskart bandau guostis, kad esu silpnesnė, kad man reikia palaikymo. Nors vis aiškiau jaučiu, kad ir jis bijo.

– Ar pameni, kas įvyko po to?

– Ne, nepamenu, tikrai… – merginos balsas susitraukia, priglunda prie teismo salės grindų, ropoja, šliaužia, kol išnyksta pasuolėje.

– Neatsimeni ir to… Tai ką tu apskritai atsimeni? – šaukia jis.

Matau, kaip pirštai braukia per kruopščiai sudėliotus dokumentus. Tik ta nuotrauka kažkodėl pasiklydo. Net nesuprantu, kam ji – išžagintos merginos veidas. Kam tokia reikalinga nusikaltėlio advokatui? Bet jis vis suranda ir pasideda ją ant stalo.

Pramerkusi akis suspaudžiu mantijos kraštą. Ne, ne mantija tai, tik balta antklodė. Minkšta ir kvepianti.

Tamsu. Regiu: garsai sklendžia, visai kaip bažnyčioje, kaip plaustai, dideli laivai troškiame viešbučio ore.

Ir vėl aš čia. Kažkodėl nepasitenkinau bažnyčia, jo paranke ir iki kambario lydinčių padų šiugždesiu. Kam prireikė dar vienos nakties šalia? Juk dokumentai jau buvo sutvarkyti.

Tuščia. Matau tik plonytį šviesos siūlelį aplink vonios duris.

Ir garsas – pamišėliškas ūkavimas. Lipniais delnais suspaudžiu savo pečius. Dvokiu kaip žvėris irštvoje – tas kvapas, kuris pasklinda poruojantis. Ak, ne, negali būti! Tai tik nuo bylos, nuo nuotraukų. Nuo išžagintos merginos. Gal išžaginimas – irgi poravimasis?

Paleidžiu antklodės kraštą ir keliuosi iš nesavo patalo.

Palei sieną surikiuoti bylos segtuvai. Naktį jis pagaliau sutvarkė juos, visus iš eilės. Nemiegojau, žvelgiau į galvą be spalvos ir stebėjau, kaip tyliai naktimis dirba tie, kurie dienomis drebina teismo salę.

Tik ta vienintelė nuotrauka vis neįsegta. Pritūpusi pakeliu ją ir ieškau numerio. Merginos akys susminga į mane.

– Nuotrauką aš padėsiu į vietą, – šūkteliu sustojusi prie vonios kambario durų.

Gelsvas siūlelis staiga perplyšta, šviesa pliūpteli ir užgula mane, o iš paskos dar kartą – jis. Krentu aukštielninka ant grindų ir pajuntu ant savęs jo kūną: svorį, kuris sustabdo kvėpavimą, virpesį, kiekvieną linkį. Veidas visai šalia. Dabar pamatau, kad jis ne žilas. Regiu visas spalvas. Tikras spalvas. Žmogaus spalvas.

– Atsiprašau, – suskumba. – Už to slenksčio vis kliūnu.

Pirštai paliečia tik tiek, kiek būtina. Kad atsistotų.

Dabar nuotrauka jo rankose, vėl padeda ją ten, kur radau.

– Kam? – klausiu. – Kam reikalingas tas veidas?

– Kad atsimintum žvilgsnį.

Išrišimas

Liekame salėje paskutiniai.

Baigusi tvarkyti popierius stipriai patrinu delnus. Tie folijos lakštai aptraukė kūną lyg žvynai.

– Kur dedi visa tai?

– Archyvuoju.

– Kam?

– Pagal įstatymą.

– O iš galvos kaip viską išmesti?

– Galvoje viskas privalo likti, – aiškina.

– Ar nesakei kažkada, kad su mintim turime susitvarkyti?

– Taip, susitvarkyti. Tai nereiškia, kad išmesti.

– Ar tai įmanoma? – netikiu.

– Tam ir mokomės.

– Tam ir mantija?

– Galbūt.

Pagaliau išeiname iš teismo rūmų. Abu nešame po du sunkius, popierių prigrūstus lagaminus.

Viskas, jau keliausime namo. Reikės grįžti, susitvarkyti. Mintyse.

– Bet kažkada vis vien pamiršti?

– Jei įsiminei, tai įsiminei visam laikui.

– Nejau visas bylas, visus nukentėjusiuosius atsimeni?

Jis pastato ant šaligatvio lagaminus ir prisiartinęs sustingsta. Akys per sprindį nuo mano veido.

– Kokios spalvos tavo plaukai? – išsprūsta.

– Nesu dar toks senas, buvai teisi, – atsako.

Prisimenu ūkavimą užpraeitą naktį. Tai net ne vyras buvo, tik mažas vaikas. Ne, jis nesenas, jį tik privertė pražilti.

Neskubėdami pasiekiame mūsų laivą „Royal Hotel“. Lipdami skaičiuojam aukštus, pakopas, duris. Žingsniai ištirpsta ant minkšto koridoriaus kilimo. Lieka tyla, kurią stengiamės užpildyti.

Pamenu, per baigiamąją kalbą jis ilgam nutilo. Užsikirto, – pamaniau. O gal į tylą pavyko sudėti daugiau, nei mokam pasakyti? Žodžiai gimsta, auga, nebelieka. Tyla yra nesibaigianti, jos nereikia auginti.

Įėjusi į kambarį sustoju priešais langą. Sunku tą tylą perskaityti. Abejoju, ar kalbėdamas jis daugiau pasakys. Ir vis vien laukiu.

„Ar sugadintą gyvenimą atperka bausmė?“ – ištarė teisme. Tada vėl užstrigo. Pažvelgiau į stalą. Nuotrauka… Kam ta nuotrauka, po velnių? Taip, merginos gyvenimo neatpirks bausmė. O mūsų pačių?

– Puiki baigiamoji kalba, – ištariu.

Man nieko neatsako, tik dėlioja popierius. Segtuvai klaksi į grindis. Garsai gimsta, auga, skleidžiasi. Gimsta, sunyksta, dar kartą gimsta.

– Išgyvenom, – ištaria. – Laimingai.

Suprantu, kad turiu kažką pasakyti.

– Manai, laimėsi? Išteisins?

– Ir ne tik.

– O ko tau dar reikia? – klausiu. – Juk tai svetima nelaimė.

Jaučiu viduje kalančią širdį. Ir dar ties raktikauliu kažkas stuksi, pulsas užgula ausis. Pamanau, kad tai ne žodžiai, tik prasimanymas.

– Plaukai buvo dažyti, bet ji įrodinėjo, kad tai tikroji spalva. Nežinau, katras iš mūsų pirmasis apie plaukus prakalbo. Daug ko neįsiminiau. Tai ir yra blogiausia, to ir bijau – pamiršimo. Įsivaizduok – žvelgdamas tiesiai į akis neturėjau nė mažiausio įtarimo, kad ją pažįstu, kad nors kartą buvome susitikę. O iš tiesų vienas priešais kitą išsėdėjom keturias dienas. Keturias dienas teisme! Kitas vardas… Taip, ir vardą, ir plaukus lengva pakeisti. Bet žvilgsnis! Siaubingiausia, kai nebeatpažįsti žvilgsnio. Buvome susitikę vos prieš dvi dienas, man atrodė, kad viskas einasi per greitai, ji nežmoniškai skubėjo. Ir aš pasidaviau. Net smulkmenos, turėjusios priversti stabtelėti, tuo metu tapo nereikšmingos. Na, žinai, meilės alkis, ar kaip tai vadina? Poravimosi instinktas? Ji nuplėšė drabužius ir puolė tiesiai ant manęs. Po to išsitiesėm vienas šalia kito. Užmigau.

Nedrąsiai grįžteliu, bandau įsitikinti, kad tai ne prasimanymas, ne mantija, kurią nusivelkam.

– Kai prabudau, kambary buvo visiškai tamsu. Ji išsuko ir suskaldė lemputę. Kraujas visur: ore, ant patalo, ant mano kūno, lūpų. Pajutau, net matyti nereikėjo. Kai sako „kraujo kvapas“ – tai tiesa, patikėk. Paliko tik laišką.

Virpteliu. Ir to pakanka, jis nutyla.

Jaučiu, kaip širdies vožtuvas kilnojasi krūtinėje. Kas tai – gyvas raumuo, kuris kažkada ima ir sustingsta? Tereikia visai nedaug, vienas mažytis virptelėjimas gali būti paskutinis. Kaip prie venos priglaustas stiklas nuo dar neatšalusios lemputės. Bandau suprasti. Kiekvieną akimirką galima suprasti, kai ją vertini atskirai, bet sudėlioję visą paveikslą sutrinkam. Vėl galvoju apie šiandienykščią jo kalbą teisme: „Negalima išpjaustinėti po vieną įkaltį ir iškėlus su pincetu į operacinės šviesą tikrinti – ar geras, ar tinkamas? Privalome surūšiuoti kaladėles ir įvertinti bendrą vaizdą.“ Kaip reikėtų suprasti merginos nusižudymą savo naujo meilužio lovoje dėl to, kad šis buvo kito, ją prieš metus išžaginusio, gynėjas? Tai nusikaltimo ar išteisinimo pasekmė? Keršto laimėjimas ar visiškas nuopuolis?

– Ką parašė? – įsidrąsinu nustūmusi kamštį iš gerklės.

– Pasakyti?

– Jei gali.

– Rašė: man jau viskas sugadinta, bet ir tau niekada nebebus gerai.

Pakilusi nuo lovos išrausiu jo krepšį, surandu mantiją ir apsiaučiu jo pečius.

– Gražūs tavo plaukai, – ištariu, atsargiai prisilietusi.

– Po tos nakties pražilau nespėjęs pastebėti.

Žiūriu į pilką sruogą.

– Nuo tada vis dar bijau paliesti moterį. Ir išžaginimo bylų nebesutikau imti. Tik spoksodavau į veidus ir stengdavausi įsiminti kiekvieną žvilgsnį. Mirtinai bijojau pamiršti. Galvojau, taip ir bus visą gyvenimą.

– Bet pagaliau nusprendei apsivalyti?

– Ar tas nuodėmių išpirkimas… tik bažnyčioj?

– Ne, ne tik.

– Kaip dar galima?

– Ar tau neatrodo, kad jau išpirkai?

Priėjusi prie sienos praveriu lagaminą. Atmintinai žinau skyrius, pastraipas, puslapius. Net tą nuotrauką, kuri be skaičių; ji ten net nepriklauso. Tik jam jos reikėjo. Tik jam.

Surandu ją ir įsegu į bylos archyvą. Advokatų firmos archyvą. Jo archyvą. Ir mano.