ASTA PLECHAVIČIŪTĖ

Darbai ir atostogos

 

Raktas po linoleumu

 

Aš nesu koks žvėris.

Sako potencialus būsimas darbdavys.

 

Ane? – vypteli voverės jos galvoje, paveikslėliai ant arbatos indelių ir dar kažkas.

Gal surikatėlis, alkanas katinas, na gerai, nususęs žiurkėnas. Na bet tikrai baisus žvėris.

 

Jei norėsi išeiti pietauti, tai ir eik, tik ant parduotuvės durų pakabink užrašą, kada grįši. Nors geriau neik, ką čia vaikščioti, tiesiog lentelės nepamiršk, kad NEDIRBA. Ir gali valgyti čia, pagalbinėje patalpoje.

Gali dirbti nuo 10 iki 19.

Gali nuo 8 iki 17.

Gali ilgais vakarais, mokėsiu procentus nuo pardavimų.

 

Mergina palinksi. O tai ką, vis geriau, negu automatiškai skenuoti prekes, šen ten, pirmyn atgal, čia, kaip sakoma, parduotuvė su dvasia, kvapai nuo žemės iki lubų, prie žemės toks dar sumišęs, o kuo aukščiau, tuo atrodo išgrynėjęs, bet va, kai ant kėdės pasilipi, tai viršuje šilčiau. Tos arbatžolių dėžės ir dėžutės, lengvi svareliai, tikslios svarstyklės.

 

Taigi, jis sako, tikrai geriau.

 

Parduotuvė dar uždaryta.

 

Atsidarysi ir uždarysi pati, dar primena. Aišku, atsidaryti reikia kelias minutes prieš tikrąjį atsidarymą.

 

Tai ateisiu, atsirakinsiu jas iš išorės, surinksiu kokį signalizacijos kodą ir viskas?

Klausia ji.

 

Būsimas darbdavys-savininkas kažką neaiškiai galvodamas į ją tylėdamas žiūri. O parduotuvės durys užrakintos. Lipnioje arbatinėje prietemoje, lauke skaisčiai šviesu, iš išorės vis kas nors rankeną paklebena, prisiglaudžia prie stiklo, taip nenoromis prisiglaudžia, bet net nepajunta, kad lieka rankos, peties, žando ar lipnaus vaikiško piršto atspaudas, pasmalsauja, padūsauja ir nueina. Bet gal sugrįš, kam reikės, durys, dveji langai iš išorės, byrančių arbatžolių iškaba, visokie dubenėliai, ąsotėliai, puodukai ir puspuodžiai, cukruoti pagaliukai, pilkų pelių iškamšėlės lange ir ant palangės padėtas vazoniukas su viržiais, durų rankena žalia, žalvariuota. Tiesi. O gal nikeliuota, čia dar reikia pagalvoti.

 

JOKIU būdu.

Sako savininkas, iš smalsios atsainios surikatos staiga pavirtęs įtariu susišiaušusiu meškėnu.

Ne ne, tai ne kodas.

Paklausyk, įėjimas į parduotuvę iš kiemo, taigi. Ne, užsirašinėti nebūtina, tikrai prisiminsi.

Vartai. Ten galėsi pasistatyti mašiną, nevairuoji, jokio skirtumo, įėjimas vis tiek pro vartus. Kitaip nepateksi, jeigu uždaryta, palauk, Vladikas tikrai atidarys. Bet nedirbk iki 22 val., nes Vladikas jau bus išėjęs.

Tada už jų tokia automatinė užtvara, irgi nuo mašinų, ne ne, nelandžiok po jos apačia kaip kokia laukinė. Tikrai nieko gudraus, jokios nuotolinės signalizacijos, ten dešinėje po dangteliu bus toks mygtukas, jį paspausk ir užtvara pasikels.

Jeigu vidury kiemo bus bala, tai palauk. Ko palaukti? Ne, na juokingi klausimai, tu jos neperbrisi – bala gili, su botais? Ne ne, tai palauk, kol pakraštėliai apsus. Iki darbo pradžios? Žinoma, kad spės. Labai greitai čia viskas.

Ne, dar ne viskas.

Pirmosios durys, rakto nuo jų neturime, bet jos jau būna atrakintos, ir ten šalia kambaryje sėdi tokie du sargai, jie visada rytais pusryčiauja, pamatysi pro langą, pabelsk jiems į stiklą. Jeigu nepusryčiaus? Nežinau, taip dar nėra buvę.

Kai atidarys duris, tai ten bus dar vienos grotos, prakiši pro jas ranką, kairėje pusėje, ne ne, neužsirašinėk, ką čia užsirašinėti? Prakiši ranką ir užčiuopsi rankenėlę, pasuksi ją prieš laikrodžio rodyklę tris kartus. Prieš. Nesupainiok.

Laiptuose nedek šviesos.

Reikės pereiti per Jevgenijos butą. Na čia senamiestis, čia taip yra. Ne ne, tikrai nepyksta.

Pro kur išėjimas? Pro jos vonią, pakelsi dušo užuolaidą ir patrauksi į dešinę, pritvirtink ją skalbinių žnybtukais, bus patogiau išeiti namo, kai reikės.

Tada ten ilgas koridorius. Jo gale trejos durys. Taip, mūsų bus tos pačios pirmos dešinėje. Bet jas atidarysi tik tada, jeigu tos kairėje bus užrakintos. Tai patikrink. Ir nepamiršk svarbiausio –

RAKTAS PO LINOLEUMU.

Ir dar.

 

Tris kartus atėjo į darbą, jau suprato, kad tikrai reikia daugiau laiko rytais susiruošti, daugiau laiko net ne akims dažyti ar kad koks G6 pagal grafiką neatvažiuos, tiesiog daugiau laiko, kol pasiekia raktą po linoleumu.

 

Ir, sakydavo, darbas geras, ramus, uždirbu minimumą ir dar nuo pardavimų, tikrai geriau, negu automatiškai prekes skenuoti.

Tikrai, sako draugė A.

Tai jooo… pritaria draugė B.

 

O kas toliau?

Toliau ponas Stanislovas mirė. Ir ji į parduotuvę nebepateko, kelias dienas bandė eiti tradiciškai, ateidavo iki tos vietos, kaip kokiame kompiuteriniame žaidime, ir strigdavo.

Bandė pro paradines, tos nė krust.

Manė, signalizacija suveiks, nieko.

Bandė daužti stiklą, neišdužo.

Kvietė policiją, neatvažiavo.

 

Kelias dienas į viską buvo nusispjovusi, po kelių dienų ateina, durys praviros, vieta tikrai ta, tik durys, langai (čia būtų galima detalizuoti). Sulysusi mergina su prijuoste ant juodos suknutės langą valo, šluotele šlavinėjasi aplinkui, praviros durys, kvepia, visai kiti kvapai veržiasi lauk.

 

Kaip tu čia patekai? – klausia ji.

Kaip visada, sako, atsirakinau paradines duris raktu, tada per dvi minutes reikia skydelyje suvesti kodą, kitaip atvažiuos apsauga.

Ir viskas?

Viskas.

Lyg ir nieko nebuvę, tik tie patys viržiai ant palangės.

 

Jindřicho Štreito nuotrauka

Jindřicho Štreito nuotrauka

 

Fotografinis vaizdavimo stilius

 

Aš nesu koks žvėris.

Sako potencialus būsimas darbdavys.

 

Ane? – vypteli voverės jos galvoje, paveikslėliai ant arbatos indelių ir dar kažkas.

Gal surikatėlis, alkanas katinas, na gerai, nususęs žiurkėnas. Na bet tikrai baisus žvėris.

 

Pasikalba dar apie šį bei tą.

 

O tai iš kur jūs gavote mano kontaktus, aš juk darbo neieškau.

Oficialiai neieškote, o neoficialiai seniai norite pakeisti. Taip gavau, gavau, gavau iš šio ar ano. Nesvarbu.

Jis lyg tarp kitko pasisiūbuoja ir nusiūbuoja su kėde ir visu skvarbiu žvilgsniu, džyr džyr džyr per kažką perbėga su pele, pabaksnoja virtualiai, šypteli, na va, cituoju, juk mums to ir reikia: „Jauna rašytoja, tapybiški pasakojimai, miniatiūros“… aha… tada čia vėl… „vaizduoja tai, ko paprasta akis nemato.“

O tada jis lyg pats sau.

Va šitas mums tinka – fotografinis tikslus vaizdavimo stilius.

 

Mums to ir reikia, sako jis labai reikšmingu giliu balsu. TO ir reikia.

Reikia tai reikia.

 

Ir nuo tada nebuvo dienos be teksto, teksto „for many“, teksto ne tokiems „many“.

Tekstai virš gatvių, tekstai ant per didelių tuščių naujamiesčio sienų, tekstai prieš įvažiuojant į miestą. Kur dar lankstinukai, laikraščiai ir t. t.

Toliau ir toliau.

 

Viskas buvo vizualu ir lengva, vizualu ir įvairu.

Tik kiekvieną rytą jos nepalikdavo jausmas, kad braunasi pro nusususių apdžiūvusių berželių mišką.

 

O tada atėjo atostogos.

 

 

Beveik 12 durų

 

Niekada netikėjo pasakomis apie uždraustas įeiti duris. Atrodo, na kas čia tokio, turi rūsį, jame vienuolika durų, o dvyliktų atidaryti negalima. Pirma – vienuolika yra daug ir jų turėtų pakakti, antra – nieko tame rūsyje įdomaus nebūna, va tėvas du rūsius turi ir kas, ten visokios ąžuolinės lentos meno darbams, trečia – jeigu negalima, tai negalima. Ir taškas.

 

Vienoje bibliotekoje (cokoliniame aukšte) ir priešais jos darbo vietą buvo durys. Durys kaip durys, o šalia kampe stovėjo pusiau nugertas (užkimštas) raudonojo vyno butelis. Ir nepakartojamas kvapas: tenai rytas prasidėdavo tokiu sunkiu pelėsio ir ką tik užplikytos kavos kvapu.

 

Ir smalsumas lindo galvon, kodėl gi ten niekas nevaikšto. Bet jos atrodė taip mirtinai užrakintos. Na, būna, žmonės duris perdažo, spynas irgi, tada jos nebesirakina. O čia atrodė, kad jas perdažė pilkai su visomis staktomis. Ir niekada niekas jų nepajudins iš vietos. Gal būna slaptų durų spynų subyrėjimo naktų, na, bet tai naktys, o naktimis čia nieko nepatikrinsi – tik veltui pamojuosi darbuotojo kortele prie įėjimo.

 

Todėl tikėjo pasakojimais, kuriuos girdėjo aplinkui. Esą ten niekada niekas nedirbęs, esą kambarys yra aštuoniakampis ir turi vieną langą. Bet iš lauko jo nesimato? – pasitikslindavo. Ne, nesimato. Ir kambarys esą įrengtas po didžiaisiais laiptais, todėl jo lubos tarsi veidrodinis jų atspindys, ką ten laiptų, visi žingsniai, stabtelėjimai, palūkuriavimai ir šalto gruodžio kastuvo gremžimai skamba kažkaip atvirkščiai…

 

Buvo saulėta diena, kai vis dėlto tas duris pravėrė, juto, kaip nugara slenka spinduliai – nuo peties ant apdulkėjusio kompiuterio monitoriaus kampo. O ten lietus, lietus pačiame apatiniame cokoliniame aukšte, nuo betoninių lubų vanduo vanduo, į neišnešamus dubenis bei indus – srovelėmis, lašais, upeliukais. Ir pelėsio pusnys. Nuo senų lentynų, nuo kartotekų, nuo betoninių perdangų, nuo negatyvinio pagrindinių didžiosios bibliotekos fasado laiptų išsiraitymo. Pilki, žalsvi.

 

Ir nuo tada tos durys pradėjo atsidarinėti. Pačios. Ir kai nieko daugiau nebūdavo pagrindinėse patalpose. Ir vanduo, kuris teška, net kai kelias dienas niekur nelyja. Durys, kurios persekioja.

Ir kažkas turėjo būti toliau, bet ir šita pasaka liko nebaigta, kaip ir antroji ir kaip apie šunį, gyvenantį visai kitoje vietoje, senamiestyje, prie vartų.

 

Kelerius metus galvojo, kad jei būtų likusi tose vietose ilgiau, būtų sužinojusi įvairias pabaigas. Apie neuždraustą pelėsių kambarį ir kartotekines fėjas…

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.