LiteratūraPoezija
epitafijos
Tu –
visuomet –
liepdavai –
meluoti kunigui –
per išpažintį –
sakydavai:
„pasaulis yra grėsmė“
Baltiškos vizijos
Žemės klajoklių tauta –
Baltų balta karalyste,
Pasakoj tu užburta,
Rūko šydu apgaubta,
O lyg saulės blyksnis.
Šv. Tomas Akvinietis
Kine tūnodavau ištisą dieną.
Moteris ekrane vis žengė ir žengė
Per bombų sugurintą miestą. Kariškais auliniais batais.
Ilgom apnuogintom kojom. Šaltis visur ją lydėjo.
Nors atsukus man nugarą, vis tiek įsimylėdavau.
Už išėjimo durų vildavaus rasti karo meto Europą.
Pudelis nakčia
Su baltu pudeliu nakčia
Ant akmenų padėsiu galvą
Žiūrėsiu gersiu negirdėtą kalbą
Srove ištiškusią, aptaškiusią mane
Aš šlapias, aš laimingas
Baltas pudelis nakčia
Pasakojimas apie mano žmoną
Mano žmona yra poetė. Rytais aš einu į darbą. Man patinka
dirbti. Kai išeinu, mano žmona dar miega. Nežadinu jos,
aš ją labai myliu. Mano žmona ne tas žmogus, kuriam
patinka dirbti. Darbas jai neteikia malonumo…
Auksavabalis
Kažin, ar vėjas atpūtė,
ar pats įskrido
pro atlapotą langą –
radau ant rašomojo stalo
birželio rytą vaiskų,
šarvais metalo
žvilgantį,
žavingą
žalsvo aukso
vabalą…
Nakties keliautojai
Kartu migruodavome į šiltai ošiančius paplūdimius
ar kurortinių miestelių bibliotekas, kad galiausiai ištirptume baltame triukšme.
Deja, nepavykdavo pasiekti tikslo.
Ta pati diena tęsdavosi.
Sunki rašyba
Ačiū verkia su nosine
Kosinusais atsikosime
Sinusuose apgultis
Temsta už lango naktis
Karuže, karele
Mums nuskirta dalia, nelemta būt šalia.
Žirgelis žvengė, dalužę drengė,
Pamojau skarele.
Ant lūpų – bučinys, gedulo vėrinys
Juosta ant kaklo, ilgesys aklas
Laukimą iškarpys.
Nebeužmigti
Ir nors manęs nešaudo, ir nors manęs nežudo,
Po truputį aš mirštu,
Kol kas tik kojos,
Po to ir rankos,
Svyra prisipildydamos švino.
