Literatūra
Kovent Gardeno akmenys
Eisiu per Londono dykumą
Girdydamas praeivius
švelnumo likučiais
Širdis
Laukinė širdis pabalo prie miško;
O, mirties tamsi
Baimė, kai auksas
Mirė pilkam debesy.
Lapkričio vakaras.
Pilkuos skerdyklos vartuos stovėjo
Varganų moterų pulkas,
Į kiekvieną pintinę
Krito sušvinkus mėsa ir žarnos…
Paskutinis tėvelio apsilankymas Raudondvaryje
1941 metų birželis, labai karštas, giliai įsirėžė man į atmintį. Tėvelis buvo Varėnos poligone, vadovavo savo divizijos karių mokymams. Mudvi su mamyte vasarojom Paliepiuose. Pirmą kartą mūsų sodyboje nebuvo linksma, visi suaugusieji vaikščiojo kažkokie susigūžę, susirūpinę.
Planas
– Jei muš, tu nesiginsi, atlaikysi smūgius, paskui atsikelsi ir nosine – štai ji, paimk, įsidėk į kišenę – nusivalysi kraują. Pasakysi: „Atleiskite, kad įsibroviau į jūsų namus“, tikėkimės, kad jie pagailės tavęs ir leis pasilikti. Nakčiai. Naktį tu pasislėpsi spintoje, skrynioje, sandėliuke ar kokioje kitoje saugioje vietoje, – kas žino, ką rasi tuose namuose, – ir lauksi.
Vėlinių vakarą
Gerai, kad Vėlinių vakarą tu, Mildut, atėjai aplankyt manęs. Grabnyčių žvakę uždegei. Dabar aš vėl girdžiu, kaip Skiemonių bažnyčios šventoriuje vėjas ūžauja, kaip lapai šiurena, krinta ir glaudžiasi prie mano kapelio. Ir vėl galiu kalbėtis su tavim. Niekas dabar manęs nepašnekina. Ačiū, kad baltą ramunę padėjai. Vadinasi, nepamiršai mano eilėraščių.
Kinosakyje
Galvodavau, kiek nedaug trūko, kad dabar gulėčiau aukštielninkas po žeme Aojamos kapinėse. Blyškiu, šaltu, kietu veidu, sužalotu veidu ir nugara. Greta – senelio ir mamos kūnai. Bet tarp mūsų jau nebebūtų jokių pokalbių – tokios man kildavo mintys. Vienišos mintys, bet nelabai baisios. Kada nors taip ir bus. Kada? Lig šiol nejučiom įsivaizduodavau, kad negreitai, tolimoje ateityje.
„Diletantas“ – į šiandieną atsuktas veidrodis
Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos ’24“ vizualinių eksperimentų „Kosmos Theatre“ komanda nusilenkia plojantiems žiūrovams, o pasirodymo siurrealumas iš trukmės mato išsiurbia nulį: atrodo, prabėgo ne keturiasdešimt penkios, bet tarsi keturios penkios minutės.
Literatūra, vaizduotė ir modernybės paradoksai
Pranešimas, skaitytas konferencijoje Sorbonos universitete, atidarant Lietuvos sezoną Prancūzijoje
Harari ekskursija į dirbtinio intelekto dirbtuves
„Nexus“, žodynų verčiamas kaip ryšys, priklausomumas, jungtis (sakyčiau, veikiau – jungtynas, sąryšių raizgulys, net – dispečerinė), pakankamai taikliai atspindi knygos tikslą – aptarti sudėtingiausią ir potencialiai galingiausią iš informacinių technologijų, dirbtinį intelektą.
Senienos ir naujienos (7)
Ankstyvieji vaikystės patyrimai užrašyti taip aiškiai ir su tiek konkrečių detalių, kad apima nuostaba, kaip galima tiek daug įsiminti, atkurti, rekonstruoti. Pasakotojai svarbus bendruomeniškumas ir pozityvumas, apie gyvenimo bendrakeleivius rašoma su meile ir dėkingumu. Jeigu ir minimos nuoskaudos, tai neminimos pavardės.
