Literatūra

Is­to­riš­kai kren­tan­čios bokš­tų nuo­mos kai­nos

TO­MAS MAR­CIN­KE­VI­ČIUS (Vie­no pra­ne­ši­mo mo­ty­vais – in­tui­ty­vi at­si­ri­bo­ji­mo ir eli­tiz­mo li­te­ra­tū­ro­je san­trau­ka) Prieš pra­de­dant be­ne­fi­są ge­ras to­nas rei­ka­lau­ja at­si­pra­šy­ti pub­li­kos už tai, ko jie ne­iš­vys. Šian­dien ne­iš­vy­si­te įga­lio­to­jo Vieš­pa­ties an­ge­lo, kri­ti­kuo­jan­čio ne­iš­si­pil­džiu­sius da­ly­kus dėl to, kad jie ne­iš­si­pil­dė.

Trys laiškai iš pasakojimo apie šešėlius

LAURYNAS KATKUS Mer­lin­gen, 1913 spa­lio 7 Di­džiai ger­bia­mas Bi­čiu­li, prieš ke­lias sa­vai­tes pa­li­kę Mi­la­ną, per Švei­ca­ri­ją par­vy­ko­me at­gal į vo­kie­čių ša­lį. Bu­vo sma­gu vėl iš­girs­ti se­ną­ją kal­bą, tie­sa, ne vi­sai ta­pa­čią, smar­kiau šnypš­čian­čią & bur­bu­liuo­jan­čią nei gim­ti­nė­je.

LEE TZU PHENG. Eilės

Lee Tzu Pheng gimė 1946 m. Singapūre. 1972 m. ap­gy­nė filosofijos doktoratą Singapūro universitete. Nuo 1980 m. dės­tė anglų literatūrą Nacionaliniame Singapūro uni­ver­si­te­te. Ji yra viena žymiausių Singapūro poetų.

Kū­no ir są­mo­nės fi­lo­so­fi­jė­lės pa­gal Mu­ra­ka­mi

DALIA ZABIELAITĖ Ha­ru­ki Mu­ra­ka­mi. Ką aš kal­bu, kai kal­bu apie bė­gi­mą. Iš ja­po­nų k. ver­tė Jur­gi­ta Po­lons­kai­tė. V.: „Bal­tų lan­kų“ lei­dy­ba, 2012. 191 p. Kad šiuo­lai­ki­nis ja­po­nų ra­šy­to­jas Ha­ru­ki Mu­ra­ka­mi (g. 1949) mėgs­ta va­ka­rie­tiš­ką mu­zi­ką (džia­zą, ro­ką, kla­si­ką), tur­būt ži­no kiek­vie­nas jo ro­ma­nų skai­ty­to­jas. Jo kny­gų per­so­na­žai klau­so kaip tik to­kios mu­zi­kos.

As­me­ni­nis Jė­zus Kris­tus su ci­ga­re­te tarp pirš­tų

SIMONA SIDEREVIČIŪTĖ Jei tu­rė­čiau as­me­ni­nį Jė­zų Kris­tų, jis daug rū­ky­tų. Tarp pirš­tų nuo­lat smilk­tų ci­ga­re­tė, ta­čiau ma­nęs jis nie­kuo­met ne­pa­vai­šin­tų. Ne­tu­rė­da­mas nei tė­vo, nei mo­ti­nos, sė­dė­tų ant ša­li­gat­vio bor­te­lio ir už­ver­tęs gal­vą žiū­rė­tų į dan­gų.

Op yra ištiktukas

RIODIN BARDO – O aš šoksiu viena, – pasakė mergaitė ir išskėtusi rankas ėmė suktis apie savo ašį; Mokytoja pirštais trynėsi smilkinius, vaikiukai stovėjo už rankų sukabinti į ratą, Paskui kažkuris pradėjo juoką. – Taip ji išreiškia savo individualumą, – pasakė mergaitės mama mokytojai;

Optimizmo tironija

STEFAN CHWIN Ne­ra­šy­ta nū­die­nos mo­kyk­los (ypač pres­ti­ži­nės pri­va­čios mo­kyk­los) dog­ma – ug­dy­ti sėk­mei. Tam yra prie­žas­čių. Mo­kyk­los tu­ri ska­tin­ti jau­nuo­lius mo­ky­tis, o kiek­vie­na sėk­mės is­to­ri­ja pa­di­di­na ad­re­na­li­no kie­kį jų krau­jy­je, taip, be abe­jo­nių, pa­ge­rin­da­ma mo­ty­va­ci­ją.

Po penkerių metų

TONY GLOEGGLER Mano brolis buvo pakeliui pas dantistę, kai antrasis lėktuvas įsirėžė keturiais aukštais žemiau nei jo darbovietės biuras. Niekada daugiau nebepasakojo apie vyruką, tarpininkaudavusį futbolo lažyboms

Gra­žus tar­si Die­vas par­še­lis

SARA POISSON Aš klau­sau, kaip vė­jas Šiu­re­na la­puos; ly­gi­nu jo bal­są Su ty­lu­ma be kraš­to… Gia­co­mo Le­o­par­di, „Be­ga­ly­bė“ Ries­ta raus­va knys­le­lė su dviem ši­lu­mą skel­bian­čio­mis an­gu­tė­mis, pu­riu blaks­tie­nų žie­du ap­sup­tos žyd­ros rai­ne­lės.

Mels­vo­se sie­no­se tū­no vil­tis

VI­TA­LI­JA SLUŠ­NY­TĖ Mels­vos sie­nos ir ty­la. Tik ret­kar­čiais vie­nur ar ki­tur su­skam­ba šai­žus skam­bu­tis. „Vi­sai kaip ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je“, – nu­si­ste­biu. Iš­syk po jo pa­si­girs­ta sku­būs slau­gių žings­niai gar­so link. Grei­čiau­siai lai­kas keis­ti la­še­li­nė­je esan­čius vais­tus. Vi­ta­mi­nai, an­ti­bio­ti­kai ar tie­siog skys­čiai