Gra­žus tar­si Die­vas par­še­lis

SARA POISSON

Aš klau­sau, kaip vė­jas
Šiu­re­na la­puos; ly­gi­nu jo bal­są
Su ty­lu­ma be kraš­to…

Gia­co­mo Le­o­par­di, „Be­ga­ly­bė“

Ries­ta raus­va knys­le­lė su dviem ši­lu­mą skel­bian­čio­mis an­gu­tė­mis, pu­riu blaks­tie­nų žie­du ap­sup­tos žyd­ros rai­ne­lės. Nu­žy­dė­ju­sių gė­lių pū­kuo­tas gal­vu­tes pri­me­nan­tys au­sy­čių šaukš­te­liai su vos re­gi­mu še­re­lių den­gia­mu krau­ja­gys­lių tin­kle­liu. To­bu­lai skel­tos ka­no­pė­lės. Glot­nią pa­pil­vę rė­mi­nan­čios ke­tu­rios raus­vos ko­jy­tės sklan­džiai su­jung­tais lanks­čiais są­na­riais, ap­au­tos per­ma­to­mo­mis šil­ki­nė­mis ko­ji­nai­tė­mis… Gy­vy­bės ir gro­žio pliūps­nis… per­ne­lyg, per­ne­lyg pri­me­nan­tis žmo­gaus kū­ną. Ir kaž­kuo jį pra­noks­tan­tis.

Pa­na­šiuo­se vaiz­duo­se tik­si griau­nan­ti ga­lia. Pa­na­šu­mas pa­jė­gus iš­gy­dy­ti ape­ti­tą kiau­lie­nai ir su­sprog­din­ti žmo­gaus gro­žio stan­dar­tus.

Ar tik­rai tris­de­šimt­me­tė gra­žuo­lė yra gra­žes­nė už tri­jų die­nų par­še­lį? Ir ar tik­rai žmo­gus gra­žes­nis už kiau­lę? Kal­bė­ti apie tai ne­tak­tiš­ka? O gal ma­no­te, kad to­kie su­gre­ti­ni­mai švent­va­giš­ki, ly­giai kaip iš jų gi­mę klau­si­mai – vel­niš­ki?

To­kie svars­ty­mai yra per­tek­li­niai, jiems trūks­ta sko­nio ir sai­ko, jie pa­na­šūs į li­guis­tos vaiz­duo­tės su­kel­tą ne­ri­mą, kai prie­blan­do­je ar to­lu­mo­je daik­tai ir še­šė­liai ima at­ro­dy­ti lyg mū­sų ty­kan­čios pa­bai­sos, žvė­rys, plė­ši­kai. Tai sun­kiai iš­ven­gia­ma. Pa­sau­lio pa­vi­da­lus ly­di pa­na­šu­mo pra­keiks­mas. Jis at­ve­da į pa­ly­gi­ni­mo pa­gun­dą. Pa­si­da­vę jai gal­būt pa­tir­si­me mis­ti­nę vie­no­vę. Ta­čiau ga­lime būti­ pa­stū­mė­ti ir į skaus­min­gą in­di­vi­du­a­lu­mo, uni­ka­lu­mo, pra­na­šu­mo ar ne­pil­nu­mo, ne­vi­sa­ver­tiš­ku­mo at­skir­tį. Ar­ba būti iš­ju­din­ti pri­vers­ti­nio ba­lan­sa­vi­mo ant pei­lio, ati­da­li­jan­čio ar­ti­mą-pa­na­šų ir to­li­mą-ne­pa­na­šų, aš­me­nų.

Gro­žio aki­vaiz­do­je vie­no­vės ir vie­nat­vės prieš­ta­ros ku­ria spin­du­lin­gos nuo­sta­bos ir gy­vy­bi­nės ener­gi­jos lau­ką, ku­ria­me mū­sų šir­dies tvinks­niai pa­na­šūs į įe­lek­trin­to daik­to sprag­sė­ji­mą. Iš šio pa­na­šu­mo bran­duo­lio srū­van­tis svai­gi­nan­tis ozo­no kva­pas ver­čia įky­riai, ne­są­mo­nin­gai, be­maž ne­val­do­mu žo­džių srau­tu ne­pa­liau­ja­mai skelb­ti vi­sų pa­vi­da­lų pa­na­šu­mą į ki­tus pa­vi­da­lus, ku­rie ne­iš­ven­gia­mai įtrauk­ti į ai­bes skir­tin­gų, vie­na ki­tą den­gian­čių pa­na­šu­mo sis­te­mų.

Že­muo­gių ir braš­kių pa­na­šu­mas vai­kys­tė­je man at­ro­dė įkve­pian­tis ir ma­lo­nus ta­ry­tum jau­ki se­se­rys­tės do­va­na. Prie jos pri­si­dė­jo mė­ly­nių ir vai­vo­rų gi­mi­nys­tė, ka­tės ir šuns, kū­di­kio ir par­še­lio pa­na­šu­mas, dar vė­liau – kar­vės pie­no ir so­jų pie­no pa­ra­le­lė. Žai­ža­ruo­jan­tis vy­riš­ku­mo ir mo­te­riš­ku­mo kok­tei­lis, ku­rio svar­biau­sias bruo­žas – ne per­sky­ros, o žai­ža­ra­vi­mas, ku­rio ly­tis ne­at­pa­žįs­ta­ma, tu­rin­ti vi­sų įma­no­mų ly­čių bruo­žų.

Bū­da­ma vai­kas, į šaukš­te­lį įsi­ber­da­vau cuk­raus ir kai­tin­da­vau virš du­ji­nės vi­ryk­lės lieps­nos, kol pa­gels­da­vo, su­pu­to­da­vo, į šner­ves įsi­gau­da­vo de­gė­sių ir ka­ra­me­lės kva­pas. Pen­kių kvad­ra­ti­nių met­rų vir­tu­vė­lė­je jis bu­vo sve­ti­mas ir be­maž pra­ban­gus. Bu­vo sun­ku įsi­vaiz­duo­ti, kad už to­kį kva­pą ne­rei­kės mo­kė­ti. Su­stin­gęs de­gin­tas cuk­rus pri­min­da­vo tur­gu­je par­duo­da­mus cuk­ri­nius gai­džiu­kus ant pa­ga­liu­kų. Ši žai­biš­kai sa­vo ran­ko­mis su­kur­ta daik­tų gi­mi­nys­tė man teik­da­vo ne­pa­aiš­ki­na­mą džiaugs­mą. Jis vir­ši­jo ma­lo­nu­mą, ku­rį pa­tir­da­vau lie­žu­viu. Nau­ja­sis su­kur­to­sios gi­mi­nys­tės ma­lo­nu­mas kom­pen­suo­da­vo iš ne­kan­tru­mo į karš­tą cuk­rų nu­svi­lin­to lie­žu­vio per­šė­ji­mą.

Pa­sau­lio gi­mi­niš­kų ry­šių dau­gi­ni­mas ar jų at­pa­ži­ni­mas reiš­kė di­dė­jan­tį pa­sau­lio sau­gu­mą. Pa­na­šiais ry­šiais su­tvir­tin­tas pa­sau­lis at­ro­dė leng­viau su­vo­kia­mas, pa­ti­ki­mas. Gal­būt to­kios pa­dė­ties sie­kis pri­skir­ti­nas vai­kiš­ku­mui, ne­bran­du­mui, ku­ris ver­žia­si dau­gin­ti tai, ko jam trūks­ta. Tei­gi­ny­je, kad me­ta­fo­ra ne­vir­tęs tie­sio­gi­nis pa­ly­gi­ni­mas te­ro­do ste­bė­to­jo, su­vo­kė­jo, juo­lab – po­eto sil­pnu­mą, yra tie­sos. Mat pa­ly­gi­ni­mas tie­sia jung­tį, die­gia sau­gu­mą, tuo tar­pu me­ta­fo­ra ku­ria sa­va­ran­kiš­ką daik­tą, ja­me pa­na­šu­mas yra uni­ka­li sa­vas­tis, ku­riai tik su­tei­kia­mas var­das. Tad pa­ly­gi­ni­mų pa­sau­lis iš da­lies yra bū­ties sau­gu­mo sie­kian­čio ir jį ku­rian­čio vai­ko pa­sau­lis – net jei jis pa­grįs­tas ge­nia­lia Char­le­so Dar­wi­no rū­šių at­si­ra­di­mo ir vys­ty­mo­si sche­ma. Sa­va­ran­kiš­kam, į nie­ką ne­pa­na­šiam fe­no­me­nui šio­je sis­te­mo­je nė­ra vie­tos, kaip ir sa­va­va­liš­kai kū­ry­bos aist­rai, trau­kan­čiai pa­na­šu­mo ir sau­gu­mo ry­šius ly­giai taip, kaip sa­va­va­liš­kai juos iš nie­ko pa­dir­bo Die­vas, kur­da­mas žmo­gų pa­gal sa­vo pa­ties pa­na­šu­mą.

Vis dėl­to vie­ną die­ną są­mo­nin­gai (ir ga­na aist­rin­gai) be­sai­kė­mis ir de­monst­ra­ty­vio­mis pa­ly­gi­ni­mų kas­ka­do­mis su­grio­viau sa­vo pa­čios ke­le­tą me­tų gerb­tą sis­te­mą, ku­rio­je me­ta­fo­ra bu­vo aukš­tes­nė pa­ly­gi­ni­mo fa­zė. Su­kū­riau pa­ly­gi­ni­mų vals­ty­bę, ku­rio­je su­krio­šu­si ka­ra­lie­nė me­ta­fo­ra bu­vo nu­vers­ta nuo sos­to. Ne­be­at­si­ga­vu­si nuo šio smū­gio, iš­da­bin­ta nė­ri­niais lyg žied­la­piais, ji la­biau­siai ti­ko at­gul­ti į pra­ban­gų kars­tą, pa­na­šų į pum­pu­rą.

Vi­sa tai pa­da­riau ly­gy­bės, vie­no­vės, lais­vės var­du. Kaip ir dau­ge­lis žu­di­kų, ku­rie nė­ra sam­do­mi ir ku­riems už­dar­bis ma­žiau­siai rū­pi. Pa­si­el­giau kaip dau­ge­lis pa­aug­lių, be­si­ver­žian­čių iš vai­kiš­ko sau­gaus pa­sau­lio tar­si iš kiau­ši­nio lukš­to.

Aug­ti pa­sau­ly­je, ku­ria­me at­ran­di į sa­ve pa­na­šių vai­kų, ka­čiu­kų, šu­niu­kų, zui­ku­čių, pa­na­šų į sa­ve ir vie­nas į ki­tą tė­tį, ma­mą bei kai­my­nus, bu­vo ga­na sau­gu. Vė­liau, kar­to­jant vai­kys­tė­je iš­mok­tą gre­ti­ni­mų sche­mą, ki­to­je ly­ty­je at­ras­tas, o gal tie­siog su­kur­tas „sie­los pa­na­šu­mas“ pa­tei­si­no iš ly­čių skir­tin­gu­mo ki­lu­sį geis­mą – ta­ry­tum ap­vel­kant jį uni­for­ma, pri­den­giant pa­vo­jin­gus jo ašt­ru­mus.

Su am­žiu­mi, kai įvai­rio­pa skir­tin­gu­mų trau­ka jau pa­sil­pu­si ir kai įsten­gi at­si­trauk­ti tiek, kad pa­žvelg­tum į šį geis­mą iš ša­lies, iš aukš­to ar net­gi iš nuo­lan­kaus nu­si­že­mi­ni­mo, at­ran­di aukš­tes­nio laips­nio pa­na­šu­mų, gal­būt net pa­tį pa­na­šu­mų bran­duo­lį, vir­pan­tį ir ta­ry­tum be­si­kva­to­jan­tį iš čia nu­vai­ni­kuo­to pa­na­šu­mo ir skir­tin­gu­mo (tik tas, kas pa­na­šus, ga­li bū­ti įvar­di­ja­mas kaip skir­tin­gas). Čia, mis­ti­nia­me pa­vi­da­lų šal­ti­ny­je, cen­tre, jie pa­na­šūs lyg du nu­ogi nau­ja­gi­miai. Gal­būt net vie­no­di kaip ma­žo vai­ko ir se­no žmo­gaus vei­dai, kai tuo­du ką nors įtemp­tai ste­bi ar su­si­mąs­tę žvel­gia į to­lį lyg no­rė­da­mi žvilgs­niu kaž­ką su­gau­ti, su­lai­ky­ti: įtemp­tos ir iš­šiep­tos lū­pos, ku­rios ga­lė­tų reikš­ti ir ma­lo­nu­mą, ir ne­pa­si­ten­ki­ni­mą, kar­tais pra­žio­ta bur­na. Vei­dai be sa­vi­gy­nos kau­kių, vei­dai as­me­nų, ku­riems jų ste­bė­to­jas ir jų per­ma­ny­to­jas dar ne­at­ro­do ar jau ne­at­ro­do pa­vo­jin­gas.

Či­go­niu­kų, ku­rie at­klys­da­vo į mū­sų ko­lek­ty­vi­nio so­do pa­kraš­tį – ten iš pra­džių sto­vė­jo ra­ki­na­ma me­di­nė įran­kių dė­žė, – vei­dai ne­bu­vo pa­na­šūs į se­nių ar iš­si­vie­pu­sių kū­di­kių. Tur­būt jie, nors ir tam­ses­ni, bu­vo pa­na­šūs į ma­no vei­dą su smal­sio­mis aki­mis. Mus sie­jo no­ras tu­rė­ti ma­žą šu­niu­ką. To­kį ne­se­niai man bu­vo pa­do­va­no­jęs tė­vas. Vy­res­ny­sis, gal sep­ty­ne­rių me­tų, či­go­niu­kas už gy­vu­lė­lį man siū­lė lenk­ti­nį pei­liu­ką. Vie­nin­te­lė ma­no bai­mė tuo me­tu bu­vo, kad siū­ly­mų lai­kas baig­sis, ir ne­ga­vu­si šu­niu­ko ši nuo­sta­bi, kaip man at­ro­dė, de­le­ga­ci­ja mū­sų so­do pa­kraš­ty­je ne­be­pa­si­ro­dys nie­ka­da.

Tam­sios či­go­niu­kų akys, il­gos ir tan­kios blaks­tie­nos, rus­vos ran­ky­tės juo­do­mis pa­na­gė­mis, pur­vo pa­ryš­kin­tos del­nų li­ni­jos bu­vo ke­rin­tis re­gi­nys – jis iš­li­ko ma­no nuo­sa­vy­bė tol, kol ga­lė­jau tai ma­ty­ti. Šis gro­žis bu­vo ma­no ir ma­ne puo­šė, žiū­rė­da­ma į jį jau­čiau­si gra­žė­jan­ti, pa­na­šė­jan­ti į sa­vo re­gi­nį, pa­na­šu­mo ir ben­dru­mo pa­ky­lė­ta.

Vė­liau, kai mies­te či­go­nės pa­si­bels­da­vo į bu­to du­ris iš­mal­dos ir kai jas pa­kvies­da­vau į vi­dų, ma­ny at­gy­da­vo ka­dai­se pa­sė­ta pa­na­šu­mo sėk­la, ir aš bū­da­vau tik­ra, kad ma­no pa­si­ti­kė­ji­mas mū­sų pa­na­šu­mu pa­di­dins mū­sų žmo­giš­ką, mū­sų mo­te­rys­tės ben­dru­mą. Ti­kė­da­vau, kad ma­no pa­si­ti­kė­ji­mas jei tik ne­su­nai­kins, tai bent jau ati­to­lins jų pa­šau­ki­mą ką nors iš ma­nęs nu­gvelb­ti.

Įvai­riais at­ve­jais šią pa­ki­lią ben­dru­mo nuo­jau­tą ir ga­li­my­bę man pa­ža­din­da­vo ki­ta ly­tis, ki­ta rū­šis, ki­ta kal­ba, ki­ta tau­ta. Bū­da­ma jau­na, ti­kė­jau sa­vo pa­na­šu­mu į se­nius, da­bar ti­kiu sa­vo pa­na­šu­mu į tuos, ku­rie ma­ne ma­to kaip se­nę. Ti­kė­jau, kad pa­na­šu­mas yra duo­ty­bė ar­ba man duo­da­ma jo me­džia­ga, iš ku­rios ga­liu tą pa­na­šu­mą su­si­kur­ti. Lū­kes­tis pa­bus­da­vo kar­tu su su­vo­ki­mu, kad ben­dru­mą rei­kia už­si­dirb­ti, nu­si­pel­ny­ti ir kad tai taps do­va­na įvei­kus bai­mę, ri­zi­kuo­jant kaž­ką pra­ras­ti. Kad siek­da­mas šio pa­na­šu­mo ir ben­dru­mo bū­ti­nai ko nors ne­tek­si – sau­gu­mo ar net da­lies tu­rė­tos ge­ro­vės. Teks kaž­ką pa­au­ko­ti.

Rug­pjū­čio pra­džią dau­gia­bu­čio kie­me pa­žen­kli­no ban­ko te­ri­to­ri­jos pa­tvo­ry­je pra­dė­ję raus­ti obuo­liu­kai. Vai­kai dras­kė ne­pri­no­ku­sius vai­sius, ku­rie ap­gau­lin­gai pa­na­šūs į ska­nius. Ban­dė vie­ną obuo­lį po ki­to. At­ro­do, kad kiek­vie­nas kąs­nis juos pa­ma­žu pri­ar­ti­no prie jų iš­si­ilg­to­jo sko­nio. Vė­lų va­ka­rą tam­so­je kar­tu su vai­kų čiauš­ke­siu iš­by­rė­jęs, per jė­gą iš­pur­ty­tas der­lius ta­po tra­pia, ta­čiau dar tvir­tes­ne pa­na­šu­mo jung­ti­mi tarp pri­no­ku­sio ir ne­pri­no­ku­sio, ska­naus ir ne­ska­naus. Tu­pė­da­ma tre­čio aukš­to bu­to in­ki­le jau­čiau sa­vy pa­ža­din­tą gai­les­tį obe­liai ir er­zu­lį dėl ne­tvar­kos, ly­giai kaip ir skaus­te­lė­ju­sį pri­si­mi­ni­mą apie sa­vo pa­čios vai­kys­tė­je ska­nau­tus ža­lius obuo­liu­kus.

Rūgš­tį bur­no­je pa­vers­ti ska­nės­tu kur kas leng­viau dvie­se, ša­lia gir­dint dar vie­nų dan­tų tri­auš­ke­sį ir sal­džia­rūgš­tį pa­tvir­ti­ni­mą, kad „vi­sai ska­nu“. Pri­si­mi­ni­mas apie šią vai­kiš­ko du­e­to al­che­mi­ją šian­dien at­ro­do toks pa­na­šus į lai­mę. Ar tik ne dėl to, kad tai, ką pri­si­me­nu kaip lai­mę, ne­be­pa­sie­kia­ma ir ne­be­įma­no­ma pa­tik­rin­ti, ar lai­mė tik­ra.

Ma­ži par­še­liai, ku­riuos vai­kys­tė­je tek­da­vo ma­ty­ti ir čiu­pi­nė­ti Nau­sė­džių ko­lū­kio fer­mo­je ir to pa­ties kai­mo vien­kie­mio tvar­te­ly­je, at­ro­dė to­kie gra­žūs, kad tu­rė­jo bū­ti dar ir lai­min­gi. Nuo­sta­būs ir ne­kal­ti gy­vu­lė­liai man bu­vo nuo­sta­baus gy­ve­ni­mo žen­klas, be žo­džių nu­ro­dan­tis tai, ką šian­dien pa­va­din­čiau džiaugs­min­gu iš­si­pil­dy­mu.

Bū­ti to­kiu gra­žiu par­še­liu su ries­ta uo­de­gė­le, kaip man ta­da re­gė­jo­si, bu­vo ne­gin­či­ja­ma lai­mė. Ir ar­gi drįs­čiau tuo su­abe­jo­ti net­gi da­bar? Juk tur­būt iš da­lies šio gro­žio ir lai­mės pa­veik­ti žmo­nės gar­bi­na par­še­lius, kai iš­kep­tus ir iš­puoš­tus pa­gul­do gar­bin­giau­sio­je sta­lo vie­to­je – pa­čia­me sim­bo­li­nio ro­jaus cen­tre. Tam, ku­ris tai pa­da­rė pir­mas, par­še­lis tu­rė­jo at­ro­dy­ti ir gra­žus, ir lai­min­gas, ir šva­rus. O ka­dan­gi šios sa­vy­bės pri­ski­ria­mos die­viš­ku­mui, tai vi­siš­kai ne­pik­tžo­džiau­da­mi ga­lė­tu­me sa­ky­ti, kad par­še­lis pa­na­šus ir į Die­vą, ir į jo su­dė­tin­giau­sią kū­ri­nį žmo­gų.

Ano­mis Nau­sė­džių kai­mo die­no­mis kuo tvir­čiau­siai ži­no­jau, kad ši par­še­lių lai­mė yra gerb­ti­na ir net­gi gar­bin­ti­na. Pa­me­nu, kaip tro­bo­je iš­si­rei­ka­la­vau be­si­rai­tan­čios bal­tos gu­me­lės ga­lą, žio­ge­lį ir kaip tai pa­dė­jo man tap­ti bent kiek pa­na­šiai į uo­de­guo­tą gy­vu­lė­lį. Ku­rį lai­ką kriuk­sė­da­ma ir links­min­da­ma su­au­gu­siuo­sius ro­pi­nė­jau po kam­ba­rius ke­tu­rio­mis. Ma­ne siau­tė šyp­se­nos, juo­kas ir ska­ti­nan­čios re­pli­kos. Lei­do ma­ny­ti, kad ma­no tiks­las bū­ti pa­na­šiai į lai­min­gą par­še­lį ir džiu­gin­ti ki­tus taip, kaip gy­vu­lė­lis pra­džiu­gi­no ma­ne, pa­siek­tas.

Vai­din­da­ma lai­min­gą par­še­lį, ku­rio ne­bu­vo ga­li­ma ne­my­lė­ti ir ku­riuo pri­va­lė­jo­me džiaug­tis, iš­gy­ve­nau vie­ną pir­mų­jų sa­vo ben­dru­mų, pa­na­šu­mų. Jau tu­rė­jau vie­no­vės ir uni­ver­sa­li­jų už­kra­tą. Jis nie­kur ne­pra­puo­lė – iki šiol man ne­lei­džia per­ne­lyg aist­rin­gai mė­gau­tis fe­no­me­nais, kiek­vie­no­je in­di­vi­du­a­ly­bė­je at­ver­da­mas sto­riau­sius pa­vel­do ir pa­na­šu­mų klo­dus.

Ma­no mo­kyk­los suo­lo drau­gei la­biau už par­še­lius pa­tik­da­vo žir­gai, to­dėl ji ne­abe­jo­da­ma įtrauk­da­vo ma­ne į ar­kliu­kų žai­di­mą. Ple­vė­suo­da­mos pa­va­džius imi­tuo­jan­čiais iš­riš­tais kas­pi­nais, plaiks­ty­da­mo­si juos­te­lė­mis ar ša­li­kė­liais mud­vi šuo­liuo­da­vo­me ar ris­no­da­vo­me per tuo­me­ti­nę Le­ni­no aikš­tę Pa­ne­vė­žy­je.

Ma­no pra­di­nių kla­sių drau­gė no­rė­jo bū­ti pa­na­ši į ar­kliu­ką, o aš į sa­vo drau­gę, ku­ri man at­ro­dė gra­ži ir lai­min­ga. To­kia, tie­są sa­kant, ji man at­ro­do iki šių die­nų, nors jau se­niai pas­kui ją ne­be­šuo­liuo­ju.

Ar kai bu­vau še­še­rių, šla­pin­tis sto­vė­da­ma ban­dy­da­vau ir į ber­niu­ką pa­na­ši bū­ti no­rė­da­vau dėl to, kad ber­niu­kai man at­ro­dė gra­žes­ni ir lai­min­ges­ni nei mer­gai­tės? O gal dėl to, kad, gi­mu­si mer­gai­te, kaž­kam at­ro­džiau lyg ne­lauk­tai iš­kri­tu­si ne­ti­ku­si kor­ta? Tė­vas nie­ka­da ne­slėp­da­vo, kad vie­toj duk­ters bū­tų mie­liau tu­rė­jęs sū­nų, ku­rio „bro­liu­ko“ pa­vi­da­lu man lin­kė­da­vo ne vie­nas pa­žįs­ta­mas. To­mis die­no­mis veid­ro­dy­je pra­dė­jau ieš­ko­ti sa­vo pa­na­šu­mų į ber­niu­ką.

Gal­būt gi­mu­si ber­niu­ku bū­čiau la­biau my­li­ma, su­tei­ku­si kaž­kam dau­giau džiaugs­mo? Kaip ten be­bu­vę, veid­ro­dis man ro­dė, kad skir­tu­mas tarp ber­niu­ko ir mer­gai­tės nė­ra toks di­de­lis ir kad la­bai pa­no­rė­ju­si ga­liu bū­ti ir tuo, ir ana. Be to, ti­kė­jau, kad as­me­niui, ku­ris tu­ri mer­gai­tės ir ber­niu­ko sa­vy­bių, tie­siog pri­va­lu vi­sas šias sa­vy­bes puo­se­lė­ti. Tar­si jos bū­tų pa­na­šios į au­ga­lus, ku­riuos bū­ti­na lais­ty­ti ir ki­taip pri­žiū­rė­ti, jei no­ri­me juos iš­sau­go­ti. O ka­dan­gi tai pa­na­šu į tau­so­ti­nus gy­vy­bės pa­vi­da­lus, iš­sau­go­ti sa­vo mo­te­riš­ku­mą ir vy­riš­ku­mą tie­siog bū­ti­na. Nes juk dau­giau, kaip ta­da ti­kė­jau, vi­sa­da ge­riau nei ma­žiau. (Ar šią ydin­gą nuo­sta­tą ska­ti­no įvai­rio­pa sep­tin­to­jo de­šimt­me­čio ir mū­sų šei­mos sto­ka?)

Ban­dy­mai šla­pin­tis sto­vo­mis man bu­vo vie­nas iš slap­tų ano ti­kė­ji­mo į ma­ny­je įsi­kū­ru­sį vy­riš­ku­mą ir mo­te­riš­ku­mą iš­pa­ži­ni­mų.

Vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mai pa­na­šūs į sap­nus. Juos ga­li­ma at­gai­vin­ti lais­vai res­tau­ruo­jant, nu­tols­tant nuo pir­mi­nių pras­mių be di­des­nės grau­ža­ties, nes juk šios pir­mi­nės pra­smės au­go ir kei­tė­si kar­tu su mu­mis ne­pa­ste­bi­mai, ne­va­lin­gai, dės­nin­gai. Kai ku­rie vai­kys­tės nu­ti­ki­mai – lyg plas­ti­li­ni­nės fi­gū­rė­lės, jos at­si­duo­da ran­kų ši­lu­mai ir mie­lai lei­džia­si kei­čia­mos, dau­ge­lį pa­si­kei­ti­mų ly­din­tis skaus­mas joms sve­ti­mas.

Ženg­ti į vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mų mies­tą be­maž to­ly­gu nau­jai pa­tir­čiai: tuos pa­čius da­ly­kus re­gi su­au­gu­sio žmo­gaus aki­mis ir dėl to jie jau nė­ra tie pa­tys. Toks su­vo­ki­mas dar­gi pa­ska­ti­na sa­vi­va­lę, at­me­tant pa­rei­gą pri­si­min­ti sa­vo vai­kiš­ką sa­vi­jau­tą ir dėl ko­kių nors mig­lo­tų tiks­lų pa­vers­ti ją mu­zie­ji­ne bran­ge­ny­be, as­me­ni­nio gy­ve­ni­mo re­lik­vi­ja. Juk tai, ką pa­ty­rė­me bū­da­mi vai­kai, vis dar ga­li bū­ti mums nau­jų pa­sau­lių kū­ri­mo ža­lia­va, nau­jų pa­sau­lių puoš­me­nos, gė­lių gir­lian­dos, tuš­čias mąs­ty­mo erd­ves už­pil­dan­tys nau­ji daik­tai, pa­na­šūs į tuos, ku­riuos su pa­si­ti­kė­ji­mu meist­rau­da­vo­me vai­kys­tė­je.

Ar mū­sų vai­kys­tės val­te­lės, lėk­tu­vė­liai, tvir­to­vės bu­vo kaž­kas vi­siš­kai nau­jo? Ne­re­tai jie tik­rai tu­rė­da­vo ko­kią nors be­pro­tiš­ką de­ta­lę ar sa­vy­bę, ku­rios nurašomos vai­kiš­ku­mui. Ta­čiau pa­grin­di­nis jų bruo­žas bu­vo pa­na­šu­mas į ką nors, su kuo jau bu­vo­me su­si­dū­rę, ką buvome čiu­pi­nė­ję, bent jau ma­tę ki­no filme. Mes lip­dė­me ir meist­ra­vo­me kaž­ką pa­na­šaus, ne­są­mo­nin­gai jung­da­mie­si prie mums ne­su­vo­kia­mos daik­tų ir veiks­mų pa­sau­lio sis­te­mos. Su­vo­kė­me ją esant pa­ti­ki­mą, tei­sin­gą, gal­būt net am­ži­ną. Kur­ti ką nors pa­na­šaus į jau esa­mą at­ro­dė pra­smin­ga, o juk už tai, kad pa­dirb­da­vo­me kaž­ką at­pa­žįs­ta­mo, kaž­ką pa­kar­to­jan­čio, bū­da­vo­me gi­ria­mi. Siek­ti pa­na­šu­mo mums reiš­kė siek­ti gė­rio ar net pa­ties Die­vo.

Nors anks­ty­vo­je vai­kys­tė­je Die­vo bu­vi­mas man ne­at­ro­dė svar­biau­sias gy­ve­ni­mo da­ly­kas, pa­dirb­ti ką nors pa­na­šaus ar tap­ti į ką nors pa­na­šiam bu­vo ne­gin­či­ja­mai svar­bu. Ga­li bū­ti, kad tam tik­ru me­tu tai bu­vo svar­biau­sias ma­no gy­ve­ni­mo įsa­ky­mas. Su­vo­kiau jį be žo­džių, be lie­pi­mo ir bū­ti­ny­bės kam nors at­si­skai­ty­ti ar net bū­ti įver­tin­tai. Ma­ny­je bu­do bal­sas, ku­riuo pa­ti sa­ve ver­ti­nau kur kas pa­ti­ki­miau nei kas nors ki­tas. Juo­lab kad sie­kiant pa­na­šu­mo į ką nors jau esa­mą tek­da­vo nau­do­tis ne­le­ga­lia me­džia­ga. At­si­kirp­ti iš mo­ti­nos suk­ne­lei skir­to au­di­nio skiaute­lę, ne­imant į gal­vą, kad vė­liau ga­li bū­ti de­mas­kuo­ta. Slap­ta pa­si­gra­žin­ti mo­ti­nos lūp­da­žiais ar pa­si­ma­tuo­ti jos nė­ri­niuo­tą apa­ti­nu­ką.

Ar no­rė­jau bū­ti pa­na­ši į mo­ti­ną, mo­te­rį? Į tė­vą ar kai­my­ną sta­lių Jo­ną pa­na­ši no­rė­jau bū­ti net­gi la­biau nei į man pa­žįs­ta­mas mo­te­riš­ko­sios ly­ties bū­ty­bes. Ly­ties ta­pa­ty­bė man ne­at­ro­dė ne­per­žen­gia­ma. Bū­ti pa­na­šiai vien tik į mo­te­ris man at­ro­dė ri­bo­tu­mas ir dar­gi skriau­da. Tą, ką ga­li­ma iš­mok­ti ir į ką ga­li­ma tap­ti pa­na­šiam, iš­mok­ti bu­vo pri­va­lu. Bu­vo gar­bin­ga ir bū­ti­na su­pa­na­šė­ti, tiks­liau, įgy­ti lanks­tu­mo ir dau­giau ga­li­my­bių.

Bū­da­ma vai­kas, sa­ve ir ki­tus žmo­nes su­vo­kiau kaip žmo­gaus me­džia­gą, ku­rios bran­duo­ly­je yra vi­si žmo­giš­kų ga­li­my­bių dai­gai. Man il­gai bu­vo ne­su­vo­kia­ma, kaip kaž­kas ga­li ne­iš­spręs­ti al­geb­ros už­da­vi­nio, ku­ris įtrauk­tas į va­do­vė­lį kaip tik dėl to, kad yra iš­spren­džia­mas ir kad ne vie­nas žmo­gus jau yra jį iš­spren­dęs. Kar­tais tek­da­vo pa­varg­ti, bet šis var­gas bu­vo pri­va­lo­mas, no­rint sau pa­tvir­tin­ti, kad esu pa­na­ši į eks­per­tų su­meist­rau­tą tam tik­ro am­žiaus vai­ko mo­de­lį.

Uni­ver­sa­laus žmo­gaus ide­a­lą su­si­kū­riau pa­ti. Bu­vo ne­su­pran­ta­ma, ko­dėl mo­te­riai ga­lė­tų ne­de­rė­ti sta­liaus pro­fe­si­ja ir ko­dėl ji ne­ga­lė­tų dirb­ti sta­ty­bi­nin­ke, užuot bu­vu­si vi­rė­ja ar siu­vė­ja.

Mo­čiu­tės, pas ku­rią au­gau, kai­my­nas Jo­nas tu­rė­jo ne­di­de­lę dirb­tu­vė­lę su vars­to­tu ir ne­su­dė­tin­go­mis elek­tri­nė­mis me­die­nos ap­dir­bi­mo stak­lė­mis. Tuo me­tu tai bu­vo pa­grin­di­nis Jo­no dar­bas, ku­riuo jis pri­si­dur­da­vo prie sa­vo in­va­li­du­mo pen­si­jos. Bu­vo kurč­ne­by­lis.

Dirb­tu­vė­lė bu­vo po vie­nu sto­gu kaip ir mo­čiu­tės mal­ki­nė, į ją bu­vo ga­li­ma pa­tek­ti pro tas pa­čias du­ris ne­su­ke­liant įta­ri­mo. Mal­ki­nės kai­rė­je bu­vo pjūk­lai ir pjūk­le­liai, plak­tu­kai ir vi­nys. Per­pjau­ti len­te­lę bu­vo kur kas leng­viau su­spau­dus ją vars­to­to gniauž­tais. Plak­tu­ku su­muš­tų pirš­tų skaus­mą nu­slėp­ti ga­lė­jai leng­viau nei plak­tu­ko kauk­šė­ji­mą, jei­gu tik Jo­nas bū­tų ga­lė­jęs tai gir­dė­ti. Ta­čiau jis ne­gir­dė­jo, o mo­čiu­tė ga­lė­jo kuo ra­miau­siai ma­ny­ti, kad dirb­tu­vė­lė­je triukš­mą su­kė­lė pats Jo­nas.

Len­tų at­rai­žos ku­rį lai­ką gu­lė­da­vo krū­ve­lė­je, bu­vo aiš­ku, kad imant jas de­ra at­si­klaus­ti. Ra­du­si Jo­ną dirb­tu­vė­lė­je, kad ir ne­no­ro­mis, taip ir pa­da­ry­da­vau. Už­tek­da­vo pa­ro­dy­ti sta­liui len­tu­tę, ir jis šyp­so­da­ma­sis link­sė­da­vo gal­vą, mur­mė­da­mas pa­no­sė­je: „Imk, imk.“ Jo­no plau­kai ir lan­guo­ti marš­ki­niai kve­pė­jo pu­ši­mis, vei­dą nu­švies­da­vo do­va­no­jan­čio žmo­gaus džiaugs­mas ir pa­si­ten­ki­ni­mas.

Vis dėl­to ku­ria­mo daik­to idė­ja už­val­do taip, kad grei­čiau pri­vers keis­ti įsta­ty­mus nei jiems pa­klus­ti, jei­gu pa­si­ro­dy­tų, kad įsta­ty­mai truk­do kur­ti. To­dėl žen­gia­ma ne­gaiš­tant, ne­si­var­gi­nant įsi­ti­kin­ti sa­vo veiks­mų adek­va­tu­mu įsta­ty­mams. Dėl šios prie­žas­ties ne vie­nas lė­lių bal­de­lis ano­mis die­no­mis bu­vo pa­dirb­tas ne­tu­rint lei­di­mo, kuris grei­čiau­siai bū­tų bu­vęs duo­tas ir net­gi tė­viš­ko švel­nu­mo pa­lai­min­tas.

Da­bar ga­lė­čiau leis­ti sau tar­ti, kad sta­liaus Jo­no akys bu­vo ne­stip­rios juo­do­sios ar­ba­tos spal­vos, lū­pos put­lios ir rau­do­nos, skruos­tai skais­tūs. Pri­sir­pu­si bur­na šyp­so­jo­si ir liū­dė­jo vie­nu me­tu, džiaugs­mas ir liū­de­sys ne­iš­si­tek­da­vo aki­mir­ko­je, mo­ky­da­mi ma­ne apie vi­sų da­ly­kų dvi­pu­sys­tę, lai­min­gu­mą ir ne­lai­min­gu­mą abie­jo­se mo­ne­tos, veiks­mo ir jaus­mo pu­sė­se.

Jis bu­vo gra­žus vy­ras. Tai ga­liu pa­sa­ky­ti da­bar, o anuo­met tie­siog ži­no­jau be žo­džių. Ne­rū­kė, kal­bė­jo ty­liai, no­si­niu bal­su, vei­kiau mur­mė­da­mas nei šnabž­dė­da­mas. De­rė­jo su da­ly­kais, ku­riuos ga­lė­jai pa­va­din­ti švel­niais ir jau­kiais. Bu­vo ver­ta ir gar­bin­ga su­pras­ti, ką mur­ma Jo­nas, ly­giai kaip bu­vo ver­ta ir gar­bin­ga mur­mė­ti.

Ma­no įpro­tis ne­gar­siai kal­bė­ti ir tam tik­ras dro­vu­mas, kai ten­ka šauk­ti, iš da­lies yra iš­mok­tas iš kurč­ne­by­lio sta­liaus. Su­si­jau­di­nu­si ne­re­tai imu skar­den­ti, kar­tais ten­ka gar­siau kal­bė­ti sce­no­je, ta­čiau nie­kas ne­pri­vers šių da­ly­kų su­sie­ti su kal­bė­ji­mo gė­riu ar ko­ky­be. Nie­kas ma­nęs ne­įti­kins, kad mur­mė­ti pa­no­sė­je yra ne­pa­gar­ba klau­san­čia­jam.

Mur­mė­ji­mas yra ge­ras kal­bė­ji­mo bū­das, ir įsi­klau­sy­ti į jį bei su­pras­ti – pa­lai­min­tas ir pa­lai­min­gas žmo­giš­kas veiks­mas.

Ga­li bū­ti, kad ano­mis die­no­mis ne­bu­vo ki­to, ku­ris Jo­no mur­mė­ji­mo bū­tų klau­sę­sis taip įdė­miai ir su to­kiu džiaugs­mu. Ti­kė­ti­na ir tai, kad nie­kas ki­tas jo taip ge­rai ne­su­pra­to ir ne­my­lė­jo.

Šian­dien man at­ro­do, kad mud­vie­jų mei­lė bu­vo abi­pu­sė, ir to­dėl vi­siš­kai na­tū­ra­lu, kad no­rė­jau bū­ti pa­na­ši į kai­my­ną Jo­ną. Ne­de­monst­ra­ty­viai, na­tū­ra­liai, es­min­gai.

Ly­giai kaip jis ty­liai pro mal­ki­nę įsmuk­da­vau į dirb­tu­vė­lę ir pa­dirb­da­vau tai, kas pri­de­ra. Ką rei­kia, nu­pjau­da­vau, ką rei­kia, su­kal­da­vau. Ką rei­kia, kaukš­te­lė­da­vau plak­tu­ku – pirš­tams bu­vo pri­va­lu tai pa­tir­ti – ir pa­jus­da­vau skaus­mą. Kur kas la­biau skau­dė­da­vo nu­lin­kus vi­niai. Tai ne­bu­vo Jo­nui ir ta­jai, ku­ri sie­kė pa­na­šu­mo į meist­rą, tin­ka­ma ko­ky­bė. Krei­va vi­nis reiš­kė ne­sėk­mę, ne­sau­gu­mą. Ma­ne už­kai­tin­da­vo gė­da, iš­muš­da­vo pra­kai­tas. Nu­lenk­to­ji tu­rė­da­vo bū­ti kuo grei­čiau pa­ša­li­na­ma iš meist­ra­vi­mo sce­nos, dar ne­spė­jus jai už­im­ti vie­tos ma­no at­min­ty­je.

Vi­sa, kas bu­vo lo­vo­mis, sta­lais, kė­dė­mis, spin­to­mis, in­dau­jo­mis, so­fo­mis ir fo­te­liais ma­no min­ty­se iki įžen­giant į dirb­tu­vė­lę, jo­je virs­da­vo lo­ve­le, sta­liu­ku, kė­du­tė­mis, spin­te­le, in­dau­jy­te, so­fu­te ir fo­te­liu­ku. Kaž­ku­rią die­ną vi­sus juos dar ir nu­da­žiau ru­dais lat­viš­kais ema­li­niais grin­dų da­žais. Jie ne­si­lio­vė bliz­gė­ti sau­lė­je ir iš­džiū­vę, skleis­da­mi svai­gų dvelks­mą.

Šian­dien bū­tų ga­li­ma tar­ti, kad šven­tiš­kas da­žų kva­pas ir bliz­ge­sys bu­vo tai, į ką no­rė­jau bū­ti pa­na­ši anuo­met. Šis siek­ti­nas pa­na­šu­mas ne­su­vo­kia­mu bū­du bu­vo su­kur­tas ma­no džiaugs­mo dėl sa­vo meist­rys­tės vai­sių zo­no­je. Bu­vo pa­nau­do­ti da­žai, ku­riuos tuo me­tu dau­ge­lis be­maž die­vi­no. Pas­ta­ro­jo die­viš­ku­mo tur­būt li­ko ma­no šner­vė­se, plau­čiuo­se ir akių dug­ne. Kol kas ne­pa­vy­ko jo iš­si­plau­ti.

Die­vas, jei­gu jis yra, ne­abe­jo­ti­nai tu­ri pa­na­šu­mo į džiū­van­čius švie­siai ru­dus lat­viš­kus ema­li­nius da­žus su och­ros at­spal­viu ir bliz­ge­siu, ku­rio sko­nis jun­ta­mas ties lie­žu­vio šak­ni­mi, go­mu­rio gi­lu­mo­je.