Iš danų poezijos
SIGNE MØLLER LANGTVED
Gimė 1978 metais. 2006-aisiais, būdama meno istorijos studentė, debiutavo poezijos knyga „Naujagimis“ (Nyfødt). Čia pateikiami pirmieji autorės kūrybos vertimai į lietuvių kalbą.
Praeitis
Kartkartėmis aš prisiglaudžiu prie praeities.
Mano galva ilsisi ant jos peties ir kvėpuoja
jos ypatingu sunkiu nepasiekiamybės kvapu.
Praeitis mane gali solidžiai apkabinti
per liemenį, ir aš galiu
apkabinti jos kaklą.
Galbūt aš net galiu sugalvoti praeitį pabučiuoti
atsargiai į lūpas. Ne dėl kažko, tik
senų dienų
garbei.
Rytas
Blankioj
rytinėj aušroj
aš atsibundu nuo
tylaus balto žiemos sniego.
Snaigių simfonija
taikiai krenta aplink,
iš dangaus į žemę.
Jų judesys iš formos
į būtį neprasidėjęs
ir dėl to negali baigtis.
Jos nutolusios savo
esybėje, ir jų esybė
yra šalta kaip nebūtis.
Ankstyva balta būsena.
Tavo jaunų akių vokai
akimirksniui nustoja spoksoti,
ir kai aš uždedu
ranką ant tavo šiltos krūtinės,
atstumas
tarp gyvybės ir mirties
tik
dangiška snaigė.
Tyla
Vakarą kaip šis,
kai juodi medžių siluetai
meta šešėlių paveikslus
toli į vėlyvą mėlyną dangų,
tu atsibundi
ir stebi mane.
Lyg tu niekada nebūtum miegojęs
ir niekada nebūtum pabudęs.
Mes esame tyloje.
Su niekuo daugiau
nei mano „aš“,
aš su tavim drauge
tyloje ir vienatvėje,
mūsų susitikime
du žmonės
bendrame pasaulyje,
kur laikas pranyksta
ir tik svajonės kalba.
Nuojautos
Yra kažkas stipraus
tarp fantazijos ir realybės, kurios sminga,
kurios žaidžia.
Jos panašios į žodžius, bet ne viena į kitą,
ne jausmų atsargių pavidalas
tas, kuris vyksta už uždarų durų.
Aš klausau ilgiau prie durų,
nei yra priimtina, ir aš visada noriu būti arčiau,
nei galima prieiti.
Nes arčiausiai, kur galima prieiti,
yra tikriausiai noras suprasti,
kad negalima prieiti arčiau.
Ir tai, kas parašyta tarp eilučių,
ne visada galima perskaityti.
___
SØREN ULRIK THOMSEN
Gimė 1956 metais. Debiutavo 1981-aisiais poezijos knyga „Miesto slengas“ (City Slang). Kuria poeziją ir esė. Šie eilėraščiai versti iš knygos „Sukrėstas veidrodis“ (Rystel spejl, 2011).
Nė vienas nesulauks penkiasdešimties
neatsibudęs naktiniam traukiny nežinia dėl ko
sustojusiame
kol mintys blaškosi apie žmogų
kuris trumpam praėjo pro jo gyvenimą ir dingo.
Tu sėdi kažkur po šiaudine skrybėle
ir skaitai po obels stogu?
Tu guli girtas sujauktoj lovoj
o tuo metu žiurkė krapštosi po grindjuoste?
Čia pajuda traukinys ir sustabdo eilėraštį
kol poetas susigundo
papuošti jį
sentimentalumu ir ciniškumu.
Nors tu vis dar esi graži
vis dėlto kitaip atrodai
nei tuo metu kai šokom lietuje
ir tas trapumas buvo tik dalelė
tavo grožio
kuris krislu styrojo mano akyje.
Bet šiandien kai abu
netyčia susitikom
sidabro gatvės sankryžoje krentančioj šviesoj
tu stovi su gražiausia savo suknele
tas grožis grįžtamas
tavos dalies fragmentas
kuris kaip šukė drasko mano žvilgsnį.
Kai šiandien priėjau aš tavo namą
prie kurio dar degė šviestuvas
ir naktinis vabzdys blaškėsi
kreidos baltumo tyloje
kurią paliko tavo gyvenimas
tai tarsi tu mirei dar kartą.
Bet kai aš tą pačią dieną
sustojau prieš dar vieną namą
ir pažiūrėjau į atvirą ketvirto aukšto langą
prie kurio jaunas sėdėjau
pilnas tikėjimo ir žiūrėjau į tą triukšmingą pasaulį
prasidėjo praeitis staiga
iš naujo.
Vertė Stanislovas Abromavičius
