Se­mai, ta­vo pa­siū­din­tos kel­nės per­ne­lyg kvap­nios

WO­O­DY AL­LEN

Pa­vyz­džiui, ben­dro­vė „Fos­ter-Mi­ller“ ne­se­niai su­kū­rė au­di­nį, pa­si­žy­min­tį lai­džio­mis sa­vy­bė­mis: kiek­vie­nas jo siū­le­lis yra pa­jė­gus per­duo­ti elek­tros sro­vę [...], tai­gi vie­ną die­ną ame­ri­kie­čiai [...] ga­lės įkrau­ti sa­vo mo­bi­liuo­sius te­le­fo­nus pa­try­nę juos į po­lo marš­ki­nė­lius. [...] Tech­no­lo­giš­kai pa­žan­gios ap­ran­gos ga­min­to­jai [...] pri­sta­to lie­me­nes su „hid­ra­ci­jos sis­te­ma“ – į už­pa­ka­li­nę ki­še­nę įtai­so­mas van­dens bu­te­liu­kas, iš ku­rio, pa­si­nau­do­da­mas spe­cia­liai tam įsi­ūta ir iki pat apy­kak­lės ei­nan­čia žar­ne­le, dė­vin­ty­sis šį dra­bu­žį ga­li at­si­ger­ti. [...]

At­ei­nan­čiais me­tais ben­dro­vė „Du­Pont“ pri­sta­tys me­džia­gą, at­spa­rią ne­ma­lo­niems kva­pams, to­kiu bū­du, tar­kim, marš­ki­nė­liai, su ku­riais sė­dė­ta pri­rū­ky­ta­me ba­re, grį­žus na­mo penk­tą ry­to kve­pės taip, lyg va­lan­dų va­lan­das bū­tų vė­din­ti pie­ve­lė­je pa­va­sa­rį. Be to, „DuPont“ moks­li­nin­kai su­kū­rė ir te­flo­nu deng­tą au­di­nį, nuo ku­rio leng­vai nu­va­lo­mos bet ko­kios dė­mės.

Sa­vo ruož­tu Pie­tų Ko­rė­jos įmo­nė „Ko­lon“ pri­sta­to „kvap­niuo­sius kos­tiu­mus“, ap­do­ro­tus ra­mi­nan­čiai vei­kian­čio­mis žo­le­lė­mis.

„The New York Ti­mes Ma­ga­zi­ne“,

2002 m. gruo­džio 15 d.

Prieš ku­rį lai­ką gat­vė­je su­ti­kau Re­gą Mi­li­pe­dą. Se­nais ge­rais lai­kais, ta­da dar dir­bau po­ezi­jos re­dak­to­riu­mi lei­di­ny­je „Krenkš­ti­mas: nuo­mo­nių žur­na­las“, su juo su­si­tik­da­vau pa­pliek­ti kor­to­mis. Tie­są sa­kant, bu­vo lai­kai, kai loš­da­mi vis­tą ar ra­mį „Ba­tų po­ros“ ar­ba „Lor­do Ker­zo­no“ klu­buo­se, esan­čiuo­se Ker­zo­no gat­vė­je, drau­ge iš­eik­vo­da­vom iš tie­sų ne­ma­žai pil­kų­jų ląs­te­lių.

– Ret­kar­čiais ap­si­lan­kau jū­sų mies­te, – pra­ta­rė Mi­li­pe­das, kai jį už­kal­bi­nau Par­ko ir Sep­ty­nias­de­šimt ket­vir­to­sios gat­vių san­kry­žo­je. – Daž­niau­siai at­vyks­tu dar­bo rei­ka­lais. Esu vie­nos di­džiau­sių Vai­to sa­los lai­do­ji­mo ben­dro­vių vi­ce­pre­zi­den­tas, at­sa­kin­gas už ry­šius su klien­tais.

Man pa­siū­lius, be­veik va­lan­dą pra­lei­dom ty­ri­nė­da­mi įvai­rius su­ve­ny­rus, ir per tą lai­ką pa­ste­bė­jau, kad ma­no kom­pa­nio­nas kart­kar­tė­mis vis nu­len­kia gal­vą trūk­te­lė­ti kaž­ko­kio gė­ri­mo iš po vie­nu jo at­la­pu meist­riš­kai įtaisyto čiau­pu­ko.

– Ar tau vis­kas ge­rai? – ga­liau­siai pa­klau­siau, ti­kė­da­ma­sis iš­girs­ti pa­sa­ko­ji­mą apie bai­sią ava­ri­ją, pa­si­bai­gu­sią tuo, kad varg­še­liui rei­kia ne­šio­ti ka­žin ko­kią nau­jo­viš­ką la­še­li­nę. – Vaikš­tai su la­še­li­ne?

– Tu­ri gal­vo­je ši­tai? – pa­si­tei­ra­vo Mi­li­pe­das, pri­glaus­da­mas ran­ką ties sa­vo vi­di­ne ki­še­ne. – Aha, pa­sta­bus ne­nau­dė­li! Tai vi­sai ne la­še­li­nė, o nau­jo­viš­ko iš­ma­naus siu­vė­ja­vi­mo še­dev­ras. Nė ne­abe­jo­ju, kad ži­nai, jog vi­si gy­dy­to­jai da­bar it pa­kvai­šę pa­ta­ri­nė­ja ger­ti kuo dau­giau van­dens. Sa­ko, la­bai ge­rai va­lo inks­tus, o ir ki­tiems or­ga­nams ne­pa­pras­tai nau­din­ga. Dė­viu tro­pi­nę ap­ran­gą su hid­ra­ci­jos sis­te­ma. Kai­rėje kel­nių kleš­nė­je įsiūtas ba­ke­lis, iš jo per lie­me­nį iki pat šio į at­la­pą pa­lei pe­tį įmon­tuo­to čiau­po at­ves­ta dau­gy­bė žar­ne­lių. Kleš­nė­je yra įsi­ūtas ir kom­piu­te­riu­kas, ku­ris va­ri­nė­ja mi­ne­ra­li­nį van­de­nį pa­de­da­mas į klos­tes įtaisyto op­ti­nio pluoš­to. Ne­pai­sant to, vis­kas su­kirp­ta la­bai iš­ra­din­gai ir at­ro­do tie­siog pui­kiai. Ne­abe­jo­ju, kad su­tik­si – šis dra­bu­žis iš­ties nuo­sta­bus.

Ati­džiai, lyg prieš akis bū­tų nu­tū­pu­si skrai­dan­ti lėkš­tė su at­ei­viais, nu­žvel­gęs Mi­li­pe­do kos­tiu­mą, tu­rė­jau pri­pa­žin­ti, kad jis pri­me­na tik­rų tik­riau­sią ste­buk­lą.

– Se­vil gat­vė­je įsi­kū­ru­si pui­ki dra­bu­žių par­duo­tu­vė, – ta­rė jis, įspraus­da­mas man į del­ną jos ad­re­są. – Va­di­na­si „Ben­derg­rie­bas ir Bu­šel­ma­nas“. Pre­kiau­ja ga­mi­niais iš post­mo­der­nių au­di­nių. Ga­ran­tuo­ju, už­si­ma­ny­si at­nau­jin­ti vi­są sa­vo gar­de­ro­bą, o tai bū­tų tik­rai ne­blo­ga min­tis, nes da­bar at­ro­dai taip, lyg sa­vo ap­ran­ga no­rė­tum pa­gerb­ti Eme­tą Ke­lį*. Bū­ti­nai ap­si­lan­kyk ir per­duok jiems, kad aš tau juos už­ro­džiau, tei­rau­kis Bin­kio Pep­lu­mo. O jis jau pa­si­rū­pins, kad pa­tuš­tin­tum pi­ni­gi­nę. Tai­gi.

Prisimindamas se­nus lai­kus ne­pa­grįs­tą pa­sta­bą apie Eme­tą Ke­lį nu­lei­dau ne­gir­do­mis, nors min­ty­se už tai Mi­li­pe­dą no­rė­jo­si pa­mau­ti ant bas­lio. Vi­siš­kai ne­pa­ma­tuo­tas ma­nęs su­gre­ti­ni­mas su klou­nu nu­gė­lė tar­si skor­pio­no nuo­dai, ir aš ap­si­spren­džiau už­si­sa­ky­ti jo nu­pa­sa­ko­tų dra­bu­žių, kai tik iš nuo­la­ti­nio oro li­ni­jų ke­lei­vio pro­gra­mos gau­siu to­kį taš­kų skai­čių, ku­rio pa­kak­tų ne­mo­ka­mai ke­lio­nei į už­sie­nį. Sva­jo­nė iš­si­pil­dė va­sa­ros pa­bai­go­je, ir aš pa­ga­liau ga­lė­jau įženg­ti į Se­vil gat­vė­je įsi­kū­ru­sią „Ben­derg­rie­bo ir Bu­šel­ma­no“ par­duo­tu­vę, ta­čiau čia į vabz­dį mal­di­nin­ką pa­na­šus par­da­vė­jas nu­žvel­gė ma­ne taip, tar­si bū­čiau už­au­gin­tas Pet­ri lėkš­te­lė­je.

– Ir vėl dar vie­nas toks at­si­bel­dė, – šūk­te­lė­jo jis ko­le­gai. – Jei jums duo­čiau pu­sę gi­nė­jos, – ta­rė jis man taip, kad iš­syk pa­si­ju­tau it tei­sia­mų­jų suo­le, – kaip ga­lė­čiau bū­ti tik­ras, kad nu­si­pirk­sit du­be­nį sriu­bos, o ne iš­lei­sit ją alui?

– Aš klien­tas, – cyp­te­lė­jau pa­rau­do­na­vęs. – At­vy­kau iš Ame­ri­kos at­nau­jin­ti sa­vo gar­de­ro­bo. Esu Re­go Mi­li­pe­do bi­čiu­lis. Jis pa­ta­rė kreip­tis į po­ną Bin­kį Pep­lu­mą.

– Aha, – at­si­lie­pė par­da­vė­jas, žvelg­da­mas į ma­no Ado­mo obuo­lį. – Pa­la. Da­bar, kai tai pa­mi­nė­jot, pri­si­mi­niau, kad Mi­li­pe­das įspė­jo mus, jog vie­ną die­ną ga­li už­klys­ti žmo­gė­kas, pa­na­šus į jus. Taip, jis kal­bė­jo bū­tent apie jus – ab­so­liu­čiai jo­kio sko­nio… varg­šiu­kas… po tru­pu­tį vis­ką imu pri­si­min­ti.

– Nie­ka­da ne­tu­rė­jau tiks­lo dė­tis puo­šei­va, – pa­aiš­ki­nau. – Už­su­kau, kad ma­ne iš­ma­tuo­tu­mė­te ir pa­siū­ly­tu­mė­te pa­to­gių dra­bu­žių.

– Ar do­min­tų ko­kie nors spe­cia­lūs kva­pai? – pa­klau­sė Pep­lu­mas ir trauk­da­mas už­sa­ky­mų la­pą mirk­te­lė­jo ko­le­gai.

– Kva­pai? Ne, no­rė­čiau kla­si­ki­nio mels­vo kos­tiu­mo su tri­jų sa­gų kla­si­ki­nio su­kir­pi­mo švar­ku. Gal­būt ir ke­le­rių marš­ki­nių. Pa­gei­dau­čiau bar­ba­do­si­nio vil­na­me­džio au­di­nio, jei tik ne­bus per­ne­lyg bran­gu. Be­je, da­bar, kai už­si­mi­nė­te, imu iš tie­sų užuos­ti šio­kį to­kį smil­ka­lų ir mi­ros kva­pą.

– Jį sklei­džia ma­no kos­tiu­mas, – pri­si­pa­ži­no Pep­lu­mas. – Nau­ja­me sa­vo asor­ti­men­te tu­ri­me gau­sy­bę aro­ma­tų. Ara­bi­nių jaz­mi­nai­čių, ro­žių alie­jaus, Me­kos bal­za­mo. Rems­bo­to­mai, pri­ei­kit, – tar­si šio kvie­ti­mo tik ir te­lau­kęs, prie mū­sų pri­bė­go ant­ra­sis par­da­vė­jas. – Štai Rems­bo­to­mo ei­lu­tė kve­pia švie­žio­mis spur­go­mis.

Pa­lin­kau pa­uos­ty­ti itin ma­lo­naus or­kai­tė­je kep­tos duo­nos kva­po.

– Iš­ties kvap­nus kos­tiu­mas. Ir vil­na tie­siog nuo­sta­bi, – ta­riau.

– Jū­sų ap­da­rus ga­li­me pri­so­tin­ti bet ko­kio aro­ma­to, pra­de­dant pa­čiu­liu ir bai­giant pa­šil­dy­ta kiau­lie­na. Ačiū, Rems­bo­to­mai, pa­kaks.

– No­rė­čiau tik pa­pras­to mels­vo kos­tiu­mo. Nors gal ne­pro­šal bū­tų ir pil­ka fla­ne­lė, – iš­dy­kė­liš­kai su­ki­ke­nau.

– „Ben­derg­rie­bo ir Bu­šel­ma­no“ įmo­nė­je su įpras­ta me­džia­ga mes ne­si­ter­lio­jam, – pa­sa­kė Pep­lu­mas ir są­moks­liš­kai pa­lin­ko prie ma­nęs. – Mal­dau­ju, ne­pa­si­duo­kit gy­vu­liš­kiems ins­tink­tams.

Ta­da nuo par­duo­tu­vės ma­ne­ke­no nu­vil­ko puoš­nų švar­ką su ruo­že­liais ir iš­tie­sė man.

– Štai pa­si­ma­tuo­kit ir iš­tep­kit, – pa­ra­gi­no.

– Iš­tep­ti švar­ką? – pa­klau­siau.

– Taip. Nors jus pa­žįs­tu la­bai men­kai, esu tik­ras, kad sa­vo dra­bu­žius nuo­lat iš­ter­lio­ja­te. Na, ži­not: pie­no rie­ba­lai, uni­ver­sa­lūs kli­jai, šo­ko­la­di­nė grie­ti­nė­lė, pi­gus rau­don­vy­nis, po­mi­do­rų pa­da­žas. Pri­si­pa­žin­kit – aš ne­pra­šo­viau.

– Dra­bu­žius iš­si­te­pu ne ką daž­niau nei bet ku­ris ki­tas žmo­gus, – pra­le­me­nau.

– Pri­klau­so nuo to, kiek tas bet ku­ris ki­tas yra ap­si­lei­dęs, – spyg­te­lė­jo Pep­lu­mas. – Leis­kit duo­siu jums iš­mė­gin­ti ke­lis pa­vyz­džius.

Jis pa­da­vė man pa­dėk­lą su įvai­riais pa­da­žais ir skys­čiais, ku­rių kiek­vie­nas įpras­tam au­di­niui bū­tų pra­žū­tin­gas.

– Iš tie­sų no­ri­te, kad tai pa­da­ry­čiau?

– Taip, taip – su­tep­ki­te švar­ką kad ir štai šia ger­vuo­gių bei ser­ben­tų uo­gie­ne ar šo­ko­la­di­niu si­ru­pu.

Su­tel­kęs drą­są pa­žeis­ti il­gus me­tus pai­sy­tas so­cia­li­nes nor­mas, pa­si­ė­miau ke­lis pa­vyz­džius ir pa­si­el­giau taip, kaip liep­tas, – ne­tru­kau įsi­ti­kin­ti, kad jie ne­pri­lim­pa ir ne­pa­lie­ka jo­kios žy­mės. Iš­mė­gi­nau suo­džius, po­mi­do­rų sul­tis, dan­tų pa­stą, tu­šą.

– O da­bar žiū­rė­ki­te, koks bus skir­tu­mas, kai to­mis pa­čio­mis sub­stan­ci­jo­mis pa­trin­siu jū­sų dra­bu­žius, – ta­rė Pep­lu­mas ir nie­ko ne­lauk­da­mas šliūkš­te­lė­jo so­jų pa­da­žo tie­siai man ant kel­nių. – Ma­to­te, šios dė­mės jau nie­ku gy­vu ne­be­iš­va­ly­si­te.

– Ma­tau, ma­tau, taip, tai siau­bin­ga, – ta­riau vi­siš­kai pa­lū­žęs.

– Pui­kiai pa­rin­ko­te žo­džius, – su­ki­ke­no Pep­lu­mas. – Me­džia­ga su­ga­din­ta ga­lu­ti­nai, ta­čiau su­mo­kė­jęs pa­pil­do­mus ke­lis šim­tus sva­rų ga­lė­si­te dau­giau ne­be­si­rū­pin­ti jo­kiais va­lik­liais. O da­bar pa­mė­gin­ki­me pirš­te­liu pa­tep­lio­ti šį vi­ku­ni­jos vil­nos spor­ti­nį švar­ką.

– Man ne­rei­kia spor­ti­nio švar­ko iš vi­ku­ni­jos vil­nos, – pa­aiš­ki­nau, – ir, užuot ši­taip iš­lai­da­vęs, aš jau ver­čiau mė­gin­čiau va­ly­ti dė­mes ži­ba­lu.

– Be­je, – ta­rė Pep­lu­mas, – tu­ri­me ir vi­siems kva­pams at­spa­rios me­džia­gos. Noriu pa­sa­kyti, kad aš, ži­no­ma, ne­ži­nau, kaip at­ro­do jū­sų žmo­na, bet ga­liu įsi­vaiz­duo­ti.

– Ji la­bai dai­li mo­te­ris, – iš­syk at­kir­tau.

– Ži­no­te, vis­kas re­lia­ty­vu. Kas ži­no, gal­būt tas pats vei­das man pri­min­tų kaž­ką, ką ga­li­ma įsi­gy­ti gy­vo ma­sa­lo par­duo­tu­vė­se.

– Pa­la, pa­la! – ėmiau pro­tes­tuo­ti.

– Kal­bu tik te­oriš­kai. Tar­kim, tu­ri­te sek­re­to­rę, nuo ku­rios už­pa­ka­liu­ko ne­ga­li­te ati­trauk­ti akių, ji il­go­mis, įde­gu­sio­mis ko­jo­mis, su vi­lio­jan­čiu tar­pu tarp krū­tų, ta­čiau nuo­lat ne­pa­ten­kin­ta mi­na, ne­ga­na to, lie­žu­viu nuo­lat lai­žo­si lū­pas. Ar at­spė­jau, drau­gu­ži?

– Gal­būt aš per­ne­lyg ne­gud­rus, – iš­le­me­nau.

– Gal­būt? Leis­ki­te, nu­pa­sa­ko­siu šią min­tį vaiz­din­giau, pi­lig­ri­me. Tar­kim, jūs tran­ko­tės su ta ma­žu­le po vi­sus Niu­jor­ko ir jo apy­lin­kių mo­te­lius.

– Aš nie­kad…

– Pra­šy­čiau. Jū­sų pa­slap­čių nie­kam ne­iš­duo­siu. Įsi­vaiz­duo­ki­me, kad grįž­ta­te na­mo, o jū­sų ant­ro­ji pu­sė užuo­džia nuo lan­guo­to­sios lie­me­nės sklin­dan­tį sub­ti­lų kve­pa­lų „Qu­el­qu­es Fleurs“ aro­ma­tą. Pa­gau­na­te, kuo tai ga­li baig­tis? Ne­truk­si­te pa­jus­ti, kad ar­ba pra­kai­tuo­ja­te, mė­gin­da­mas iš­veng­ti ka­lė­ji­mo už ali­men­tų ne­mo­kė­ji­mą, ar­ba ne­ma­ri my­li­mo­ji pa­siun­ta ir ga­liau­siai jūs tam­pa­te pa­na­šus į vie­ną tų se­nų Vi­džio** nuo­trau­kų he­ro­jų su kiau­ry­me tar­pu­a­ky­je.

– Man tai ne­rū­pi, – ta­riau. – Te­no­riu ko­kio nors lais­vo, bet ele­gan­tiš­ko dra­bu­žio, ku­rį vil­kė­čiau spe­cia­lio­mis pro­go­mis.

– Nė ne­abe­jo­ju, ta­čiau ne­de­rė­tų iš­leis­ti iš akių at­ei­ties galimybių. Mes ne tik siu­va­me kos­tiu­mus, bet ir rū­pi­na­mės, kad klien­tus gaub­tų po­stmo­der­ni ap­lin­ka. Kuo jūs už­si­i­ma­te, po­ne…

– Anč­vor­fas, Be­nas Anč­vor­fas. Gal­būt esa­te skai­tęs ma­no stu­di­ją apie ana­pes­to stro­fas?

– Ma­tyt, kad ne, – ta­rė Pep­lu­mas. – Su­da­ro­te man ūmaus žmo­gaus įspū­dį. Ne­pa­sto­vios nuo­tai­kos. Drįs­čiau net­gi teig­ti, kad jus ka­muo­ja bi­po­li­nis su­tri­ki­mas. Bū­tų kvai­la tai neig­ti. Drau­ge pra­lei­do­me tik šiek tiek lai­ko, o aš jau ma­tau, kad jū­sų dva­si­nė bū­se­na ne­pa­sto­vi – švel­nu­mą ir glo­bė­jiš­ku­mą kei­čia iš­se­ki­mas ar net po­lin­kis žu­dy­ti.

– Už­tik­ri­nu jus, po­ne Pep­lu­mai, esu vi­siš­kai sta­bi­lios psi­chi­kos. Gal­būt ma­no ran­kos da­bar ir dre­ba, bet tai tik dėl to, kad vis­kas, ko aš no­riu, yra mels­vas kos­tiu­mas, jo­kios po­stmo­der­nios ap­lin­kos man ne­rei­kia. Tie­siog no­ri­si kaž­ko ele­gan­tiš­ko, bet sy­kiu ir san­tū­raus.

– Tu­riu šį bei tą kaip tik jums. Pui­ki ško­tiš­ka vil­na. Ap­do­ro­ta slap­tu mū­sų ge­rų nuo­tai­kų kok­tei­liu, su­tei­kian­čiu nuo­la­ti­nį pa­si­ten­ki­ni­mo jaus­mą.

– Ne­mo­ty­vuo­to pa­si­ten­ki­ni­mo, – at­kir­tau sar­kaz­mo ku­pi­nu bal­su.

– Na, jį mo­ty­vuo­ja pats kos­tiu­mas. Tar­kim, pa­me­tė­te pi­ni­gi­nę su vi­so­mis sa­vo kre­di­ti­nė­mis kor­te­lė­mis ir grį­žęs na­mo pa­ma­to­te, kad kaž­koks niek­še­lis jau pa­tuš­ti­no jū­sų ki­še­nes tiek, kiek at­si­ei­tų lam­bor­dži­nis, be to, ran­da­te iš­pir­kos raš­te­lį, ku­ria­me rei­ka­lau­ja­ma aš­tuo­nis­kart jū­sų tur­to ver­tę vir­ši­jan­čios su­mos, jei­gu dar ka­da nors no­ri­te pa­ma­ty­ti sa­vo vai­kus. Ap­si­vil­kęs to­kį ap­da­rą iš­sau­go­si­te pa­ki­lią nuo­tai­ką ir ge­ras ma­nie­ras. Tie­są sa­kant, net im­si­te mė­gau­tis sa­vo pa­dė­ti­mi.

– O kaip vai­kai? – pa­klau­siau pa­si­bai­sė­jęs. – Kur jie? Už­kimš­to­mis bur­no­mis ir su­riš­ti tū­no rū­sy?

– Vis­kas jums at­ro­dy­tų vi­sai ki­taip nei da­bar, jei tik vil­kė­tu­mė­te ku­rį nors mū­sų nuo­tai­ką pa­ke­lian­čios teks­ti­lės kos­tiu­mų.

– Kur­gi ne, – at­rė­miau, – o kas bū­tų, jei kos­tiu­mą nu­si­vilk­čiau? Ge­ra nuo­tai­ka iš­ga­ruo­tų kaip kam­pa­ras?

– Na, pa­si­tai­ko ne­vėkš­lų, ku­rie, nu­si­vil­kę švar­ką, tam­pa in­tra­ver­tiš­ki. Bet ku­rių ga­lų? Kam gal­vo­ti apie tai, kaip ši­to­kią pa­lai­mą nu­trauk­ti?

– Hm, na, – ta­riau trauk­da­ma­sis prie ava­ri­nio iš­ėji­mo, – kad jau pa­si­su­ko kal­ba apie tai, kaip šią pa­lai­mą nu­trauk­ti, tu­riu pa­sa­ky­ti, jog man jau lai­kas. Na­muo­se lai­kau meš­kė­ną, tu­riu jį pa­šer­ti.

Tam at­ve­jui, jei man mė­gin­tų su­truk­dy­ti iš­ei­ti, ki­še­nė­je su­spau­džiau sa­vi­gy­nai pirk­tą pi­pi­ri­nį purkš­tu­ką, ta­čiau kaip tik ta­da dė­me­sį at­krei­piau į nuo­sta­bią tam­siai mė­ly­ną ei­lu­tę, ku­rios Pep­lu­mas dar ne­bu­vo spė­jęs pa­de­monst­ruo­ti.

– A, tai, – pa­klaus­tas apie ga­mi­nį ta­rė Pep­lu­mas. – Į me­džia­gą įaus­ta tūks­tan­čiai lai­de­lių. Kos­tiu­mas ne tik pui­kiai gu­li ant kū­no, bet ir ga­li įkrau­ti jū­sų mo­bi­lų­jį – tam, prieš skam­bi­nant, už­ten­ka pa­trin­ti apa­ra­tą į ran­ko­vę.

– Jis kaip tik, – pa­sa­kiau, nu­džiu­gęs, kad kos­tiu­mas bus ir sti­lin­gas, ir prak­tiš­kas, o sy­kiu ap­lin­ki­niams ne­tie­sio­giai liu­dys dar ir tai, kad iš tie­sų pri­klau­sau avan­gar­dui.

Pep­lu­mas, pa­ma­tęs, kad jau ap­si­spren­džiau pirk­ti, iš­si­trau­kė už­sa­ky­mų la­pą ir, tar­si ma­tą pa­skel­bęs šach­ma­ti­nin­kas, pa­ra­gi­no už­baig­ti san­do­rį ne­del­siant. Iš­si­trau­kęs če­kių kny­ge­lę pa­si­ren­giau at­si­svei­kin­ti su iš­ties pa­do­ria pi­ni­gų su­ma, ir ma­no šir­dis net su­spur­do, gal­vo­jant apie šį iš ko­to ver­čian­tį dra­bu­žį. Ne­tru­kus iš gre­ti­mos pa­tal­pos vi­sas per­ba­lęs it po­pie­riaus la­pas iš­ni­ro Rems­bo­to­mas.

– Tu­rim pro­ble­mų, Bin­ki, – su­šnibž­dė­jo jis.

– Ko toks su­rū­gęs? – pa­klau­sė Pep­lu­mas.

– Dėl mo­bi­liuo­sius įkrau­nan­čio kos­tiu­mo, ku­rį va­kar par­da­vėm, pa­me­ni? – su­de­ja­vo Rems­bo­to­mas. – Kaš­my­ro vil­na su mik­ro­sko­pi­niais lai­de­liais. Na tas, į ku­rį te­rei­kia pa­trin­ti te­le­fo­ną.

– Vė­liau pa­pa­sa­ko­si, – ta­rė Pep­lu­mas ir reikš­min­gai at­si­krenkš­tė. – Da­bar, ši­ta, a, tu­riu klien­tą, – pra­tę­sė nu­kreip­da­mas į ma­ne žvilgs­nį.

– Ką? – nu­my­kė Rems­bo­to­mas.

– Na ir mul­kis, – at­kir­to Pep­lu­mas.

– Ak, taip, ži­no­ma, – ner­vin­gai iš­le­me­no Rems­bo­to­mas, – tie­siog tas vy­ru­kas ap­si­vil­ko mo­bi­liuo­sius įkrau­nan­tį kos­tiu­mą, o kai iš­ėjo iš mū­sų de­monst­ra­vi­mo sa­lės ir pri­lie­tė au­to­mo­bi­lio ran­ke­ną, įvy­ko trum­pa­sis jun­gi­mas ir elek­tra jį nu­bloš­kė tie­siai į Ba­kin­ga­mo rū­mų sie­ną. Da­bar jis in­ten­sy­vio­sios te­ra­pi­jos sky­riuj.

– Hm, – at­si­du­so Pep­lu­mas, min­ty­se karšt­li­giš­kai svars­ty­da­mas, kaip iš­si­suk­ti. – Ko ge­ro, varg­še­lis ne­su­mo­jo, kad ši­taip ap­si­ren­gus kon­tak­tas su me­ta­lu ga­li bū­ti pra­žū­tin­gas. Ką gi, pra­nešk jo šei­mai, o aš už­si­im­siu tei­si­niais rei­ka­lais. Tai jau ket­vir­tas klien­tas šį mė­ne­sį, ku­riam pri­rei­kė gy­dy­to­jų pa­gal­bos. Bet apie ką aš čia?.. Ak, taip, po­ne Anč… Anč… O kur jis pra­din­go?

Te­gu su­ran­da, kad gud­rus. Aukš­ta įtam­pa kel­nė­se ata­tran­ka nu­bloš­kė ma­ne tie­siai į „Bar­ne­ys“ par­duo­tu­vę – jo­je nu­si­pir­kau nu­kai­no­tą tri­jų sa­gų kos­tiu­mą be jo­kių po­st­mo­der­ny­bių, jei­gu tik ne­kreip­si­me dė­me­sio į tai, kad ret­kar­čiais nuo jo rei­kia nu­si­ran­kio­ti pū­ke­lius.

Iš: Wo­o­dy Al­len. Me­re Anar­chy. New York: Ran­dom Hou­se, 2007

Ver­tė Ge­di­mi­nas Pu­lo­kas

___

* Em­met­tas Kel­ly (1898–1979) – gar­sus JAV klou­nas (vert. past.).
** We­e­gee – gar­saus JAV fo­to­re­por­te­rio, kri­mi­na­li­nės kro­ni­kos meist­ro Art­hu­ro Fel­li­go (1899–1968) pseu­do­ni­mas (vert. past.).