Literatūra
Šventadienis
išpažintis už uždarų durų
nedalomos sekmadienio sienos
krūtinės gelmėje žiedai pilnaviduriai
medynai ošiantys daugiakamieniai
ir daugiaprasmės debesynų slinktys
uola tylėjimo įskyla
mažiausią lieka blogį rinktis
įsisenėjusią įkvėpus tylą
Be iškabos
Tarybinių laikų nomenklatūra be pašaipėlių gyveno tylų ir uždarą gyvenimą. Tam sluoksniui nepriklausiau, tačiau apie 1968 metus, tai yra ankstyvojo Brežnevo laikais, bendravau ar net bičiuliavausi su nomenklatūros vaikais.
Meškiukas
…Dar sykį pauostau. Ir atsigulu.
– Ei, ji čia! Kaskit čia!
Jie pradeda kasti. Tavo kvapas stiprėja.
Kažkas patapšnoja man galvą.
– Šaunuolis, Kudliau, tu ją radai.
Dienoraščio rašymas kaip greitasis maistas (4)
Negaliu nustoti galvoti apie šeštadienį vykusį Mindaugo Kvietkausko knygos pristatymą Šv. Kryžiaus (Bonifratrų) bažnyčios vienuolyno salėje. Tokiame sustyguotame, darniame, intelektualiame knygos pristatyme dar nebuvau. Nors man patinka tik paskutinis eilėraštis, pristatymas su šaltinio vandeniu ir vargonų muzika buvo tobulas.
Šapelis paukščio snape
Sandra Petraškaitė-Pabst lietuvių poezijos lauke nėra gerai žinoma, [...], o rinkinys „Kiaunės jaukinimas“ yra pirmoji jos knyga. Autorė yra profesionali diplomuota germanistė, dvidešimt penkerius metus gyvenanti Vokietijoje, dėstanti lietuvių kalbos kursus Štutgarto universitete, tad eilėraščiai jos gyvenime radosi iš poreikio apmąstyti ir išsaugoti savo kultūrinę tapatybę gyvenant kitoje kalbinėje ir kultūrinėje aplinkoje.
Ir bjaurastis atėjo
Aiškiau sakant
kareivis ką tik nušovė
jauną blyškiaveidį priešą tobulu profiliu
dabar jis sutikęs kelyje meiliai sveikina
nepažįstamą seną moterį
ji nekenčia karo, tačiau švelniai
atsuka savo apskritą įdubusį veidą
iš bedantės burnos šviečia jos šypsena
Atmynimas
Kalbėjom apie atmintį, autobiografinį režimą
aš atsiminiau Miestą
tokį pasiilgtą, tokį auksinį ir skaidrų
mindavau dviratį jūra kvepiančiomis
šiltomis vasaros naktimis
tokia bepredikatinė laisvė
kokia būna tik prisijaukinus svečią miestą
tik tikrai nepriklausant
„Žaidžiant klases“ su Ugne Karvelis
Pirmą kartą esu prašomas kaip asmenybę apibūdinti žmogų, kurio šių metų kovo 4 dieną 4 valandą jau 23 metai nėra tarp gyvųjų. Labai keistas pojūtis. Savęs klausiu, gal tai, ką dabar čia rašinėju, tėra tik mano paties įsivaizdavimas, kliedesys ir nieko realaus ar objektyvaus neturinti veikla.
Pėda akmenyje
Po Indijos balagano, festivalių šėlsmo, spalvų ir kvapų maišaties, varginančio žmonių pertekliaus, klaikiausios taršos ir kaitros, valkataujančių vaikų ir galvijų staiga stoja dieviška kalnų tyla ir vienuolynų rimtis, plaučius lepina kristališkas oras, akis džiugina žaliuojančių slėnių gamtovaizdis. Užtat būčiai negailestingai smogia askezė.
Paklydę pasakoje: blakės, kapinių paminklai ir amžinai gyva Italija
Traukiniu riedame į Romos priemiesčius ieškoti protėvio kunigo kapo. Kadais prieš šimtą metų jis pabudo savo nedidukėje pirkioje Biržuose. Susikrovė mantą į rusvą odinį lagaminą, po pažastim pasikišo keletą poezijos knygų bei Bibliją juodais viršeliais ir išvyko į šventąją Romą.
