Dienoraščio rašymas kaip greitasis maistas (4)
2025 m. vasario 11 d., antradienis
Ruošiuosi į knygyną. Geriu kavą ir stebiu, kaip snyguriuoja už lango. Vakar pusdienį praleidau Utenos archyve. Planavau būti visą dieną, bet sušalau ir grįžau anksčiau net neužsukęs pas Niliūną.
Negaliu nustoti galvoti apie šeštadienį vykusį Mindaugo Kvietkausko knygos pristatymą Šv. Kryžiaus (Bonifratrų) bažnyčios vienuolyno salėje. Tokiame sustyguotame, darniame, intelektualiame knygos pristatyme dar nebuvau. Nors man patinka tik paskutinis eilėraštis, pristatymas su šaltinio vandeniu ir vargonų muzika buvo tobulas.
Be visų standartinių lankytojų, užsuko Benas, atvykęs į Knygos apdovanojimus, kuriuose tapo Knygos bičiulio nominacijos laureatu.
2025 m. vasario 17 d., pirmadienis
Šiemet dar neteko kasti sniego nuo šaligatvio prie knygyno.
2025 m. vasario 21 d., penktadienis
Knygų atvežė Nastopkos duktė. PLB serijos Oscaro Wilde’o knygoje radau kvietimą į Daivos Molytės-Lukauskienės knygos pristatymą 2012 metais.
Su maišeliu knygų užėjo Ričardas Šileika. „Per amžius“, – atsakiau į jo pasveikinimą.
Džiaugiuosi vakar įvykusiu Vytauto Stankaus knygos pristatymu „Mint Vinetu“. Su Vytautu susitikome valandą prieš renginį ir truputį aptarę eigą kalbėjome apie mūsų pažintį ir metaforas. Smagu, kad klausytojai patys paprašė, jog Vytautas paskaitytų jiems patinkančius eilėraščius. Tai jau trečias knygos pristatymas, kurį vedu. Stebiuosi – kaip gerai jaučiuosi tuo metu.
2025 m. kovo 4 d., antradienis
Į knygyną užėjo Kanapinis. Nusipirko „Šiaurės Atėnus“ (įtariu, specialiai tam ir ėjo – ne tik nusipirkti, bet ir dienoraštyje atsidurti). Jo kaukė kaip iš filmo „The Mask“ – iš medžio žievės. Visaip kalbinamas ir provokuojamas (taip ir neištarė nė žodžio) fotografuojančių P. ir K., vos nevožė jiems per šonus atsinešta lazda-skeptru.
2025 m. kovo 8 d., šeštadienis
Vakar vėlų vakarą atvykome į Nidą. Nauja kelio danga nuo Smiltynės iki Juodkrantės lyg šaudyklės guma įsviedžia į nerijos ankštį. Mažai pasaulyje vietų, į kurias atvykęs jaučiuosi, lyg nebūčiau išvykęs.
Darau jidiš namų darbus, o už lango plieskia saulė. Ant stalo prie milžiniškos gėlių vazos su daugybe baltų ir raudonų tulpių – plastikiniai buteliai, stiklinės taurės, baltos lėkštės.
.איך האב פיר גלעזלעך. זיי זײַנען ווייַס. זיי זײַנען גרויס
Taip pat atsivežtos Knygų mugėje įsigytos knygos (Ališausko, Stankevičiaus, Sutzkeverio, Žiūros), kurias ketinu perskaityti. Į jas iš padilbų žiūri tos, kurias reikia perskaityti: Sierakauskienės dienoraščiai ir (vėl) Le Roy Ladurie „Montaju…“.
Skaska miega po lova. Ji niekad nemiega po lova.
Vakarop eidami link Parnidžio sutikome Tomą Vaitelę. O!
Skaska. Autoriaus nuotrauka
2025 m. kovo 9 d., sekmadienis
Vedžiodamas Skaską nuėjau prie jūros.
2025 m. kovo 10 d., pirmadienis
Ryte su Nastaravičiaus eilėraščio eilutėmis lūpose „pirmą kartą išvydęs jūrą neišsidaviau kad nesu / jos matęs anksčiau“ puoliau į jūrą – sezonas atidarytas.
Veiksmų planas knygynui: išgyventi pirmus pavasario mėnesius – tai sunkiausias metų laikas daugeliui verslų, išgyventi gegužę – laukia Kauno literatūros savaitė, „Poezijos pavasario“ renginiai, „Mama Jazz“ festivalis – „Mint Vinetu“ kiekvieno iš šių renginių dalyvis.
2025 m. kovo 14 d., penktadienis
Su laiku pasidariau atsparus stebėjimuisi, koks keistas ar net įžūlus, – nors pavyzdyje, apie kurį kalbu, įžūlumas kyla iš neadekvataus aplinkos suvokimo, negebėjimo veikti pagal priimtas visuomenės normas, o ne piktnaudžiaujant, – gali būti žmonių elgesys. Tačiau piktnaudžiavimas, kad ir nesąmoningas, gali tapti praktikuojamu piktnaudžiavimu taip virsdamas tikruoju įžūlumu.
Žinoma, knygyno erdvė yra visiškai kitokia, ją tokią ir bandau kurti. Joje kiekvienas gali jaustis laisvas, be abejo, iki tol, kol nepažeidžia kito laisvės. Štai pavyzdys – į knygyną ateina jaunuolis (dažniausiai jaunuolis, labai retai taip elgiasi merginos ar moterys) ir kartais, net nepasisveikinęs, nukiūtinęs į tolimesnį kampą ten išsėdi kokį pusvalandį.
Niekas man netrukdo nueiti ir paklausti, ar asmuo ko nors pageidautų, taip ir darau, bet atmosfera, kuriama knygyne, leidžia jam manyti, kad jo elgesys yra priimtinas. Gerai atsimenu vieną vyrą, laimėjusį poezijos festivalio apdovanojimą ir taip įsidrąsinusį lankytis knygyne. Kol premijos pinigai nedingo, dar gerdavo knygyno arbatą. Po to pradėjo neštis savo vaisvandenius, bandeles ir paprasčiausiai sėdėti ant sofos kompiuteryje žiūrėdamas sporto rungtynes. Paprašiau jo taip nesielgti, t. y. nesinešti savo gėrimų ir maisto, – nuo to laiko net kojos nekelia į knygyną, jei su kuo susitinka, tai lauke palaukia.
Knygų mugėje vaikščiojo tokie du berniukai ir prašė ko nors nemokamo. Daviau išsirinkti knygų. Nepamenu, ką paėmė, manau, ir patiems nebuvo svarbu. Fb draugų rate juos aptarinėjo ir kiti džiaugdamiesi, kad šlovingi dar laikai, kai vaikai gali ką nors nemokamai gauti. Nemanau.
Į knygyną staiga įėjo režisierius Giedrius ir visų pareikalavo dokumentų… Manau, kad tolerancija, kuria mes taip didžiuojamės, yra paprasčiausias abejingumas žmonių nelaimėms. Toleruodami mes nesprendžiame problemų ir nebandome padėti kitiems.
Norėčiau išvengti dienoraštyje minėti fb aktualijas ir „įvykius“, bet kaip tai padaryti? Jau ir taip stengiuosi negrūsti jo anglicizmais, rusizmais ir lotynizmais. Bet… Dominykas Norkūnas, užsukantis ramiai padirbėti į knygyną, savo fb poste pastebėjo knygyno multitaskiškumą, kai vienu metu „Mint Vinetu“ vyksta skirtingų realybių nutikimai – kavinė pasaulio pakrašty, tiesiog, arba visatos pabaigoje.
Eidamas namo sustojau užkalbintas mandagaus žmogaus, kalbančio angliškai. Kai pasakiau, kad neturiu smulkių, jis (siaubingai nustebęs) paklausė – kodėl (why). Atsakiau – nes (because). Žengdamas tolyn tepasakė, tai next time (kitą kartą). Next time, pasakiau, tikiuosi, nebūsi homeless (benamis, t. y. nemokamai norintis).
2025 m. kovo 17 d., pirmadienis
Em – Vienoje su draugėmis. Siunčia man netoli viešbučio esančio second hand knygyno vidaus fotkes. Akimirką pagalvoju, kad čia iš kokios nors Pylimo gatvės… Atrodo, kad Europoje, Amerikoje (aš galiu taip apibendrinti), jei knygynas nepasidaro custom-made (specialiai pagamintų) lentynų, tai atrodo kaip iš sovietmečio. Rimtai!
„Minto“ („Mint Vinetu“) knygų lentynos unikalios (taip, jos pagamintos specialiai) ir todėl jos ne tik skiriasi nuo kitų knygynų lentynų, bet ir neprimena nieko (jokių) kito (kitų).
2025 m. kovo 22 d., šeštadienis
Aplankiau „Gerą knygą“ Laisvės prospekte. Sutapimas – būdamas ten gaunu žinutę nuo Genės iš „Pelėdų knygų“. Ji sapnavusi, jog atidariau knygyne laisvalaikio zoną – su baseinu. Pagalvojau apie „Atlantis Books“ Santorino saloje.
Nuo 17 iki 0.30 val. perrašinėjau 1944 m. Pakėvio (Kelmės r.) pradžios mokyklos mokytojo Povilo Anėno dienoraštį, kurį vakar aptikau archyve.
2025 m. kovo 23 d., sekmadienis
Ryte su Em nuvykome į Trakų Vokės dvarą. Išgėrę arbatos, suvalgę porą pyrago gabaliukų oranžerijoje, trumpai pasivaikščioję parke, grįžome namo. 15 val. vėl sėdau prie Povilo dienoraščio perrašinėjimo, o vėliau prie informatoriaus-smogiko portreto prezentacijos.
2025 m. kovo 25 d., antradienis
Užėjo kažkoks vyras ir teiravosi, ar turime Borcherto „Lauke, už durų“ bei Kanto „Prolegomenus“.
Jau keletą dienų į lauką nešame dėžę su knygomis po 50 ct. Ką tik iš jos nupirko dešimt PLB serijos knygų.
2025 m. kovo 27 d., ketvirtadienis
Rašytnamy pasveikinau Vidą Morkūną su „Metų vertėjo krėslo“ premijos įteikimu. Nuo 20.30 val. vėl prie Povilo dienoraščio. Vaiguvos valsčiaus monografijoje apie jį nė žodžio.
