Literatūra
Tėčiai
Milanai, nesijaudink, aš tavęs niekada nepaliksiu – niekada! – sako pleputė. – Visada būsim kartu. Na, tegul tu ir turi du tėčius – tuo geriau! Aš nė vieno neturiu, tik mamą.
Undinės Radzevičiūtės kūryba (III): parduoti knygą
„Kraujas mėlynas“ – brandžiausia autorės knyga. Visos iki jos pasižymi tam tikru tematiniu ir stilistiniu lengvabūdiškumu, kuris padaro Undinės Radzevičiūtės knygas iki galo neapibrėžtas, atviras interpretacijoms. Jas sunku priskirti kuriai nors siauresnei kategorijai, sunku trumpai vienu sakiniu nusakyti, apie ką jos.
Eilės
Vosylius Sezemanas Daliaus Jonkaus akiratyje
Sezemanas Jonkui rūpi kaip gyvas dialogo dalyvis. Sakyčiau, stebėtinai gyvas, nes jis kritiškai persvarsto Sezemano problematiką, argumentus ir kontrargumentus savotiškoje anachroninėje perspektyvoje, sugrįždamas ir įsiterpdamas į ją taip, tartum vėlesnio filosofinio istorinio proceso nė nebūtų.
Noveletės
Sveiki vykę tarptautinę, chmmmsis, i tarpplanšetinę kultūros olimmpiadą, mmeili telepataujantys žiūrinėtojai, spaudinėjantys i klykaujantys i braukantys, sykiu internaujantys o kur volkataujantys. Reiškiu Didįjį Džiugėsį, dalinuosi Džiugena priežasties kitosios planetos delegacijos dalyyvavimmo, delegacijos iš Mmarso kanjono, vedammų už rankenų prezidento Bradbury.
Pelės įvaizdis kinų ir lietuvių kalbų frazeologizmuose
Lietuvių mitologijoje pelė dažniausiai apibūdinama kaip nešvarus gyvis, kuriam būdingas neįtikėtinas vislumas ir apetitas. Stiprūs pelės dantys gąsdino ir kartu kėlė pagarbą. Pelių pragraužti drabužiai laikyti suterštais ir aiškinti kaip būsimos nelaimės ar net mirties ženklas. Kita vertus, suvalgyti tai, ką prakando pelė, – stiprinti dantis. Pelė sietina su Velniu, dažnai jis siunčia pelę specialių užduočių atlikti. Neišsiskirianti pilka spalva…
Nuotolinis būdas
Salė net suošė, o teisėjas tyliai įtūžo: sukčius, atmata, pederastas! Jis dar mėtys pėdas? Dums akis? Juk jį išduodą net pirštai. Pirštai apie žmogų pasako viską. Štai jo paties prižiūrimi, besivadovaujantys įstatymu, kas, kad kiek pavartojantys, guli ant stalo ramūs, jiems nėra ko nerimauti, jie žino – kas ir kaip. Už ką. Dėl ko. O vagies…
●
Aš visą naktį žiūrėčiau tylai į akis – jei tik susitiktų žvilgsniai, braukčiau jos skruostus ir liemenį liauną kaip netikrą, negalimą. Bananų lapais baidyčiau uodus nuo kūno, prakaitu salstelėjusio. Jeigu sutikčiau jos akis, nors niekad dar taip nedariau – aš užmerkčiau jas ir pabučiuočiau. Ir ji vėl atsimerktų laikoma tarp delnų – tik man. Taip žiūrėčiau jai į akis, kol…
Rekviem nebyliui berniukui
Tylai iš dausų laiminant atpirkimą, dabinsi įsivaizduojamą berniuko kapą saldainių popierėliais – sidabro ir aukso inkrustacijomis, dengtomis tamsžalio butelio duženom, aitriai kvepiančiomis lauko ramunėmis – mažų mergaičių lyties kvapu; nekaltybe, paslėgta po stiklu.
Das weisse Leintuch – Antano Škėmos romanas vokiškai
Šiemet į vokiečių kalbą išverstas ir Leipcigo knygų mugėje pristatytas Antano Škėmos romanas „Balta drobulė“ Vokietijoje sulaukė didžiulio populiarumo. Siūlome kelias nedideles šios knygos recenzijas iš vokiečių spaudos. GERHARD GNAUCK Aš, absurdo žmogus Turtingas lietuvių literatūros derlius Leipcigo knygų mugėje: Antano Škėmos modernioji klasika – romanas „Balta drobulė“ – pagaliau išleista vokiečių kalba. Viskas juk prasideda gerai.…
