VLADZ HARBACKI

Tėčiai

Rašytojas ir vertėjas Vladzislavas Harbackis (Уладзіслаў Гарбацкі) gimė 1978 m. Vitebske, Gudijoje. Gyvena Vilniuje, dėsto politikos mokslus Europos humanitariniame universitete. Debiutinio pasakojimų rinkinio „Troleibuso ūsų dainos“, taip pat feministinės esė „Gudų kalbos feminizacijos vadovas“ (Гід па фемінізацыі беларускай мовы, Vilnius, 2016) autorius.

Rinkinys „Troleibuso ūsų dainos“, iš kurio paimtas apsakymas „Tėčiai“, – tai ypatingas himnas Vitebskui ir pirmajai meilei, sudarytas iš pasakojimų ir pasakų, kuriuose iškyla įvairios ir gana marginalios šiuolaikinės Gudijos temos, susijusios su gudų kalba, ateizmu, feminizmu, A. Lukašenkos kartos gudų homoseksualumu.

 

Tylus ir toks mielas vaikas kapstosi smėlio dėžėje. Šalia nei draugų, nei suaugusiųjų. Kai kuriems praeiviams keista ir neramu matyti vaiką vieną smėlio dėžėje. Tačiau dabar mažai suaugusiųjų, kuriems tai rūpėtų. Ir taip drąsiai, be baimės, net žaismingai vaikas žaidžia – ir kompanija jam nereikalinga. Su nepažįstamais nekalba, vadinasi, taip protingai išmokė jį tėvai. Su kitais vaikais jis irgi nežaidžia, tartum ir šito jį būtų išmokę nematomi tėvai. Šviesiaplaukis, ilgais kirpčiukais, savarankiškas vaikas taip įsitraukęs ir įdomiai žaidžia, kad kartais pavydu kitiems vaikams ir net suaugusiesiems, kurie žiūri į jį iš langų baisaus namo, metančio nereikalingą šešėlį ant kiemo, smėlio dėžės ir mažylio. Ir dar pora gražių akių seka – tėtis prižiūri vaiką. Visai neužmirštas ir neapleistas mažasis – tėtis rūpinasi, prižiūri jį. Retkarčiais vaikas žvilgteli į balkoną, jo akys susitinka su tėčio, nusišypso jam ir toliau ramiai žaidžia. Lieknas jaunas vyras liūdnai žiūri į kiemą, šypsosi mažai ir tik tuomet, kai žvilgsnis pagauna nuostabų vaiką smėlio dėžėje. O kartais jis liūdnai žiūri ir į mažylį, nes šviesūs plaukai primena tą, kuri mirė jį gimdydama. Tą, kurią mylėjo net ir jis, vienišas vyras. Ketveri metai, kai ji mirė, ir dveji – kai mažylis ėmė vis labiau priminti gimdytoją. Ir iki šiol jam taip sunku suvokti, kaip jie ištvėrė mirtį ir sugebėjo rasti jėgų gyventi toliau… Neįsivaizduojama, kaip jis pajėgė grąžinti pasaką, nugalėti visus baisumus… Greičiausiai tai tik vaiko dėka, žinoma, jo dėka…

Vaikas vėl akimis ieško tėčio, liūdinčio balkone. Tėtis nešaukia iš aukštai, tiesiog išeina ir artinasi prie jo. Bučiuoja į ausį, tikrina, ar nešaltos rankytės. Bet mažylis tvirtai atsako: „Tu nesijaudink, tėti, man nešalta!“ Vaikas juokiasi ir toliau kalba: „Aš tavęs nekviečiau, tiesiog mirksėjau tau. Gali grįžti, aš toliau žaisiu.“ Mažasis, tarytum suaugęs, taip šneka nekalbiam, bet rūpestingam tėvui. Smėlio dėžėje drauge jie kaip gelbėjimo valtyje. Aplink žmonės, praeina vaikai, bet prie jų nesiartina. Neklauso tėvas išmintingo vaiko, sėdasi ant smėlio dėžės krašto ir gėrisi protingu vaiku, kuris gimdamas prarado motiną.

Kiti tėvai su vaikais netoliese, bet įtariai laikosi tam tikro atstumo nuo melancholiško ir simpatiško jauno vyro su vienišu ir protingu vaiku. Tačiau netrukus iš laiptinės išeina tamsiaplaukė moteris su mergaite šokliuke. Mergaitė akimirksniu džiaugsmingai nuskuba į smėlio dėžę ir jau glėbesčiuojasi su šviesiaplaukiu vaiku. Tėvai pasisveikina tyliai linktelėdami, o vaikai sveikinasi nuoširdžiai, šiltai, nes jie dar nėra išmokyti nuobodžių suaugusiųjų taisyklių. Šokliukės pleputės mergaitės motina stovi įsitempusi ir nervingai rūko cigaretę. Ramiai ir, kaip įpratęs, melancholiškai sėdi tėtis ir klausosi šviesių vaikų, kurie atvirai kalbasi.

– Milanai, nesijaudink, aš tavęs niekada nepaliksiu – niekada! – sako pleputė. – Visada būsim kartu. Na, tegul tu ir turi du tėčius – tuo geriau! Aš nė vieno neturiu, tik mamą. Jie visi tokie kvaileliai, kad jūsų bijo, – toliau kalba drąsi mergaitė, ranka mostelėdama į tėvų su vaikais, žaidžiančiais pavėsinėje, pusę.

– O tikrai tavo du tėčiai yra gėjai? Taip man mama sakė. Aš nežinau, kas tai, bet taip šaunu turėti du tėčius! – toliau atviravo kaimynų mergaitė.

Tuo metu šokliukės motina, kurią pasiekė vaikų kalbos, iš gėdos nusisuko nuo smėlio dėžės. Liūdnasis tėvas – atvirkščiai – šiek tiek pralinksmėjo nuo to, ką išgirdo.

Tylenio atsakymų nebuvo girdėti, tad šokliukė kalbėjo toliau:

– Ir tavo vardas visai ne kvailas, o gražus – Milanas… Aš savo vaikui irgi tokį vardą duosiu, pamatysi!

Kol mergaitė nekaltai ir taip juokingai kompromitavo motiną, Milanas pradėjo šypsotis vis plačiau ir žvilgčioti per tėvo petį. Tyliai prie jauno vyro priėjo kitas simpatiškas jaunas vyras, apkabino per juosmenį, o tada paėmė ant rankų jųdviejų sūnų tokiu Vitebske neįprastu vardu – Milanas. Tas tik ir sušuko:

– Tėčiai!

Išsižiojusi ir pakerėta žiūrėjo į juos mažoji Alina, kaimynų mergaitė, kuri svajojo bent apie vieną tėtį.

 

Iš: Уладзь Гарбацкі. Песьні тралейбусных рагуляў. Лёндан: belarusians.co.uk, 2016

Vertė Gertrūda Gaidamavičiūtė

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.