Literatūra

ALFONSAS ANDRIUŠKEVIČIUS

Nesufalsifikuotų dienoraščių fragmentai: 2004

Mikalojus Povilas Vilutis. Parašiutininkai. 1973–1979

Vakar „Š. A.“ palikau Sigitui G. savo knygelę [„Rašymas dūmais“]. Užrašiau: „Sigitai, vis dėlto mudu perplaukėme tą Volgą!“ Ilgokai galvojau, ką jam užrašius. Nenorėjau, kad tai būtų draugystės ir dėkingumo deklaracija. Bet apeliacijos į bičiulystę norėjau. Nes atjaučiu jį. Ir noriu, kad jame kas nors krypteltų. O tiesiai pasakyti ir prisibijau, ir nemanau, kad tai duotų naudos.

MARIJA ANTANAVIČIŪTĖ

Kaip būti lietuve

  Kaip būti lietuve, klausiu grįždama prie vasaros skaitinių ir įvykių, kurie nenugrimzta užmarštin, neiškrenta pro rėčio skyles ir sunkiais akmenimis lieka jo dugne. Savaip, norisi atsakyti. Bet ką tie per vasarą rėtyje užsilikę akmenys sako man? Jie šaukia dusliais balsais – aš negaliu būti lietuvė taip, kaip noriu ja būti. Mano lietuviškumas turi atitikti šabloną, kriterijus – kitaip aš…

KĀRLIS VĒRDIŅŠ

Poezija ir populiarumas Latvijoje

Eilėraščių rašymas yra viena iš nacionalinių latvių sporto šakų, populiarumu vargu ar nusileidžianti krepšiniui ar ledo rituliui. „Poezijos dienų“ tradicija tebeklesti: kiekvieną rugsėjį nesuskaičiuojama daugybė poetų kviečiami skaityti savo kūrybos…

INDRA BRŪVERE

Poezijos vertimai

Šis milžiniškas kūdikis smarkiai nupenėtas, apvalveidis,
Primitęs mūsiškių baimių ir nesibaigiančių košmarų.
Jo veidelyje pykčio nematyti, tik pašaipėlė tvieskia.
Jis – feniksas, pakilęs iš informacijos trūnėsių vėputinio.

Alberts Sarkanis: „Trečioji gyvoji baltų kalba – lingvopolitinė manipuliacija“

Valstybinės kalbos įstatymo 3 straipsnis apibrėžia latgalių rašomosios kalbos statusą ir vietą: latgalių rašomoji kalba ginama, saugoma, plėtojama kultūros ir švietimo, o ne valstybės teisinėje ir administracinėje srityse.

TATIANA FAIA, MARIUS BUROKAS

Lisabona ir Vilnius: poetinis dialogas

pažinojau šio miesto darbadienius –
gyvenau ne per toliausiai skerdyklos
tepalo dėmės sruvo upe šalimais
kraujo ir dvėsenos tvaikas pavėjui
EGLĖ FRANK

Minsko laiko mašina

  Traukiny Vilnius–Minskas pasienio kontrolės spektaklis: uniformuotos pareigūnės lėlių makiažais tikrina bagažą, daugiausia – moterų, nes vyrai bagažo vežasi mažai. Visos paeiliui tupiamės šalia įvairių spalvų ir dydžių savo lagaminų, atidarome, visam vagonui išviešindamos jų vidų, it kokią pasąmonę, pareigūnės iš po dažytų vokų svajingai stebi tą gėdingą aktą, tiesa, per daug nesidomėdamos jų turiniu. Tupia šalia, padvelkdamos pudra ir…

LINA BUIVIDAVIČIŪTĖ

Literatūriškai pasekti save – nesuramdytą

Austės Giedros debiutinė prozos knyga „Siera“ – tai klajonių knyga. Jei ir klejojama – tai į tašką. Iš taškų susideda centrai. Ir paraštės. Iniciacijų knyga. Emigracijos dienoraštis be konkrečių datų, praaugantis emigracijos dienoraščio žanrą. Jaunos protagonistės klajonės po išorės šalis ir vidaus miestus.

MIGUEL DE UNAMUNO

O pasakojimas tęsiasi

Remedios Varo. Gyvenimo atnaujinimas. 1963

„Gerai, tai apie ką man dabar rašyti tą pasakojimą, kurio mane prašo? Kaip parašyti pasakojimą tokiam kaip aš, kuris pagal profesiją nėra pasakojimų rašytojas?! Juk būna romanistų, kurie parašo po vieną, du, tris ar daugiau romanų per metus, būna ir tokių, kurie parašo romaną tik atėjus įkvėpimui. O aš net ne pasakojimų rašytojas!“

GODA CHARACIEJIENĖ

Suneštinė

Mano apyrankę parvežė motina.
O mano bliuskutė – draugės.
O mano švarkui vienuolika metų.
O mano kelnės jau gerokai dėvėtos.