EGLĖ MARIJA FRANK

Minsko laiko mašina

 

Traukiny Vilnius–Minskas pasienio kontrolės spektaklis: uniformuotos pareigūnės lėlių makiažais tikrina bagažą, daugiausia – moterų, nes vyrai bagažo vežasi mažai. Visos paeiliui tupiamės šalia įvairių spalvų ir dydžių savo lagaminų, atidarome, visam vagonui išviešindamos jų vidų, it kokią pasąmonę, pareigūnės iš po dažytų vokų svajingai stebi tą gėdingą aktą, tiesa, per daug nesidomėdamos jų turiniu. Tupia šalia, padvelkdamos pudra ir lūpdažiais, ilganagiais skraidūnių pirštais kiloja drabužių klostes, nesvarbu, kad šalia akivaizdžiai guli gabalėliai kamambero, kurį vežtis draudžiama. Skamba slavišku progiesmiu tariamos mandagybės, čia pat flirtuojama su kolegomis, kurie it pesliai viską stebi joms per petį, gunktelėję po juokingomis į lėkštes panašiomis kepurėmis. Lyg siurrealistiniame filme, ant sienos pakabintuose ekranuose nebyliai lūpas judina Lietuvos poetai, skaitantys poeziją traukiny, – pavasarį vykusios akcijos „Lietuva skaito“ reklaminis filmas transliuojamas visos kelionės metu.

Jauna baltarusių pora, neseniai „susirašiusi“, pareigūnei rodo „Ikea“ maišelį, jame – keletas dubenėlių, indeliai prieskoniams – skandinaviškai sterilus nekokybiškas šlamštas, skirtas puošti naują jų būstą vienoje iš Minsko chruščiovkių. Autentikos ten jau maža, jaunesnė karta – euroremonto karta, tik iš senučiukių butų dar dvelkteli suplėkęs istorijos kvapas, – tų, kurios ant pakelės kryžių dar riša vadinamuosius ručnikus; traukiniui baidant prie bėgių besiganančias ožkas, jie plevėsuoja ant stačiatikiškai perkirstų kryžių, o čia, mieste, jos oriai sėdi ant suolelių, dažniausiai po vieną prie kiekvienos laiptinės: sukumpusios, chimeriškais profiliais. Minskas yra jų „gorod geroi“, o jos – praėjusios epochos liudytojos, greičiausiai jau niekur nebeišeisiančios iš savo kiemų toliau nei parduotuvė, turgus ar artimiausia cerkvė. O jų miestas toliau keičiasi, vietoj niūrių gamyklų rajonų atsiranda spalvingos hipsterių erdvės, tokia yra Oktiabrskaja gatvė viename iš buvusių Minsko pramoninių rajonų, kur anksčiau veikė mielių, staklių ir odos gamyklos. Dabar Oktiabrskaja – gyva ir spalvinga loftų, kavinių ir parodų erdvė ištapytomis ir grafičiais išmargintomis buvusių gamyklų pastatų sienomis, kur organizuojami festivaliai, koncertai ir renkasi originalia išvaizda išsiskiriantis jaunimas. Iš veikiančių gamyklų čia likusi tik alkoholio gamykla „Kristal“, visą gatvę užpildanti specifinio degtinės raugo kvapu, it praeities inkliuzas įsipleištavusi dantyta raudonų plytų tvora aptvertu pastatu. Šalia esančioje šiuolaikinio meno galerijoje „Ў“ menininkas Vladimiras Gramovičius savo darbais grįžta prie ne visada teigiamų miesto pokyčių ir skaudulių, kai tam tikros erdvės ir pastatai, turintys istorinę ar sentimentalią vertę, sunaikinami negrįžtamai, – problemų, būdingų visiems sparčiai besiplečiantiems didmiesčiams, kai sena griaunama, o už dailiais miesto vaizdais išmargintų statybinių tentų vyksta naujos, tik kažkieno kapitalui ar politiniams interesams naudingos statybos. V. Gramovičiaus fotografijose-koliažuose – nugriauti Minsko pastatai (istorijos muziejus, autobusų stotis ir kiti – ko ne dabartinės Vilniaus aktualijos) su tarsi komikse įmontuota karo katastrofų grafika – būtent karas ne visada būtinas, kad tam tikri objektai dingtų nuo žemės paviršiaus, lyg po Minsko bombardavimo per Antrąjį pasaulinį.

Autorės nuotrauka

Autorės nuotrauka

Naktinis Minskas spangso įvairiaspalve iliuminacija, vienoje pagrindinių gatvių netoli Rotušės staiposi mimai, groja grupės, pardavinėjami šviečiantys balionai. Minioje ant kosminių aukštakulnių stypčioja grožio vergės – jaunutės baltarusės, vis dar neatsikračiusios priklausomybės nuo gatvės bitelių įvaizdžio. Šaudo meduitais žvilgsniais, jas nužiūrinėja į tėvus tinkantys pūzrai, dažnai užsieniečiai; naktis visada turėjo savo dėsnius.

Dieną gatvėse ir metro – matronos nuvargusiais nuo kasdienės buities veidais, net ir vyresnės įsispyrusios į kasdienį apavą, kad ir su nedidele pakulne, – duoklė grožiui ir moteriškumui; feminizmas joms svetimas tiek, kiek svetimi visi kiti Vakarų pasaulio dalykai, lygiai tiek pat baugūs, kiek nepažinti. Pamenu, kai mano, paauglės, pėda pasiekė 39 dydį, prieš ketvirtį amžiaus buvo savaime aišku, kad privalėsiu avėti tik batelius su pakulne, – didesnė nei 38 dydžio pėda buvo laikoma kažkuo gėdingu, ką reikėjo maskuoti optinėmis priemonėmis, grūsti lyg į savotišką japoniškų batelių imitaciją, tarsi neturėtum teisės remtis į žemę visa pėda.

Norintiems laiko mašina nusikelti dvidešimt metų į praeitį galima užsukti į senąjį Minsko turgų – Komarovskij rynok: po gaudžiančiu kupolu išrikiuoti prekystaliai dar mena sovietmetį, tik nostalgiškas baltas sienų plyteles jau pakeitusios šlykščios plastmasės plokštės. Prekių asortimentas – nebūdingas deficito ir nepritekliaus laikmečiui: rikiuojasi kiaušinių, medaus stiklainių ir konditerijos gaminių piramidės, mėsos skyriuje tapybiškos skerdienos kalnai, – tikriausiai jau nebepakeliamas vaizdas šiuolaikinei generacijai, propaguojančiai vegetarizmą ir veganizmą. Prieštaringai ar neigiamai vertinantiems socialistinį realizmą irgi geriau neiti į Nacionalinį Baltarusijos dailės muziejų, nors laiko mašinos efektas, nepaisant šiuolaikiškai cukruoto muziejaus interjero, garantuotas.

Baltarusių rašytojo Jankos Kupalos muziejuje esu vienintelė lankytoja, ir stropi muziejaus darbuotoja sąžiningai išrodo man visą ekspoziciją, o sužinojusi, kad esu iš Vilniaus, pirmiausia nuveda į salę, skirtą rašytojo rezidavimui Lietuvos sostinėje XIX a. pradžioje. Kai peržiūrėjusi viską, kas mane domina, baudžiuosi eiti, sulaiko pačioje ekspozicijos pabaigoje – pasirodo, dar nemačiau lazerine technika atkurto Kupalos ir neišsiverčiau jo eilėraščio į lietuvių kalbą. Kompiuteris užsiožiuoja ir eilėraščio neverčia, o iškviestas Kupalos vaiduoklis savo kambario imitacijoje man griausmingu balsu skaito vieną iš savo tekstų. Labiau mėgstu tikrus vaiduoklius, o ne sukurtus lazeriu, ir muziejai man mielesni tie, neinteraktyvūs ir be išmaniųjų technologijų, bet stropiajai muziejaus darbuotojai padėkoju, o rašytojo lazerinis pavidalas taip pat staigiai, kaip ir atsirado, dingsta kažkur už pliušu aptraukto salės krėslo.

Metro prie kasų – informacija apie dingusius žmones, ieškomus nusikaltėlius, tarp jų – žmogžudžius ir maniakus; Baltarusijoje iki šiol nepanaikinta mirties bausmė. Uniformuota kasininkė (kažkodėl visuose miestuose kasininkės dažniausiai apkūnios) pardavinėja žetonus – sudilusius rožinės spalvos plastmasiukus, tarsi loterijoje lunaparke, kažkuo panašius į seno ant aukšto rasto vaikystės stalo žaidimo detales. Būta nutikimų, kad net įmetus žetoną metro vartai nesuveikė ir kažkam privėrė kūną, it giljotina kaukšteldami per torsą. Esu tikra, kad tai nutinka tik tam tikriems žmonėms, nes jei tave kartą priveria Barselonoje ar Londone, kodėl Minskas turėtų būti išimtis, juolab jei įkliūvi net automatinėms stiklinėms prekybos centrų durims, kurios arba nereaguoja ir neatsidaro, arba užsiveria, tau dar einant pro jas, lyg būtum tas „kitas“, neidentifikuojamas technikos, sukurtos pagal racionalius dėsnius.

„Kiti“ visada egzistuoja kažkur „tarp“, nepriklausomai nuo miesto, tautybės, savotiškose tarpinėse stalkeriškose zonose, jų yra visur – tarsi kilnojamų heterotopijų, randu tokią ir Minske – zona plyti tarp senų sodų, vadinamųjų dačių, ir čia pat prasidedančio miesto, atskirta aukšta, tamsžalių vijoklių apkėsta tvora, už jos vienoje pusėje – gebenėmis, vynuogienojais ir raganių žiedais aplipę seni kolektyvinių sodų pastatai, kitoje – plynlaukė, nusėta šiukšlėmis ir barkšančiais senų garažų griaučiais, kuriuose laužus kūrena valkatos, keistuoliai ir kiti atskalūnai, o žiemą iš viso Minsko suvežamas nuvalytas sniegas – tokios pat kaip ir miestas pilkos spalvos.

Minske visada jaučiuosi „kita“, tuojau pat identifikuojama ir nulydima smalsių, kartais priešiškų žvilgsnių, – Vilnius palieka žmonėse savo žymę, laisvo ir maištingo gaveliško miesto įdagą, – miesto, taip besiskiriančio nuo pilko, šaltu betonu alsuojančio Minsko, kuris gyvas vien dėl to, kad jo venomis, paslėptomis po neišvaizdžia stalinistine architektūra, tebesrūva karštas slaviškas kraujas.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.