Lesbietiško kanono medžioklė
Yelena Moskovich (g. 1984) – angliškai rašanti prozininkė, dramaturgė, dviejų romanų autorė. Šiuo metu gyvena Paryžiuje. Esė Hunting for a Lesbian Canon publikuota 2018 m. gegužę literatūros žurnalo „The Paris Review“ internetinėje svetainėje.
Aligro sendaikčių turguje šalia paryžietiško savo buto deruosi dėl bižuterinio niekučio, kurį nutariu padovanoti braškančių santykių mylimajai. Tai akmenukas, nedidukas, bet gerai nusvidintas. Dvidešimt eurų man per brangu, dievagojuos. Aš – iš Ukrainos, sakau prekeiviui, užuojautos mano šalies politiniam klimatui kaulydama nuolaidos pavidalu. Šis atsako, kad mūsų akis traukia daiktai, kurie perskaito mus tarp eilučių. Sumoku dvidešimtinę.
Žengtelkime atgal: per Sovietų Sąjungos griūtį šeimai laukiant žalios šviesos emigruoti, mano, šešiametės ukrainietukės, leidimo į mokyklą pradžia buvo atidėta. Procesas užsitempė ilgiau kaip metus, tad kai pagaliau mums leido atvažiuoti į Amerikos vidurio vakarus kaip žydų pabėgėliams, man buvo suėję septyneri, mano raštingumas – šlubuojanti kirilica. Mane įtaisė į žydų ortodoksų mokyklą Milvokyje, Viskonsino valstijoje, kur ėmiau apgraibomis skintis kelią per dar dvi abėcėles – anglų ir hebrajų kalbų. Puslapis transformavosi į stačią sceną su murmesių uždanga.
Namie literatūra atstojo muzikinį foną. Puškinas, Sidabro amžiaus poetai, Majakovskis, Vysockis ir Okudžava – mano mama, sukinėdamasi po namus, iš atminties dainuodavo ar deklamuodavo ištisus šių autorių pasažus. Mamos šeima – intelektualai, jos tėvas – rusų literatūros mokytojas. Tėvo pusės giminė – darbininkai: mama – moldavė namų tvarkytoja, pabėgusi į Rumuniją, paskui – į Ukrainą, rusiškai šnekėjusi, kaip man atrodė, su akcentu, bet iš tikrųjų, kaip suvokiau vėliau, trijų kalbų mišiniu.
Po trejų metų žydų ortodoksų draugijos mane perkėlė į valstybinę mokyklą, kur ilgasijones Toros studijas iškeičiau į slaviško stiliaus patyčias iš amerikietiškų mokslų.
Ak, čia sužydėjau: socialiai remiama gudročė, prigalvodavau būdų, kaip išvengti nervinančių skaitinių. „Ei, mokytojau, – skundžiausi, – anglų man ne gimtoji, todėl…“ Kaip išmanydama kračiausi privalomos lektūros. Tėvai ničnieko nenutuokė: visada pervargę, jie gyveno iš pašalpų, paranojiškai bijojo prarasti darbus, kalė anglų kalbą ir lankė kursus, kad sovietinius diplomus (inžinerijos, taikomosios matematikos) pritaikytų Amerikos darbo rinkai.
Taip ir iškilo Maištininkė Moskovič su savąja nusižengėliška zabastovka. Braukdavau nuo savo stalo Dickensą ir žiūrėdavau, kaip tas tėškiasi į grindis – nė už ką neskaitysiu penkių šimtų su viršum puslapių, kai net vienas prilygo įtemptam darbui. O užklupusi lytinė branda tik sustiprino tokios lektūros atmetimo dažnį. Pasipūtusi ir rafinuota skaldžiau juokelius ir fantazavau apie mirtį.
Ir vis dėlto aš nepalioviau graibstyti knygų, slapčiomis ir egoistiškai, sakytum, savo gyvenimo tikslą būčiau stengusis įskaityti tekste, stverdamasi sakinių lyg kraujo perpylimo vienišiausiai širdžiai.
Taigi, nieko atsitiktinio, kad mano draugystė su Milvokio viešosios bibliotekos katalogu sutapo su pripažinimu pačiai sau ankstyvojoje paauglystėje, jog aš – lesbietė.
„Troškimas išgyventi ieško / Kūrinių, patvirtinančių / Kiekvieną buvimo veiksmą“, – rašo Pieras Paolo Pasolini eilėraštyje „Namų ieškojimas“.
Aš sėlinau tarp bibliotekos lentynų šio eilėraščio ritmu, paslapčia nužiūrinėdama knygas su dviem moterimis viršelyje, nuolat žvalgydamasi per petį, kol kompiuteris vykdė žodžių „lesbietiškas“ ar „homoseksualinis“ paiešką, kaupiau drąsą prisiartinti prie erotikos skyriaus knygų antikvariate (kur tuo metu buvo dedama LGBT literatūra), slampinėjau po „Barnes & Noble“ knygynus ir vartydavau vilčių teikiančias knygas plonais viršeliais – atsargiai, iš baimės, kad sulanksčius nereiktų už jas susimokėti. Ką gi, šešiolikos skaičiau daug klasikinės erotinės literatūros, nes joje, kaip atrodė, sušmėžuodavo ir lesbiečių: markizo de Sadeʼo „Žiustina“, Pauline Réage „O istorija“, Anaïs Nin „Veneros delta“…
Persikėliau į Bostoną, vėliau – į Paryžių, bet likau ta pati medžiotoja, kokia tapau lėkštojoje Amerikoje, nepaisanti programinių knygų sąrašų bei kritikos pripažintų kūrinių ir ieškanti savojo kanono. Į pagalbą atėjo internetas.
Žvelgiant retrospektyviai, visa tai, rodės, priminė sovietinę mano praeitį: knygų skaitymas dėl jose užslėptų kitų knygų. Visada linkau į tokius raštus, kurie išjudina kalbą tiek naratyviniu, tiek metafiziniu lygmeniu. Pasakojimo akte norisi justi, kaip kalba tampa, o turinys peržengia sienas (mano pačios, ląstelių, keturias kambario sienas).
Netikiu, kad cenzūra laiduoja šią patirtį nei kad ši būtinai yra. Bet suaktyvinus tarpus tarp eilučių kalba gali judėti visomis kryptimis.
Prabėgus daugiau metų metasiužetinį malonumą atradau lesbietiškoje bulvarinėje literatūroje, tuose kišeniniuose nešvankybių romanuose, spausdinamuose pigiame „geltonajame“ popieriuje. Praėjusio amžiaus 6–7 dešimtmečiais jie už centus būdavo prieinami maisto prekių krautuvėlėse, geležinkelio stotyse ir spaudos kioskuose. Tų skaitalų viršelius paprastai puošdavo blondinės ir brunetės duetas: viena dūsaujanti, kita – plėšriomis akimis. Šiandien ta lektūra laikoma tiesiog pigia, prasta, pykinančiai moralistine literatūra.
[...]
Knygą „Moterų kareivinės“ (Women’s Barracks, 1950; 2005 m. „Feminist Press“ leidykla ją perleido Femmes Fatale serijoje), pirmąjį atsitiktinį lesbietiškos temos bulvarinį bestselerį, parašė prancūzų vienuolyno mokyklos auklėtinė Tereska Torrès, kurios tėvai, Lenkijos žydai, Prancūzijoje saugumo sumetimais atsivertė į katalikybę. Tai beletrizuotas autobiografinis pasakojimas apie karo meto tarnybą Londone, „Laisvosios Prancūzijos“ pajėgų moterų divizijoje, vaizduojantis sausakimšas kareivines jaunų moterų, kurios ne tik pareigingai dalyvauja Prancūzijos pasipriešinimo judėjime, bet ir gvildena tapatybės, meilės, politinius klausimus.
Romaną Torrès parašė prancūziškai, tada, padedama sutuoktinio, amerikiečių prozininko Meyerio Levino, išvertė į anglų kalbą. Levinas nusivežė jį į Ameriką, kur surado entuziastingą leidėją, bet šis, baimindamasis teismo dėl nešvankybių, paprašė Levino „pakoreguoti“ pasakotojos moralines pažiūras ir prikaišioti į tekstą bet kokius lesbietiškus veiksmus smerkiančių intarpų; Levinas už autorę šitai ir padarė. (Romane aiškiai justi gramatinė kaita, kur Levino rašalas praskiedžia meistrišką Torrès prozą.) Romanas išvengė draudimo, tačiau jį pasmerkė Atstovų Rūmų Specialioji komisija dėl šiuolaikinės pornografinės medžiagos, per oficialius svarstymus neišdrįsusi net cituoti knygos ištraukų. 1952 m. „Moterų kareivinės“ buvo uždraustos Kanadoje, bet Amerikoje vis tiek parduota per 4 mln. egzempliorių. Knyga buvo išversta į tuziną kitų kalbų, išskyrus originalo – prancūzų. Torrès tvirtino pradanginusi prancūziškąjį rankraštį ir tik po šešiasdešimties metų parašė naują knygos versiją, tik šįkart memuarų žanrine forma, pavadinimu „Laisvoji prancūzė“ (Une Française libre).
Nepaisant viso triukšmo dėl baisingojo romano turinio, tikrą sąmyšį kelia pats tekstas, jo emocinio atvirumo potroškis (primenantis Anaïs Nin) ir drąsūs žmogiškosios padėties apmąstymai asmeninės sumaišties, pasaulį sukausčiusio siaubo ir dvasinio nerimo akivaizdoje. „Man atrodė, kad dėl mūsų abejingumo, „normalaus“ pasaulio abejingumo, tokių moterų gyvenimas [kareivinėse] buvo dar tragiškesnis, – rašoma knygoje. – Nes dėl savo meilės, kaip ir visos kitos moterys, jos kankinosi, tačiau be atjautos ir supratimo balzamo.“
Dar vienas iš ankstyvųjų lesbietiškos temos skaitalų – keliasluoksniškai skaitytina „Pavasarinė kaitra“ (Spring Fire, 1952), sukurta Vin Packer (tai vienas iš produktyviosios autorės Marijane Meaker slapyvardžių). Nors iš pažiūros naivus amerikoniškas tonas nūdien skamba manieringai, romanas pasižymi savita semantine ir moraline žaisme. Šis neva „karštas, traukte pritraukiantis [...] kadaise pašnibždėtas“ pasakojimas – apie Amerikos vidurio vakarų studentę fuksę Suzaną Mičel. (Vadinamą, kaip atspėjote, vyrišku trumpiniu Mič.) Naujokę suvedžioja koledžo seserijos narė, žaliaakė viliūgė Leda, kai paprašo Mič patrinti jai nugarą, o paskui staiga „apsivertė ir prikišo pūpsančias krūtis prie pat Mič delnų“. Nors iš pradžių tokia proza be galo erzina, joje nuskamba ir sudėtingų pustonių. „Yra daugybė žmonių, kurie myli tiek vienus, tiek kitus [vyrus ir moteris], ir visiems dėl to nusišvilpt, tau tik sako, kad esi pametęs galvą dėl sekso, – Leda aiškina Mič. – Bet tuoj pat susidomi, kai įsistveri vienos lyties. Taip kaip tu, Mič. Negalėčiau tavęs mylėti, jei būtum Lesbietė.“ (Atkreipkite dėmesį į didžiąją „L“.) Romane skleidžiasi stebėtinai paini abiejų merginų elgsenos potekstė, sakytum, Meaker visame tekste skaitytojui būtų pritrupinusi užuominų, vedančių į paslėptų prasmių pasaulį. Bendro jųdviejų kambario tamsoje Leda įsirango į Mič lovą: „Kalbu aš kaip pusprotė, Mič. Bet man patinka tave liesti.“
Valerie Taylor romanas „Nepažįstamoji Lesbo saloje“ (Stranger on Lesbos, 1960) irgi žada audringas glamones ir karštus atodūsius. Pasakojama apie Francezę, kuri dėl santuokos ir sūnaus gimdymo meta mokyklą, bet paskui vėl grįžta į mokslus ir literatūros paskaitose susipažįsta su Beik (Mere Beiker). (Beik iš kitų tvarkingų merginų išsiskiria „judrumu, protu ir galbūt šiokiu tokiu niūrumu“. Tiems, kurie yra lankęsi lesbiečių bare, šis trinaris apibūdinimas yra tarsi saviems atpažįstamas lesbietiškos laikysenos kodas.) Pritrenkia ne lesbietiškas seksas (kuris banalokas), bet tai, kaip Taylor perteikia socioekonominį komplikuotumą moters troškimo ne tik gašlaus sekso, bet ir išsilavinimo, ekonominės ir kūniškos nepriklausomybės.
Francezei ir Beik po eilinio naktinėjimo lesbiečių bare miesto centre grįžus į pastarosios butą, pirmoji susimąsto apie tikrąją nepriklausomybę:
– Būtų gerai turėti savo pinigų, kad nereikėtų kiekvieno cento prašinėti Bilo. Nesakau, kad jis neduoda, tik…
– Tik tu jautiesi kekše.
– Na, taip.
Tačiau jųdviejų ryšiui stiprėjant Francezė suvokia, kad jai būtina ne tik finansinė nepriklausomybė nuo vyrų, bet ir nuo kiekvieno, su kuo dalijasi savo kūnu, įskaitant ir Beik.
Yra ir daugiau žymių bulvarinių knygų: kanadietės Jane Rule „Širdies dykynė“ (Desert of the Heart, 1964; 1986 m. režisierė Donna Deitch pagal šį romaną pastatė populiarų filmą „Dykynių širdys“ (Desert Hearts) ir, žinoma, Patricios Highsmith romanas „Druskos kaina“ (The Price of Salt, 1952), iš pradžių išleistas Claire Morgan pseudonimu (ir, ko gero, labiau žinomas dėl jo pagrindu sukurto Toddo Hayneso filmo „Kerol“ (2015).
Sumedžiojau ir kitokios lesbietiškos literatūros klasikos, sukurtos dar iki bulvarinių skaitalų eros – kad ir rusiškos (Lidijos Zinovjevos-Anibal apysaka „Trisdešimt trys išgamos“ (1906) ar Marinos Cvetajevos „Pasakojimas apie Sonečką“ (1938), ar, tarkim, Djunos Barnes šedevras Night-wood (1936).
Mažiau žinoma klasika, – vienas iš nedaugelio XX a. pirmos pusės lesbietiškų romanų kietais viršeliais, – Gale Wilhelm „Deglas Valhalon“ (Torchlight to Valhalla, 1938); jame pasakojama apie gražią motinos neturinčią dvidešimt vienų atsiskyrėlę Morgen („ilgakaklė, sodriais plaukais it baltasis vynas“), kuri po tėvo dailininko mirties lieka vienui viena, kol ją pradeda merginti ir į dienos šviesą tempti talentingas pianistas Rojalis, įtikėjęs, kad pripratusi prie jo Morgen jį pamils. Tačiau Morgen tvirtai gina savo nevaržomumo poreikį ir dienų dienomis kažkur bastosi. Kai Rojalis panūsta sužinoti, kur ji buvusi visą dieną, Morgen netikėtai ryžtingai nukerta: „Niekada neuždavinėk man šitokių klausimų. – Jos balsas šaltas it ledo lytis, skrodžianti vandenį. – Niekas, niekas šiame pasaulyje neturi teisės manęs klausinėti, kur aš buvau.“
Deja, Morgen „lesbietiškumas“ knygoje atsiskleidžia gana vėlai, kai kaimynystėn su teta atsikrausto tamsiaplaukė Toni; skaitytojų nuostabai, abi moterys abipusei traukai pasiduoda be jokių stabdžių. (Ir visa tai 1938 metais!) Ši proza skaidri ir sklandi, kartais net apgaulingai, panašiai kaip pati Morgen, kuri jos prijaukinimui priešinasi, regis, su nežemišku lengvumu. „Mano vardą tari taip, lyg pati jį man būtum davusi“, – ilgakaklei mylimajai prisipažįsta Toni.
Link šimtmečio pabaigos negatyvia semantika ir žanriniu hibridiškumu įstrigo pora eksperimentinių lesbiečių romanų.
Pripažintos australų poetės Dorothy Porter „Beždžionės kaukė“ (The Monkey’s Mask, 1988), – erotinis detektyvas, parašytas eilėmis, – tai glaustas, trūkčiojantis „Esminis instinktas“ Mėlynųjų kalnų kraštovaizdyje. Jame, kaip žadama, „fatališkoji moteris nusileis į patį pragarą“. Užsislaptinusi policininkė Džil, ieškodama dingusios „mielos devyniolikmetės“ Mikės, pati įklimpsta į pašėlusią tos merginos praeitį, neapeinant ir buvusios jos poezijos dėstytojos, visus nuginkluojančios profesorės Dianos.
Ir vis dėlto hipnotizuojančiai įtraukia ne siužetas, o kalba: „Išpampęs mėnuo / plumpteli ant telefono būdelės [...] Dianai skambinu vis tiek: /„Nužudė Mikę“ [...] / Tęsiu apie šunis / ją kasanti / baltuoja mano ranka.“
Panašiai ir Sarah Schulman „Empatija“ (Empathy, 1992), keistuoliška ir pavergianti dėl savo žanrinio daugialypiškumo. Iš dalies proza, iš dalies pjesė, iš dalies psichoanalitinis tekstas, tai knyga apie Aną O., kuri kreipiasi į postfroidistinę psichoanalitikę, žadančią tris nemokamus seansus narkomanams, kaliniams ir Žemutinio Istsaido benamiams. Drauge jos nagrinėja Anos kančios simboliką, varijuojančią nuo siurrealistiškų išpažinimų iki alegoriškos tikrovės.
ANA. Galvojau apie visas moteris, kurias kada mylėjau… Operos dainininkę, negalėdavusią baigti orgazmo, ir padavėją, nemokėjusią jo patirti. Galvojau apie moteris, kurios turėjo kovoti dėl orgazmo, ir tas, kurioms jis buvo tas pats, kas eiliniai priešpiečiai. Buvau vieniša dėl oro. Tyrinėjau visus būdus, kaip klostėsi mano gyvenimas, strateguojant moters kūno prieinamumą.
[...]
Man norisi žodžių ir istorijų, kurios ne tik padarytų lesbianizmą matomą (nors tai yra pradžia), bet ir suteiktų kalbą bei struktūrą jo daugiasluoksniam nematomumui, nevienareikšmiškumui ir miglotumui. Knygų, patvirtinančių buvimo veiksmą.
Namie Paryžiuje prieš kelis mėnesius randu suglamžytą laikraščio lapą, į kurį buvo įvyniotas bižuterinis niekutis. Orų puslapyje prognozuojamas gausus sniegas, kuris taip ir neiškris. Palyginu popieriaus raukšles, o tada metu į šiukšliadėžę.
Gali būti, tai tebuvo neadekvačios kainos akmenukas, trumpam tapęs metafora. (Su mylimąja išsiskyrėme po poros savaičių.) O gal, kai akys palietė tą akmenuką, atsiskleidė dar nematytoji mano savasties dalis.
Vertė Andrius Patiomkinas
