ELIAS CANETTI

Žmogaus provincija. 1942–1972 metų užrašai

 

Kaip teigė žydų kilmės austrų rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas Elias Canetti (1905–1994), šie užrašai gimė spontaniškai, kaip gyvybiškai būtinas atotrūkis nuo didesnės apimties, daugiau jėgų reikalavusių veikalų (pvz., „Masė ir valdžia“). Pastabos žymėtos pačiam sau ir neskirtos publikuoti, tik vėliau iš daug didesnio kiekio medžiagos atrinkti fragmentai 1973 m. pasirodė knygos pavidalu. Canetti lakoniškos įžvalgos stebina filosofine gelme, netikėtomis perspektyvomis, žmogaus sielos pažinimu.

Vertėja

 

1942

 

Jo akys beširdės, tarsi visų numylėtinio.

 

Menkiausias žmogus: tas, kurio visi norai išsipildė.

 

Nebėra jokio atskaitos taško nuo tada, kai žmogaus gyvybė nebėra atskaitos taškas.

 

Kova, kai varžomasi ne dvasiniais ginklais, man yra pasibjaurėtina. Negyvas priešininkas liudija vien savo mirtį.

 

Jis ima savo pinigus į širdį, dūžiai juos skaičiuoja.

 

Kai kurie sakiniai išleidžia savo nuodus tik po metų.

 

Sėkmė, žmonijos žiurknuodžiai; retas kuris pasprunka.

 

Kiekviena kalba turi savo tylą.

 

1943

 

Žmonės yra dėkingi savo protėviams, nes jų nepažinojo.

 

Tikriausiai prieš 120 ar daugiau kartų gyvenau tarp egiptiečių. Ar jais jau tuomet žavėjausi?

 

1944

 

Skaitymo daugiareikšmiškumas: raidės yra tarsi skruzdės, įkūrusios savo slaptą valstybę.

 

1945

 

Kodėl daugiau žmonių tyčia nėra geri?

 

1946

 

Skaityti, kol blakstienos iš nuovargio pradės skimbčioti.

 

Kartais tik į gera savęs šiek tiek nekęsti, ne per dažnai; kitaip reikės stipriai nekęsti kitų, kad atsvertum neapykantą sau.

 

Literatūra kaip profesija yra žalojanti: reikėtų labiau prisibijoti žodžių.

 

1947

 

Kalbėdamas svetima kalba žmogus sau atrodo geresnis; todėl greičiausiai ir visų pirma išmokstami keiksmažodžiai.

 

1949

 

Jis sudegino visas savo knygas ir kaip atsiskyrėlis pasitraukė į viešąją biblioteką.

 

Rūke pavidalai yra kaip žodžiai. Bet kas, išniręs iš rūko, sujaudina mane lyg naujas žodis.

 

Meilės laiškas iš Švedijos. Strindbergas ant pašto ženklų.

 

1951

 

Jūra niekad nėra vieniša.

 

Kaip jis norėtų būti pasaulyje, kuriame neegzistuoja.

 

Žmogus, niekados negavęs laiško.

 

Vagies pragaras yra vagių baimė.

 

1952

 

Galima pažinoti tris ar keturis tūkstančius žmonių, bet kalbama visuomet tik apie šešis ar septynis.

 

1953

 

Prisitaikydamas prie kitų, pirmiausia tampi nuobodus.

 

1955

 

Kiek sykių reikia pakartoti tai, kas esi, kol iš tiesų tuo tampi?

 

1957

 

Saulė – tai įkvėpimo šaltinis, tad ne visuomet turi šviesti.

 

1959

 

Kiekvienas turėtų išvysti save valgantį.

 

1960

 

Kiekvienas žodis turėtų atminti, kad kadaise jis buvo apčiuopiamas. Žodžių glotnumas: jie gulėjo delne.

 

1961

 

Baugiausi žmonės – tie, kurie viską žino ir tuo neabejoja.

 

1962

 

Jis deda sakinius kaip kiaušinius, tačiau pamiršta juos išperėti.

 

1966

 

Tėra tik išrinktieji žmonės: tie, kurie dar egzistuoja.

 

1967

 

Padalinti upę į intakus. Suprasti žmogų.

 

1968

 

Jis penėjo savo stirnas rožių pumpurais, o dar ir kuždėjo Rilkę.

 

1969

 

Perkelk alkį į galvą.      

 

Labai sunku yra pasakyti ne daugiau, negu norisi.

 

1970

 

Kaip mažai tu perskaitei, kaip mažai tu žinai, bet atsitiktiniai skaitiniai padaro tave tuo, kas esi.

 

Mitas? Turi omenyje ką nors tokio seno, kad tai jau nebėra nuobodu?

 

1971

 

Man Dievas labiausiai patinka kaip Tolstojus.

 

1972

 

Esama sakinių, kurie įgauna reikšmę tik išversti į kitą kalbą. Tarsi pribuvėjos jie laukia savo vertėjo.

 

Ne visuomet reikšmingos yra kasdienės mintys. Bet nepaprastai svarbu yra tai, apie ką kasdien negalvojome.

 

Vertė Ugnė Ražinskaitė

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.