LiteratūraŠiaurės katinai
Raitas ant sraigės
SERGEJ DOVLATOV Asmeniškai aš Michailo Šemiakino sėkmę Vakaruose priimu kaip asmeninį įžeidimą. Man jo klotis trenksminga iki pavydo, keršto ir visiško nepasitikėjimo savimi. Jaunas, įžymus, turtingas, talentingas, protingas, gražus ir sąžiningas…
Paskutinis Kauno forsas
MARIUS PLEČKAITIS Tylus ir liūdnas, lyg žemę pardavęs, šaltą gruodžio pirmosios vakarą sėdi jis virtuvėje. O vien su treningu – šalta. Ir radiatoriai neskuba kaisti. Langai kaip rėtis – kiauri ir birkom nuteplioti. Kas galėjo pagalvoti?
Obscenas lietuviškai
VALERIJUS VALSIŪNAS
Nuo ko žuvo Simas?
VIJŪKĖ KOJALAVIČĖ Pradėję nuo delikačių R. Demeniškio eilėraščių (XI.12), „Šiaurės Atėnai“ ėmėsi visai suprantamos ir reikalingos akcijos. Neduok tu Dieve, kad tokius tekstus ir samprotavimus spausdintų kitas savaitraštis. O „Šiaurės Atėnams“ viskas tinka, manykime, ir šiuo atveju savaitraštis nepraras skaitytojų
ROMAS DEMENIŠKIS. Eilės
Gerbiamoji Redakcija, siūlydamas Jums pluoštelį savo kūrybos, parašysiu keletą žodžių apie save. Visą gyvenimą dirbau prie miško, o dabar, išėjęs į pensiją, grįžau į tėviškę, Dzūkijon, ir toliau gyvenu miške. Vienas. Rašau seniai. Kartą Pateruose savo kūrybą skaičiau Sigitui Gedai, tai jis pasakė: „Varyk toliau. “
Rudokas prieš Hemingwayų
TOMAS ARŪNAS RUDOKAS Skiriu gerbėjoms Gyvenu Vilniaus geležinkelio stoties rajone. Kasryt, kasnakt bilda traukiniai. Įvairūs traukiniai leidžia įvairius garsus – bildesius, švilpesius, atodūsius…
Gatvėje ir namie
SERGEJ DOVLATOV Mano žmona pasakė: – Ir dar – skambino Gabovičius. Jis turi kažkokį reikalą. Žadėjo užeiti. – Žinau. Tikriausiai nori grąžtą pasiskolinti. Man sakė, kad jis nusipirko lentyną… Gabovičius buvo mano kaimynas ir kolega. Tiksliau, ne visai kolega – jis buvo filologas. Triūsė prie sensacingos knygos. Jos pavadinimas – „Susitikimai su Achmatova“. Ir paantraštė: „Kaip ir kodėl jie neįvyko“.
Vaivos dienoraščiai
VAIVA GRAINYTĖ
TOMAS ARŪNAS RUDOKAS. Eilės
Kitas laikas Aš nežinau, kas tai yra tėvynė, Aš nežinau, ką dovanoti tau – Ar saulę kruvinai auksinę, O gal mėnulio durklą sidabrinį, Kai katės teroristės šaukia „miau“?!
JURGIS VININGAS. Eilės
Iriasi varnos prieš vėją viršum plevėsuojančios upės – užuolaidos, už kurios mes slepiamės – gražūs, tarytum fotografuojami. O gražiausi tada, kai kažkas atpažįsta mus, jau seniai nebegyvus, nupūtęs dulkes nuo fotoalbumo.
