VIENAS IŠ DIRGĖLŲ

2014 05 13

Mūzologas 102

Keletas kėdžių poliklinikos laukiamajame, šalia – durys, ant jų kabo lentelė su užrašu „102 kab. MŪZOLOGAS“. Prie durų stoviniuoja Poeta ir murma.

POETA.

Mur mur, mur mur mur,

Mur mur mur. Mur mur.

Mur mur mur, mur mur mur,

Mur mur. Mur mur. Mur!

Trinkteli delnu sau per kaktą.

POETA. Kad tave kur kritikas išpeiktų! (Atsisėda ant kėdės, pasiremia galvą rankomis. Po kelių sekundžių strykteli nuo kėdės) Haiku, tą tai tikrai sugebėčiau! (Vaikštinėja laukiamojo koridoriumi pirmyn atgal, sustoja ir pusbalsiu deklamuoja)

Pirma eilutė.

O čia – antra eilutė.

Ir paskutinė.

Tuo metu prasiveria kabineto durys, išlenda Seselės galva.

SESELĖ. Poeta!

POETA. Aš.

Poeta įeina kabinetan, čia prie stalo sėdi Mūzologas.

MŪZOLOGAS (Poetai, kažką rašydamas). Prisėskite, aš tuoj.

POETA (patyliukais, sau). Gerai jam, turi ką rašyti…

MŪZOLOGAS. Taigi, gerbiamasai, klausau Jūsų.

POETA. Jau trečia diena nieko negaliu parašyti. Anei mū, anei be, kaip kad gyvuliai pasakytų.

MŪZOLOGAS. Jeigu jau poetas kanopinius cituoja, o ne kokį Marčėną, reikalas esti rimtas. (Atsisuka į Seselę) Popieriaus lapą ir rašiklį!

Pastarieji atsiduria Poetos rankose.

MŪZOLOGAS. Na, pabandykite parašyti ketureilį.

Poeta bando kažką rašyti, vis brauko, vėl rašo.

POETA. Jau!

MŪZOLOGAS (paima lapą iš Poetos).

Pusryčiams aš valgiau

Bulvinius blynus.

Poeta išrausta, į jį atsisuka Mūzologas.

MŪZOLOGAS. Mhm. Viskas aišku.

POETA (nervingai). Kas aišku, gydytojau, kas?

Mūzologas iš po stalo ištraukia du butelius vyno, paduoda Poetai.

MŪZOLOGAS. Pasivaišinkite. (Poetai gurkštelėjus vieną gurkšnelį) Drąsiau, drąsiau, nagi!

Poeta vis didesniais gurkšniais ištuština vieną butelį, netrukus ir kitą.

MŪZOLOGAS (paduodamas Poetai naują popieriaus lapą). Na, pabandykite dabar.

Poeta rašo, brauko. Po minutės kitos atsistoja ir apgirtusiu balsu skaito.

POETA.

Pusryčiams aš valgiau

Bulvinius blynus,

O daktaro kabinete

Išgėriau truputį vyno.

MŪZOLOGAS (patenkintas atsistoja, ima ploti). Jau geriau, tikrai geriau – ir ketureilis nebe iš dviejų eilučių, ir rimas šioks toks atsiradęs. O kokie santykiai su rūkymu?

POETA (vis dar apgirtęs). Su rūkymu? Jau antras mėnuo metęs. Prieš tai dvylika metų diena iš dienos po du pakelius…

Mūzologas iš po stalo ištraukia du raudonos spalvos cigarečių pakelius ir žiebtuvėlį.

MŪZOLOGAS (paduodamas Poetai). Traukite į sveikatą! Nors šiuo atveju – į kūrybą.

Poeta prisidega pirmąją cigaretę, po kiek laiko užgesina paskutinę. Mūzologas Poetai paduoda naują popieriaus lapą. Pacientas rašo, brauko, netrukus atsistoja.

POETA (apgirtęs ir kosėdamas).

Pusryčiams aš valgiau

Skanius bulvinius blynus,

Pas daktarą rūkiau

Ir godžiai gėriau vyną.

MŪZOLOGAS (atsistoja, ploja). Bravo, bravo!

POETA (apgirtęs ir kosėdamas). Ačiū labai.

MŪZOLOGAS (šypsodamasis). Na, ką – po truputį sveikstame. O kaip reikalai su žolės rūkymu, esate kada bandęs?

POETA. Niekada neteko…

Mūzologas iš po stalo ištraukia rūkomąjį popierių ir paketėlį su marihuana. Susukęs pridega suktinę ir paduoda Poetai. Šis kosėdamas užsirūko.

MŪZOLOGAS (Seselei). Tu atleista!

SESELĖ (nustebusi). Aš? Kodėl?

MŪZOLOGAS. Nes nuo šios pjesės pradžios iki dabar nieko nenuveikei, tik iškišai galvą koridoriun pakviesti paciento ir sykį jam padavei popieriaus lapą.

SESELĖ (ašarodama ir palikdama kabinetą). O kas žolės ėjo pirkti, kas cigaretes iš Baltarusijos parvežė…

Poeta baigia surūkyti suktinę, ima juoktis, be perstojo šypsosi.

MŪZOLOGAS (paduodamas Poetai popieriaus lapą). Bandykite dabar.

Poeta kvatodamas rašo, brauko, vėl rašo. Netrukus atsistoja, truputį svirduliuoja.

POETA (ir apgirtęs, ir kosėdamas, ir apsirūkęs).

Pusryčiams blynai žmogėdros

Kaip bulvę mane sudorojo,

O vyno upely panardęs,

Po žolę aš išsivoliojau.

MŪZOLOGAS (plodamas). Nuostabu, tiesiog nepaprasta! Tęskime gydymo kursą – o kaip heroinas, ar kada teko leistis?

Poeta pradeda sau glostyti galvą.

MŪZOLOGAS. Ar kas nutiko?