Dėmė ant kaklaraiščio
Iš ciklo „Nemandagios istorijos“
Kolegų vakarėliai, būkime atviri, yra tikras vidinės kultūros ir mandagumo išbandymų poligonas. Dar labiau tas pasakytina apie mūsų, Etiketo ekspertų eldijos (EEE) bendradarbių, sambūrius. Kaip ir daugelis panašių vakarėlių dalyvių, siekiame atsipalaiduoti, tačiau, kaip ir visuose panašiuose sambūriuose, nepavyksta išvengti pokalbių apie darbą. Kartais mums net atrodo, kad pokalbių apie darbą mums, EEE kolegoms, susitikus po darbo tik daugėja. Mat iš teorinio mūšio lauko išeiname į praktikos, tikrosios kovos už mandagiųjų visuomenę, zoną.
Kiekvieno mūsų teorinis pasirengimas tokiuose vakarėliuose matyti kaip ant delno arba, jei perfrazuosime pagal nesenas aplinkybes, kaip dėmė ant kaklaraiščio. O juk kaklaraištis, kaip jau sakyta, sunkiai pakelia vandenį ar trynimą.
Į žemiau biuro įsikūrusią kavinę „Laivelis“ kartu sulipame kiekvieną paskutinį mėnesio pirmadienį. Taip sakant, nusileidžiame iš savųjų EEE aukštybių į kuklias deminutyvo ar povandeninio laivo žemumas. Tikslumo dėlei reikėtų pasakyti, kad du iš mūsų, įskaitant ir mūsų garbiąją brandaus amžiaus kolegę, „Laivelį“ kažkodėl vadina „Kvaileliu“, ir tegul jiems liežuviai nulūžta. Kiti du kolegos užtai uoliai gina „Laivelio“ statusą, kartu išgelbėdami paslaptingumo ir rizikos dvasią, siejamą su povandeniniais laivais.
O juk mes iš tiesų rizikuojame! Juk vienas dalykas yra svarstyti, kas mandagu, o kas ne, ir visiškai kitas – vakarieniauti prie taurės vyno, kuriame, kaip sakoma, įsikūnijusi pati tiesa. O tiesa yra ta, kad visiems atvejams mandagaus elgesio taisyklių nenumatysi. Todėl belieka pasikliauti vidine klausa, nuojauta. Išgėrus vyno, labai dažnai paaiškėja, kas iš kolegų turi geresnę etiketo klausą, o kas – vien tai, ką su išlygomis pavadintume vien klausos galimybe.
Pirmadienis – ypatinga diena. Po savaitgalio šventimo, pirmadieninio laiškų, klausimų ir atsakymų rašymo šturmo mūsų kūno ir psichikos jautrumo zonos būna gerokai sujauktos. Todėl kartais mums tenka praktiškai spręsti išskirtinai opius klausimus. Pavyzdžiui, po išvykos į kaimo turizmo sodybą mūsų kolegė grįžo gerokai apėsta uodų. Išvyka buvo pusiau tarnybinė, kaime ji susitiko su svarbiais asmenimis, pretenduojančiais į mūsų pagrindinius užsakovus. Buvo numačiusi visus galimus susitikimo posūkius, išskyrus uodus, kurie tik ir tykojo, kaip mūsų garbiąją kolegę palaužti. Tačiau ji išliko rami, susilaikydama nuo visų nesimpatiškų vaizdų, kuriuos kartais matome kraujasiurbiams pasirodžius. Ji nemojavo rankomis, nesimuistė, nesikasė, nedejavo ir nesiraukė. Kai „Laivelyje“ galiausiai įsižiūrėjome į jos uodų sukapotą veidą ir rankas, ne tik buvome linkę atleisti jai už ką nors nemandagaus, bet netgi skatinome ją užmiršti mandagumą, siūlydamiesi pakasyti jai nugarą, su kuo ji galiausiai sutiko. Tiesą sakant, į vakarėlio pabaigą šį nugaros kasymą visi pripažinome kur kas mažesniu blogiu nei energingos kasymosi procedūros, kai negalintis pasiekti savo paties nugaros asmuo priverstas šokti labai keistus šokius. Pastarųjų šokių žalą teko patirti savo kailiu.
Vakarėlio pradžioje kolegė vis dar nepasitikėjo mūsų siūlymu pakasyti jai nugarą. Tačiau daili ir ankšta šilkinė suknelė su trijų ketvirčių rankovėmis ją vertė judėti ypatingai. Norėdama pasikasyti ji pirmiausia ištiesdavo ranką, kad rankovė tarytum savaime atsismauktų, paskui dar timptelėdavo ją ties petimi ir tik tada mostelėdavo ranką ir savo dailius nagučius nugaros pusėn. Jeigu kas būtų paklausęs, kaip mums patiko šie judesiai, turbūt beveik visi būtume pasakę, kad jie mums atrodė grakštūs, tačiau dėl to ne mažiau pavojingi. Jos alkūnė beveik kliudydavo taures, vaisių vazą ir kūgiais sustatytas linines servetėles, kurios vis virsdavo ant lėkščių. Matėme, kaip baimingai virpa užkliudytos taurės su vynu ar kitais, ne tokiais pavojingais gėrimais.
Sykį jai užsimojus pamatėme, kaip užkliudyta taurė susvyravo tarytum girta, ir turėjau žaibiškai apsispręsti, kas girtas: kolegė, taurė, o gal aš pats. Stvėriau siūbuojančią taurę kaip galėdamas atsargiau, kad joje besiilsintis vynas atsakytų man tuo pačiu: tikštų atsargiai.
Vynas pateisino mano lūkesčius: tik šiek tiek jo užtiško ant baltos popierinės servetėlės, į tuščią lėkštę, man ant rankos ir ant mano balto kaklaraiščio su raudonais rytietiškais ornamentais.
Iš pradžių dėmė atrodė lyg ornamento variacija. Nutariau jos tiesiog nepaisyti. Kaip rašoma „Šiuolaikinio etiketo“ (ŠE) vadovėlyje, kartais ir su dėme galima jaustis gana oriai. O gal netgi dar oriau: paprastai dėmė yra tarsi koks orumo išbandymas. Kodėl turėtume baisėtis dėme ant kaklaraiščio, jei SSRS vadovas Miša Gorbačiovas gerai jautėsi su įgimta dėme ant kaktos? O juk jis šaliai buvo patsai orumo simbolis, koncentratas, pavyzdys! Paprastai sakant, kaklaraiščių kaklaraištis visomis įmanomomis, taip pat ir kilpos, prasmėmis.
Žvilgtelėjęs, kad dėmė pamažu panašėja į Lietuvos žemėlapį, beveik apsidžiaugiau: rytietiškų ornamentų fone ryškėjanti Lietuva atrodė tarsi koks mokomojo istorinio filmo epizodas, reiškiantis įtakos zonų ir vertybių persiskirstymą. Tačiau dar po kelių sekundžių apatinė žemėlapio pusė ištįso ir Lietuva jau buvo panaši į Afriką. Atrodė, kad kažkas su manimi žaidžia, tikrindamas mano orumą. Supratau, kad jei dar ilgiau lauksiu, dėmė primins jau nebe Afriką, o kokį nors dviprasmišką organą. Tai būtų reiškę visišką saiko praradimą, nes, kaip žinome, tą patį organą simbolizuoja jau pats kaklaraištis. Falas ant audinio būtų sumenkinęs patį kaklaraištį, išdavęs, kad jo galia nepasitikima. Be to, jis būtų reiškęs, kad nepasitikima tais, prieš kuriuos pasipuošta. Kitaip sakant, netgi jaučiantis oriai, kitų akyse orumas būtų prarastas.
Tačiau ką gi daryti? „Jei dėmė didelė, geriau nusiriškite kaklaraištį“, – tai patarimas, kuris į ŠE vadovėlį pateko dar iš senųjų patarimų foliantų. Apie tai kalbama net kinų „Permainų knygoje“. Tačiau falu virstanti vyno dėmė nebuvo tokia didelė. Galų gale, ką reiškia didelė tiems, kuriems neatrodo didelis nė patsai kaklaraištis?
– Kaip manote, ar mano kaklaraištis didelis? – paklausiau kolegės, kurią visi iš naujo puolė įrodinėdami, kad geriausia būtų, jei nugarą jai pakasytume mes visi.
Jos veidas plykstelėjo raudoniu. Nespėjau suvokti, kaip ji ištiesė ranką, truktelėjo savo šilkinę trijų ketvirčių rankovę, tarsi ruoštųsi vėl pasikasyti, ir netikėtai plojo man per skruostą. Tuo ji darkart patvirtino, kad su vyriškumo simboliais susijusius klausimus uždavinėti gana rizikinga.
Spėjau pastebėti, kad šiuo judesiu ji užkliudė kitą taurę, vynas šliūkštelėjo ant kito kolegos marškinių ir, reikia manyti, kaklaraiščio. Kadangi marškiniai buvo vyno spalvos, jiems pavojus nebuvo toks jau didelis.
– Kaip manote, ar mano kaklaraištis didelis? – kreipiausi į vyno spalvos marškiniais vilkintį kolegą. Tikėjausi, kad bent jau jis neįžvelgs vyriškos simbolikos kėslų ir klausimą supras pažodžiui.
Galbūt taip ir buvo, tačiau jis jau buvo pernelyg įsigilinęs į dėmės paieškas ant savo margo kaklaraiščio. Tiesą sakant, ant margo audinio dėmę pamatyti labai sunku. Todėl mano padėtis buvo kur kas geresnė.
– Kaip manote, ar mano kaklaraištis didelis? – paklausiau mūsų niūriausiojo kolegos. Sąmyšiui prasidėjus šis, atrodė, tiesiog nuobodžiavo.
– Brangus drauge, jūsų pasididžiavimas milžiniškas, – atsakė šis.
Man staiga palengvėjo: juk ant milžiniško daikto bet kuri dėmė yra didelė. Išsyk nusiplėšiau kaklaraištį – tarytum išsilaisvindamas iš mane jau pradėjusios smaugti kilpos.
Tada žengiau prie to su vyno spalvos marškiniais ir šnypštelėjau ausin, kad toks atkaklus jo skverbimasis į savo kaklaraiščio raštus atrodo nepadoriai, siūlydamas pasekti mano pavyzdžiu.
„Ar kas krapštinėdamasis atrodo išdidus ir savimi pasitikintis?“ – dar pacitavau jam iš ŠE, kad išsklaidyčiau visas likusias jo abejones.
Reikia pasakyti, kad paskutinis „Laivelio“ paveikslas mums buvo gana malonus ir, regis, mandagus: mudu su kolega kasėme nugarą uodų atakos aukai, o ši savais metodais gelbėjo mūsų kaklaraiščių orumą.
Prisimenu, kad iš pradžių apibėrė juos druska, paskui paprašė barmenės vandens. Galiausiai užsakė dar vieną butelį vyno ir abu kaklaraiščius išmirkė vyne.
Belieka įsivaizduoti, kaip gudriai ir taktiškai ji būtų išsisukusi, jei mūsų kaklaraiščiai būtų aptėkšti skystu sviestu ar pomidorų padažu.
Po šio vakarėlio mūsų EEE komanda sudarė specialų komitetą 49-ajam ŠE straipsniui papildyti. Papildymas turėtų skambėti maždaug taip: „Jei išsitepėte kaklaraištį, nesvarstykite, ši dėmė didelė ar maža. Be to, nesidairykite mineralinio vandens. Tiesiog ištirkite, kuo išsitepėte, ir vadovaukitės išmintingu patarimu: nuo ko susirgote, tuo ir gydykitės. Jei tai vyno dėmė, pasirūpinkite, kad kaklaraištis būtų įmerktas į vyną.“
Kol kas tebėra svarstoma – prieš merkiant kaklaraištį reikėtų nusirišti ar palikti pradinėje vietoje. Tikslinga būtų tai išsiaiškinti interneto apklausos metodu.
