LiteratūraŠiaurės katinai

ROMAS DEMENIŠKIS. Eilės

Gerbiamoji Redakcija, siūlydamas Jums pluoštelį savo kūrybos, parašysiu keletą žodžių apie save. Visą gyvenimą dirbau prie miško, o dabar, išėjęs į pensiją, grįžau į tėviškę, Dzūkijon, ir toliau gyvenu miške. Vienas. Rašau seniai. Kartą Pateruose savo kūrybą skaičiau Sigitui Gedai, tai jis pasakė: „Varyk toliau. “

Rudokas prieš Hemingwayų

TOMAS ARŪNAS RUDOKAS Skiriu gerbėjoms Gyvenu Vilniaus geležinkelio stoties rajone. Kasryt, kasnakt bilda traukiniai. Įvairūs traukiniai leidžia įvairius garsus – bildesius, švilpesius, atodūsius…

Gatvėje ir namie

SERGEJ DOVLATOV Mano žmona pasakė: – Ir dar – skambino Gabovičius. Jis turi kažkokį reikalą. Žadėjo užeiti. – Žinau. Tikriausiai nori grąžtą pasiskolinti. Man sakė, kad jis nusipirko lentyną… Gabovičius buvo mano kaimynas ir kolega. Tiksliau, ne visai kolega – jis buvo filologas. Triūsė prie sensacingos knygos. Jos pavadinimas – „Susitikimai su Achmatova“. Ir paantraštė: „Kaip ir kodėl jie neįvyko“.

Vaivos dienoraščiai

VAIVA GRAINYTĖ

TOMAS ARŪNAS RUDOKAS. Eilės

Kitas laikas Aš nežinau, kas tai yra tėvynė, Aš nežinau, ką dovanoti tau – Ar saulę kruvinai auksinę, O gal mėnulio durklą sidabrinį, Kai katės teroristės šaukia „miau“?!

JURGIS VININGAS. Eilės

Iriasi varnos prieš vėją viršum plevėsuojančios upės – užuolaidos, už kurios mes slepiamės – gražūs, tarytum fotografuojami. O gražiausi tada, kai kažkas atpažįsta mus, jau seniai nebegyvus, nupūtęs dulkes nuo fotoalbumo.