Žmogus

„Ateis žmogus, tai nebus nei kuo pavaišyt!“ – sakydavo močiutė ir atimdavo iš mūsų kiekvieną skanesnių saldainių dėžutę. Paskui grūsdavo ją giliai į spintos gilumą, kur nerasim. „Ateis žmogus, o čia – bardakas! Suimkit graita šitus benkartus!“ – dar sakydavo močiutė, rodydama pirštu į išmėtytas ant žemės lėles. Žmogui buvo skirti skaniausi kąsneliai, dėl žmogaus tvarkydavome namus, dėl žmogaus darydavome remontus. Ir užuolaidas reikėdavo užtraukti, kad žmogus, ankstų rytą ar vėlų vakarą iš lauko pusės pažiūrėjęs vidun, nepamatytų nepaklotų lovų. „Labai šita bulvių košė negerai sutrinta. Nu, kaip mum tai nieko, bet jei va žmogu…“

Kartais atsiguldavau ant lovos ir bandydavau įsivaizduoti, kaip tas Žmogus galėtų atrodyti. Tą Žmogų tikriausiai gaubia pagarbi baimė. Žmogus įžengia į namus, apžvelgia kiekvieną daiktelį. Jis negali pakęsti, jei pamato bent dulkelę. Pastebi, kad lėlių nesimato, ir pagiria mus, kad štai, tokios mažos, o kokios tvarkingos! Tada močiutė iš spintos ištraukia skaniausių saldainių dėžutę ir jį pavaišina. Taip, dėl Žmogaus verta stengtis ir aš darysiu viską, kad kai jis ateis, padaryčiau gerą įspūdį.

Gabijos Kopūstaitės piešinys

„Raikia, kad trusikai nebūt suplyšį, ba jei raikės vežt pas daktarą, tai bus sarmata prieš žmogų.“ Tada močiutė įkalbėjo dieduką nueit pas Keršienę, kad ta jam pasiūtų naujus trusikus.

– Diedukas nei vienos kaimynkos nepripažino. Ypač nekentė Keršienės.

– Keršienė jį apgavo su trusikais. Nupirko tėvas dvejetą trusikų pas Keršienę, ba ji siuvo trusikus. Diedukas davė išmierą savo trusikų, kad pasiūtų jam. Nu ir ji pasiuvo dvejus ir diedukas nei vienų negalėjo usidėt. Sako, atnešė, rupūžė, kai vaikučiu, va tokius va mažus. Jis nunešė jai atgal. Paskui pasiuvo vėl vienus, bet tada jau didelius labai. Aš juos išmetiau.

– Nu tai kad jau tilptų.

– Tai nuo to laiko, sako, tai tu man vienus trusikus pasiuvai, o už dvejetą aš tau mokėjau. Tai aš tau nor medžiagos sunaudojau.

Bažnyčioje per Velykas būdavo daug žmonių. Tiek, kad mes net į vidų neidavome, verčiau pasilikdavome šventoriuje. Ryto saulė apšviesdavo blizgančius atlasinius kaspinus, o mergaitės prieš nešamus altorėlius kas keli žingsniai barstydavo gėles. Delnai šalo, aš ištiesiau juos priešais saulę, kad sušiltų, bet mama greit subarė, kad nerodyčiau tokių rankų žmonėms, nes delnai visi melsvi, rausvi, žalsvi. Vakar dažėme margučius. Ir aš vis bandydavau įspėti, tai kuris iš jų visų yra Žmogus. Ten buvo moterų su gražiomis šukuosenomis ir skrybėlėmis. Buvo vyrų su juodais paltais ir išblizgintais batais. Bet nė vienas man neatrodė kaip tas, kurio mes laukiame.

Buvo gražus pavasaris ir kai suulbėjo uldukas, mes manėme, kad jis sako: „Ku-kauc-kas, Ku-kauc-kas, Ku-kauc-kas!“ Tai buvo rinkimų agitacija, už kurią mokėti nereikėjo. Prie stalo pokalbiai būdavo apie politiką arba ne apie politiką:

– Sako: „Tai už ką jau balsuosi?“ – „Aš už Kukaucką.“ Sako: „Tai kol už Kukaucką?“ – „A jis man gražus!“ – „A, – sako, – jis su tavim miegot tai neis!“

Kitam stalo gale:

– Aš Grigaravičienės paklausiu, tai ji viską žino. Ji dyrbo smaloj toj, kap tį… Chemijoj!

– Kai Šumas atnešė Jonikienei šokolado, tai neėmė Jonikienė iš jo. Taip buvo.

– Ale iš kur jūs žinot?

– Aš buvau tada pas daktarę ir jis atėjo. Tas šokoladas – ne plytelė, nesupakuota ji buvo, bet tokia sulaužyta ir rankšluosty. O rankšluostis panaudotas ir neišskalbtas da. Tokis… apnešiotas jau. Ir neėmė Jonikienė.

– Tai kap tokį imsi?

– Tai ji dukart neėmė. Neėmė iš Raubūnienės torto, nes kai nunešė tortą, tai sako, va nunešiau daktarei tortą ir neėmė, sako: „Aš jų nevalgau ir neškis atgal namo.“ Nu kur ji ims? Ji tokia buvo jau biskį privaikėjus, gal nešvariai ir darė. Nu, jau daktarė žinojo ją ir neėmė. O iš Šumo neėmė, nes baltas rankšluostis, nu tokis kaip frotinis rankšluostis, suvyniojis jis, tį išvyniojo, nu ir duoda: „Va, daktare, pasivaišykit.“

Močiutė nusivesdavo mus į bažnyčią, vos tik pasitaikydavo kokia proga. Dabar buvo Sekminės, tad sėdėjome rankose spausdamos beržų šakeles.

– O ką reiškia tas trikampis? – klausiu Žanetos, rodydama į Švč. Trejybės simbolį aukštai virš altoriaus.

– Ir Dievulis turi širdį, viską mato, viską girdi.

– O Žmogus?

Bet Žaneta nieko neatsakė, gal negirdėjo klausimo.

Prie diedukų namų stovėjo juoda volga. Gatvėje žaidė vaikai, virš garažo augo vynuogės, darže lakstė vištos, už miško leidosi saulė. Laikas bėgo, kaip įprasta – nei greitai, nei lėtai. Močiutės namas buvo pilkos spalvos, kaimynų namas – taip pat pilkos spalvos, o namas už kaimynų namo – irgi pilkos spalvos. Mes visą laiką kažko laukėme, nes be laukimo ne tik namai, bet ir dienos pasidaro pilkos. Ir pagaliau, lyg pabudusi iš sapno, išgirdau močiutės žodžius:

– Ateina Žmogus!

Mane visą nuliejo skruzdėlių banga. Tada mačiau, kaip Žmogus pasisveikino, užėjo į kambarius, sugiedojo giesmes, davė močiutei Komuniją, sėdo prie stalo. Mes jam siūlėm valgyti, bet ne, jis nevalgė, mes jam siūlėm gerti, bet jis nieko negėrė, paskui atsistojo, atsisveikino ir išėjo.

Debesys prasisklaidė ir pasimatė lopinėliai mėlyno dangaus. Saulė apšvietė mūsų pilką namą, ūkinius pastatus. Pamažu ėmė dygti pienės. Mes bėgiojome po kiemą, skynėme gėles, žaidėme su lėlėmis, tarsi nė nebūtų buvę nei Žmogaus, nei nuojautos, kad jis gali bet kada užeiti. Domantonių gatvėje vaikščiojo daugybė žmonių ir jiems visą laiką šypsojosi saulė, tarsi jie būtų vieninteliai pasaulyje. Laikas bėgo toliau, ir aš užaugau. Ir visą laiką man ramybės nedavė vienas klausimas – tai buvo pas mus užėjęs Žmogus ar nebuvo?