AUŠ­RA LUK­ŠAI­TĖ-LA­PINS­KIE­NĖ Kas­kart ap­si­lan­kiu­si kny­gy­ne ne­ga­liu at­si­ste­bė­ti: kny­gų, skir­tų mus iš­mo­ky­ti lai­min­go, sėk­min­go, tur­tin­go etc. gy­ve­ni­mo, pa­siū­la tai­ko į me­ga­kos­mi­nius mas­te­lius. Gal­būt jų lei­di­mui įta­kos tu­ri įvai­rių ty­ri­mų duo­me­nys, ro­dan­tys, kad lie­tu­viai yra vie­ni iš ne­lai­min­giau­sių

ERNESTAS NOREIKA Ne­ži­nau, ke­lin­ta die­na, bet vis lau­žau lai­ką. Plė­šau ru­de­nė­jan­čius ka­len­do­riaus la­pe­lius, skal­dau ma­žus laik­ro­du­kus, skal­pe­liais iš­pjau­nu lai­ko su­vo­ki­mą ap­lin­ki­niams. Tuo­met at­si­sto­jęs ant su­lanks­to­mo sta­liu­ko šau­kiu, kad lai­ko nė­ra ir ne­bu­vo.

JURGIS VININGAS Pir­mo­ji ci­ga­re­tė vi­sa­da yra ben­dras nu­si­kal­ti­mas, su­stip­ri­nan­tis drau­gi­ją, kaip ko­lek­ty­vi­nis Ša­to­vo nužudymas „De­mo­nuo­se“. Tam tik­ras pa­si­prie­ši­ni­mas su­au­gu­sių­jų mo­ra­lei, ta­čiau tos mo­ra­lės ne­nei­gian­tis, o vei­kiau ją in­te­rio­ri­zuo­jan­tis: tai yra jai prie­ši­na­ma­si pe­ri­mant jos gri­ma­są.

JUR­GIS VI­NIN­GAS Jei ka­da ap­si­lan­ky­si­te Ta­te Bri­tain mu­zie­ju­je, stab­tel­ki­te sa­lė­je, skir­to­je XVIII a. ta­py­bai. Šio lai­ko­tar­pio ta­py­to­jai bu­vo di­dūs po­li­ti­nės pro­pa­gan­dos meist­rai. Ryš­kiau­siu to­kios pro­pa­gan­dos še­dev­ru tik­riau­siai rei­kė­tų lai­ky­ti 1793 m. Da­vi­do su­kur­tą „Ma­ra­to mir­tį“.

JO­NAS KI­RI­LIAUS­KAS Daž­nai gal­vo­ju apie vi­du­ram­žius, tik ne dėl to, kad tai bū­tų su­si­ję su te­mų sa­vo pa­mąs­ty­mams sty­giu­mi. Ir ne dėl to, kad iš­mes­da­mas į apy­var­tą ko­kį nors ma­žiau ži­no­mą fak­tą no­riu kam nors pa­siro­dy­ti ži­nan­tis kaž­ką, o ne nie­ko. Ne.

AUDRA BARANAUSKAITĖ Kai la­bai mėgs­ti že­muo­ges, vi­sai ne­svar­bu, ar ta­ve ka­po­ja uo­dai, puo­la er­kės ar ki­taip te­ro­ri­zuo­ja ža­lio­ji miš­ko dva­sia. Jei ge­ras žmo­gus ta­vęs ne­iš­purš­kė vi­sais tais dvo­kian­čiais ae­ro­zo­liais, tai taip ir iš­ei­si ne­iš­purkš­ta.

MI­KA­LO­JUS VI­LU­TIS Pri­si­mi­niau, kaip me­čiau ak­me­nį ir pa­tai­kiau viš­tai į gal­vą. Pen­kias­de­šimt me­tų bu­vau už­mir­šęs šį įvy­kį, o da­bar pri­si­mi­niau. Grį­žau į jau­nys­tę. Viš­ta grą­ži­no. Vil­nius tuo me­tu bu­vo gal per­pus ma­žes­nis.

ROLANDAS KAUŠAS Di­džiu­lės ap­va­lios krū­tys tie­siog virs­te virs­ta lau­kan per leng­vos pa­lai­di­nu­kės iš­kirp­tę. At­eis­tai ne­tu­ri jo­kių šan­sų, gal­vo­ju, nes ant tos pa­čios pa­lai­di­nu­kės, per pa­tį vi­du­rį, si­dab­ri­nėm rai­dėm iš­siu­vi­nė­tas žo­dis Faith ir man, kur bu­vus, kur ne­bu­vus, vis no­ris į tą ti­kė­ji­mą už­mest akį.

RŪ­TA JA­KU­TY­TĖ Anks­čiau jaus­da­vau, kad kaž­ką tu­riu, ir bū­da­vo ma­lo­nu. Di­džia­vau­si, kad dar ga­liu švais­ty­ti die­nas ir vis tiek man jų bus li­kę dau­giau nei ko­kiems vė­ži­nin­kams su vamz­de­liais no­sy. Jei su­gal­vo­čiau stai­ga iš­mok­ti man­din­gų kal­bą ar iš ko­mos tik po ko­kių sep­ty­ne­rių me­tų at­si­bus­čiau.

KOSTAS POŠKUS Karštą vasaros dieną važiuodamas svetimo miestelio pagrindine gatve pro autobuso langą matai dar išlikusius suklypusius medinukus ar laiko aptrintus plytų ir akmenų statinius, stebi ten stoviniuojančias, aptriušusias sienas ramstančias ir pravažiuojančius tuščiomis akimis lydinčias žmogystas.