Kur dingsta siela

JO­NAS KI­RI­LIAUS­KAS

Daž­nai gal­vo­ju apie vi­du­ram­žius, tik ne dėl to, kad tai bū­tų su­si­ję su te­mų sa­vo pa­mąs­ty­mams sty­giu­mi.

Ir ne dėl to, kad iš­mes­da­mas į apy­var­tą ko­kį nors ma­žiau ži­no­mą fak­tą no­riu kam nors pa­siro­dy­ti ži­nan­tis kaž­ką, o ne nie­ko.

Ne.

Daž­nai gal­vo­ju apie vi­du­ram­žius ir klau­siu sa­vęs no­rė­da­mas iš­ma­tuo­ti, kiek ma­ny­je dar yra li­kę tos epochos nuo­sė­dų.

Juk ta epo­cha, jos ide­o­lo­gi­ja ir prie­var­tos bei rep­re­si­jų sis­te­ma daug įne­šė į sie­las da­ly­kų, ku­rie iš­len­da ne tik nak­ties koš­ma­ruo­se, bet ir šiaip kas­die­ny­bė­je, pa­si­reikš­da­mi min­ti­mis, stab­te­lė­ji­mais ar aik­te­lė­ji­mais, ži­no­ma, ir įvai­rio­mis fo­bi­jo­mis, už ku­rių ne­re­tai ky­šo ir di­des­nis ar ma­žes­nis baž­ny­čios bokš­tas, bet čia ne kal­ti­na­mą­ja in­to­na­ci­ja kal­bu, ne, pra­ei­ties nė­ra ko šau­dy­ti, nes jos jau nė­ra, taip sa­kant, tai­ki­nys pa­bė­gęs ar­ba, kaip dai­na­vo ma­no mėgs­ta­mas (ne tas žo­dis!) B. Gre­benš­či­ko­vas, „po­kry­lis mchom šty­ki…“

Tai­gi ju­dam at­gal į vi­du­ram­žius.

Ri­ba tarp vi­du­ram­žių ir mo­der­ny­bės ei­na ne tiek lai­ke, kiek gal­vo­je – to­kia ma­no te­zė. Iš as­me­ni­nio neu­ro­ti­nio, sa­ky­čiau, pa­ty­ri­mo.

Juk kiek iš eks­tra­ver­ti­nių vi­du­ram­žių per­ei­si į in­tra­ver­ti­nius mo­der­niuo­sius lai­kus, tiek ir bū­si mo­der­nus žmo­gus.

Tai­gi mes kaip ir at­si­du­ria­me ties sie­los, dva­sios rei­ka­lais ir klau­sia­me ne­drą­siai: o kas ta sie­la, o kur ji dings­ta?

Im­pe­ra­to­rius Fryd­ri­chas I Bar­ba­ro­sa, bū­da­mas vi­du­ram­žių žmo­gus, ga­lė­jo sau leis­ti eks­pe­ri­men­tuo­ti: į mo­li­nį ąso­tį ak­li­nai už­da­rė žmo­gų (ne­pai­nio­ki­te to su ko­miš­ka si­tu­a­ci­ja gru­zi­nų ko­me­di­jo­je „Ąso­tis“) ir to­kiu bū­du jį nu­žu­dė, tik iš moks­li­nio in­te­re­so ti­kė­da­ma­sis, kad ati­da­ręs ąso­tį ga­lės pa­ma­ty­ti, kaip sie­la iš­skris į dan­gų (ka­dan­gi žmo­gus kan­ki­nio mir­ti­mi mi­rė dėl moks­lo, tai, su­pran­ta­ma, jam vie­ta tik ten) ar­ba su­smegs į že­mę (taip juk vaiz­da­vo dai­lė tuos „rei­ka­lus“, o im­pe­ra­to­riaus bū­ta prak­ti­ko).

Ne­pa­ma­tė.

Kaip ne­ra­do jo­kių pėd­sa­kų la­vo­nus skro­dę me­di­ci­nos pio­nie­riai ir pro­fe­so­riai su sa­vo stu­den­tais.

Bet dėl to žmo­gus pa­ga­liau ne­nu­sto­jo ti­kė­ti sie­los eg­zis­ta­vi­mu, nes jis yra dau­giau ne­gu gy­vu­lys ar žvė­ris, ką ir kal­bė­ti apie paukš­tį ar au­ga­lą.

Pa­ga­liau ne­la­bai svar­bu – ti­ki ar ne­ti­ki, svar­bu yra tai, kad žmo­gus, ta­pęs mo­der­nes­nis, ne­gu bu­vo vi­du­ram­žiais, pa­ma­tė sa­ve be­veik tie­sio­gi­ne pras­me.

In­di­vi­du­a­lu­mas, ku­ris anks­tes­nė­je epo­cho­je bu­vo slo­pi­na­mas (gal ir ne­slo­pi­na­mas, o tik nie­kam ne­rei­ka­lin­gas ar­ba dėl tech­ni­nių su­me­ti­mų, po­pie­riaus, pa­pi­ru­so sto­kos ir ki­to­kių „sto­kų“ ne­ap­ra­ši­nė­ja­mas, ne­ta­po­mas), stai­ga ta­po do­mi­nuo­jan­tis. Ne be rei­ka­lo R. Des­car­tes’as iš­di­džiai pa­reiš­kė, kad eg­zis­tuo­ja tas, kas mąs­to.

Žmo­gus iš­drį­so nu­si­ta­py­ti sa­vo por­tre­tą ir ne kur nors, bet sa­vo na­mo, bu­to vi­du­je, in­ter­je­re, kas vi­du­ram­žiais bu­vo ne­įma­no­ma.

Fryd­ri­chas I Bar­ba­ro­sa nie­ko ne­su­pra­to ati­da­ręs ąso­tį su tuo is­to­ri­jai ne­ži­no­mu ne­lai­mė­liu, o mo­der­nus žmo­gus pa­žvel­gė į sa­ve veid­ro­dy­je ir pa­sa­kė – štai žmo­gus.

Ir, at­ro­do, vis­kas sto­jo­si į sa­vo vie­tas, sie­la nie­kur ne­din­go, ji su­grį­žo į in­di­vi­dą ir žmo­gus pa­žvel­gė už ho­ri­zon­to. Jo ne­be­ten­ki­no Baž­ny­čios pa­sa­ky­mai, kad ten (už ho­ri­zon­to) gy­ve­na pa­bai­sos ir liū­tai.

Va taip ir ma­tuo­ji tuos vi­du­ram­žių li­ku­čius sa­vy­je, klaus­da­mas ir ei­da­mas pir­myn, ži­no­da­mas, kad ki­to ke­lio nė­ra, tik klaus­ti ir žvelg­ti už ho­ri­zon­to, ži­nant, kas ten yra, ar nu­ma­nant, kas ga­li bū­ti, ir tai yra ge­rai.