TOMAS VAISETA Kenks­min­gu­mas. Tur­būt prieš še­še­rius me­tus tuo pa­čiu lif­tu lei­do­mės tri­se: Ka­le­bas, L. ir aš. Jie sto­vė­jo, aš gu­lė­jau.

ER­NES­TAS NO­REI­KA Pra­si­dė­jus keis­tiems me­džių strip­ti­zo se­an­sams, jau­čiuos įspraus­tas tarp sie­nų. Jos vis ban­do su­ar­tė­ti, vie­na ki­tą su­šil­dy­ti lau­žy­da­mos ma­no gy­ve­ni­mo kau­lus, o šie by­ra į ši­pu­lius ir ro­dos, kad snin­ga. Ir ne­ži­nia, ko­dėl ma­no eg­zis­ten­ci­nis taš­kas pa­ka­bin­tas ant vir­vu­tės kvad­ra­ti­nė­je sie­nų ap­sup­ty

KRIS­TI­NA TA­MU­LE­VI­ČIŪ­TĖ Re­gi­nai Bū­na die­nų, kai no­ri­si žliumb­ti, bet aša­rų, ro­dos, nė­ra. To­kio­mis die­no­mis pri­si­me­nu, ką man sa­ky­da­vo vai­kų dar­že­lio auk­lė­to­ja, kai, bū­da­ma še­še­rių, gru­pė­je nuo­la­tos aša­ro­da­vau, pa­ti ne­ži­no­da­ma ko­dėl.

PAULINA DRĖGVAITĖ Nė­ra kvai­les­nio jaus­mo, kaip lauk­ti žmo­gaus, ku­ris ne­pa­si­ro­dys.

GAB­RIE­LĖ ALEK­SAN­DRA­VI­ČIŪ­TĖ Bū­ti ar ne­bū­ti… kal­bi­nin­ku? Štai kur klau­si­mas. Ir kiek daug ne­ži­nios ta­me bū­ti. Kiek dar daug rei­kia su­vok­ti apie žo­dį, ku­rį jau dvi­de­šimt me­tų var­to­ju, bet ku­rio gal­būt vi­sai ne­pa­žįs­tu. To­kia jau ta var­to­to­jų vi­suo­me­nė – imi, kiek ga­li, pri­si­kem­ši, kiek (ne)tel­pa, o ar su­virš­kin­si, pa­gal­vo­ji post fac­tum

JUR­GIS VI­NIN­GAS Eu­ri­pi­do „Me­dė­jo­je“ Ja­so­nas lai­mi jac­kpo­tą: Kre­on­to ka­ra­liaus duk­te­rį ir, mu­ta­tis mu­tan­dis, tei­sę pa­vel­dė­ti ka­ra­liaus sos­tą. Ži­no­ma, Me­dė­ja, Ja­so­no vai­kų mo­ti­na, nė­ra tuo itin, švel­niai ta­riant, pa­ten­kin­ta. Ja­so­nas die­va­go­ja­si, kad ve­dė Kre­on­to duk­te­rį gry­nai prak­ti­niais su­me­ti­mais

AK­VI­LĖ ŽI­LIO­NY­TĖ Mie­las bi­čiu­li, štai kaip vis­kas: pil­na va­lan­dų vis­kam – bū­ti kam­ba­ry­je, met­ro, ap­žiū­ri­nė­ti juo­dą vy­no kamš­tį, pil­na va­lan­dų bū­ti kvar­ta­lo ka­vi­nėj, Go­dard’o fil­mo kad­ruo­se, pirk­ti dar vie­ną šaukš­tą, bū­ti iliust­ra­ci­jo­se, praus­tis, pil­na va­lan­dų at­si­su­ki­nė­ti.

EDIS KRIAU­ČIŪ­NAS Lie­tu­vos že­mė­la­pis, skir­tin­gai nei kai ku­rių kai­my­nių, ga­na leng­vai tel­pa vie­no žmo­gaus są­mo­nė­je ir tai džiu­gi­na – sma­gus fak­tas, ne­lei­džian­tis di­džiuo­tis to­kiu keis­tu da­ly­ku kaip ša­lies di­dy­bė. Kai ku­rių vals­ty­bių pi­lie­čiai vien dėl sun­kiai ap­rė­pia­mo te­ri­to­ri­jos plo­čio ima ieš­ko­ti ir ko­kios iš­skir­ti­nės dva­sios.

Ne kiek­vie­nas Lie­tu­vos sno­bas – vil­nie­tis, ne kiek­vie­nas vil­nie­tis – sno­bas, o vil­nie­tis sno­bas ne­bū­ti­nai pri­klau­so sno­bo-vil­nie­čio po­rū­šiui. Sno­bas-vil­nie­tis di­džiau­siu sa­vo gy­ve­ni­mo nuo­pel­nu lai­ko iš­min­tin­gą spren­di­mą gim­ti ir už­aug­ti Vil­niu­je.

JUR­GIS VI­NIN­GAS „Ka­žin kur skam­ba tram­va­jus, lim­pa blaks­tie­nos, / dai­nuo­jan­tys ka­rei­viai grįž­ta iš bor­de­lio, / lie­tus vie­nin­te­lis pri­me­na He­ge­lį“, – ran­da­me ei­lu­tes vie­na­me ele­giš­ka­me ru­sų po­eto ei­lė­raš­ty­je. At­ro­dy­tų, kiek keis­ta pra­dė­ti kal­bą apie fi­lo­so­fą, ku­rio var­das įpras­tai aso­ci­juo­ja­mas su sau­sa, šal­ta fi­lo­so­fi­ne sis­te­ma, ci­tuo­jant ei­lė­raš­tį ir juo­lab – Brod­skio.