Ar aš esu literatūroje? Klausimas nei šioks, nei toks, bet visą vakarą sukasi galvoje…

Bučiuoti ir bučiuotis galima įvairiai. Bučiuoti popiežiaus žiedą Siksto koplyčioj ar ranką Panevėžio vyskupui, galima bučiuoti vaiką į kaktą laiminant, sutinkant ar atsisveikinant, galima bučiuoti nekaltai ir geismingai. Netgi grėsmingai. Galima dar kaip nors. Visaip galima. Bučiuoti žemę, sieną, akmenį. Tėvą ir motiną, vaikus. Beveik viską, išskyrus orą, ugnį ir vandenį. Pamenu, prieš daugiau nei dešimtmetį Sigitas Geda pasakojo, kaip…

Ir dabar reikia parašyti: J. S. išėjo. Nes neišėjus pritrūksta veiksmo, kambarys yra tramdomieji marškiniai, o štai anapus slenksčio – jau pasaulis…

Primiršau, kas man pernai per feisbuką pasiūlė parašyti apie Antakalnį. Ar tik ne Skaidra, kuriai, spėju, menas yra daugiau nei gyvenimas arba jiedu jos atveju taip neatplėšiamai limpa, kad galop šitą mišinį išsklaidyti pajėgtų nebent kokia nors specialioji Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos nutartis „Dėl gyvenimo atskyrimo nuo meno-tyros: dr. Skaidros Trilupaitytės atvejis“. Meno tyra, meno tiras (apie meno tyrę nekalbėsim),…

Svajonei reikalingas svajojimo objektas, tai, apie ką būtų svajojama. Tačiau svajonės savastis trokšta svajonės neišsipildymo, amžinai potencialus krūvis yra svajonės svajonė. Svajonės išsipildymas arba svajonės realizacija svajojimo objekto pasiekimu įniekina svajonę. O svajonės ontologinis siekis yra ne savinaika, o savibūties bioninė tąsa. Taip svajonė arba, tiksliau tariant, latentinė valia svajoti kuria įvairias užkardas, kliūtis, barjerus tam, kad svajonė nebūtų realizuota.…

1991 metais gyvenome miestelyje, kurio pavadinimas reiškė „baisųjį galą“. Tačiau nebuvo nei baisu, nei pabaiga. Galiniame bendrabučio kieme viskas buvo panašu į nutįsusį nuo šaukšto iki piršto medaus siūlą: obuoliai, sraigės, iš lizdų iškritę paukščiai ir katės, patisonai ir duona ant pagaliuko, kepami vasaros uždarymo lauže; žvejyba su berniukais, palapinių iš apklotų statymas ir slidės su zuikiu ant vienos, o…

Siekiau išmokti mąstyti, įgudau nebent savintis. Ne atvaizdus, mintis. Gyveno kartą toks dėdė Vilémas Flusseris. Tikėjo, kad artėja fotografijos filosofijos link. Daug keistų, gražių ir nelabai dalykų prišnekėjo, jam fotografas mat – funkcionierius, nežinąs, kas per stebuklai vyksta juodojoje dėželėje, paklūstantis visagalei fotoaparato numatytai programai. Bet būna, žinote, ir fotografų revoliucionierių – tokių, kurie tąją programą bando apeiti, išlįsti pro…

Tu matei juos. Jų akys tuščios. Jie kiekvieną minutę galvoja, kaip nenusipiginti. Kaip save kuo brangiau parduoti. Kad jiems viską apmokėtų. Už kiekvieną dvasinį judesį. Jie žino, kad ne veltui gimė. Kad jie pašauktieji. Bet juk gyvena tik kartą. Argi tokie gali kuo nors tikėti? Stalkerio monologas sugrįžus iš Zonos (Andrejus Tarkovskis, „Stalkeris“)   I Kaip gera numirti. Nieko nebereikia.…

Ar dabartinė Lietuvos visuomenė yra moderni? Ar Sovietų Sąjunga buvo moderni? Ar iš jos griuvėsių pakilusi nepriklausoma Lietuvos valstybė buvo moderni? Tyrėjų teigimu, modernizacija gali vykti netolygiai skirtingose srityse, pvz., ekonominė, politinė, socialinė, kultūrinė ir psichologinė modernizacija vyksta skirtingais tempais. Mokslininkai yra aprašę kultūrinio vėlavimo fenomeną, kai žmonių sąmonė keičiasi kur kas lėčiau negu gamybos priemonės ar valstybės institucijos. Tradiciškai…

Norėčiau gyventi mažame miestelyje, atokiai nuo didžiųjų istorijos vėjo gairinamų vieškelių, kur oras popiet prisisunkęs šviežio šieno ir žydinčių augalų kvapo…