Gera, draugai, žiemą leisti Naujamiesty. Tai buvęs Pohuliankos priemiestis. Tarp Senamiesčio, stoties rajono, Naujininkų ir Krasnūchos. Rajonas erdvus, nevietiniams gali pasirodyt klaidus – turbūt todėl, kad daug gatvių susikirsdamos sudaro vienodus 90 laipsnių kampus ir atrodo panašios. Palyginti ramus, nes dabar daugelis miesto pasilinksminimų suteka apačioje, Senamiestyje. O kažkada būtent čia, į Didžiąją Pohulianką (liet. Didžioji pasivaikščiojimų gatvė; nuo 1939…

Ataskaita apie tai, ką parašiau Visbio rašytojų namuose, kai man neapdairiai davė stipendiją Švedijoje

Prieš keletą metų lietuvių ir kitų Baltijos literatūrų bičiulis rašytojas Klausas-Jürgenas Liedtke suorganizavo Johanneso Bobrowskio poezijos vertimų dirbtuves. Jos vyko Gotlando saloje, Visbyje, ir jose dalyvavo devyni skirtingų kalbų vertėjai. Praėjusiais metais Liedtkės ir Bobrowskio draugijos rūpesčiu vertimai, papildyti vertėjų komentarais, pasirodė atskira knyga „Atem, ich sende dich aus“ („Siunčiu tave, kvėpavime“). Po 2009-aisiais pasirodžiusio straipsnių rinkinio „Zeit aus Schweigen“…

Galima stebėti milžinišką pagreitį įgaunantį banalių ir paviršutiniškų turinių gausėjimą įvairiose informacinės sklaidos formose. Kyla nenumaldomas noras sužinoti, kodėl visa tai vyksta. Taip pat – ar šis procesas turi kokias nors aiškiai apibrėžiamas ribas. „Ribos“ – pavojingas žodis, ypač pigaus moralizavimo laikais. Būtina pasakyti, kad ir pats moralizavimas senų seniausiai tapo labai banalus ir paviršutiniškas. Dūsauti yra paprasčiausiai neproduktyvu. Produktyviau…

Taip jau yra ir nieko čia nepadarysi – ištisus metus jis tave iš šalies stebi, užsirašo viską į knygą ir gruodžio 24-osios naktį sužinai, kaip tavo elgesys buvo įvertintas. T. y. randi po egle dovaną. Arba ne. Susidaro įspūdis, kad vertinimo sistema nėra labai jau griežta, nes apsijuokti prieš liudininkus, nieko po egle neradus, asmeniškai dar neteko. Nors, mano nuomone,…

Iš tikrųjų visas mūsų didesnis ar mažesnis išmanymas apie meną yra iš piršto laužtas. Skaityk kiek nori apie Rafaelį ir dadaistus, vis tiek atėjus į galeriją tavo vertinimo skalė susiaurėja iki riboto skaičiaus variantų: pirmas – „patinka“ arba antras – „nepatinka“. (Čia apie paprastą liaudišką žiūrovą, ne išprususį, kuriam mintis dėlioti iš dviejų žodžių – nusikaltimas.) Ir viskas būtų gerai,…

Šalta. Pirštai skyla į dalis, tarsi į aslą trenktas krištolas. Jie pernelyg trapūs, trapūs negrąžinamai. Ir nėra to, kas būtų grąžinama, niekas negrįžta. Kiek bešauktum, kiek belankstytum pirštus, tarsi pindamas orui kasas. Jei saulė užgestų, o ji kada nors užges, žemės jūros ir vandenynai užšaltų iki dugno po penkiasdešimt septynerių metų. Tiek dar galėtume palaukti. Tik tiek. Dabar sėdžiu ant…

Iš tolo akį patraukiantis, ardantis žvilgsnį ir toks žalias – kaip kokios pavasario linksmybės – plakatas miesto centre ar transporto stotelėse, kuriose nebegalima rūkyti. Ar pilname žmonių prekybos centre, kur skelbiama, kad Mažosios Lietuvos gyventojų paveikslų kūrėjui, didaktui ir šiaip savo epochos hegzametro meistrui Kristijonui Donelaičiui būtų suėję gražūs meteliai. Toks apvalus skaičius – 300. Gal todėl mes pasirenkame plakate…

Grožis turi aibes kintančių pavidalų. Jei vieną dieną išvystume save perdarytą pagal savo paties vaikystės grožio kriterijus, kažin ar labai jau gražūs sau atrodytume. Būdamas vaikas svajojau turėti tokias pat neįtikėtinai plačias blauzdas, kokias turėjo viena mano tėvų bičiulė Roma. Jos blauzdos buvo plačiausios iš visų anuomet mano matytų. Dabar sakyčiau – tikriausi kumpiai, kurių negalėjai nepastebėti ir kurie, kaip…

O buvo taip. Stovėjome trise. Aš, Juozas ir Jurgis. Pokalbis vyko tarp dviejų čia ir dabar esančių asmenų ir dar vieno žmogaus, rašytojo, kurio garbei susirinkome – tiksliau, jo žodžiai ir būsenos pasiekė mus per naujai instaliuotą jo sienos-stendo atspindį. Ant lentos priklijuoti įvairiausio tipo daikteliai ir nuotraukos dvelkė jo gyvenimu, ir mes mąstėme, jei rašomąja mašinėle, kaip rodos, padėta…