Mano mokytojas – Vanagas
Mano močiutė, mamos mama Veronika Šimukonienė (mergautinė pavardė – Šarakauskaitė, 1926–2013) baigė Alytaus mokytojų seminariją (mokėsi 1942–1945 metais), vėliau studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, daugybę metų dirbo Alytaus 2-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazija; Antrojo pasaulinio karo metais Mokytojų seminarija veikė tame pačiame pastate). Jos klasės auklėtojas ir mokytojas seminarijoje – legendinis Adolfas Ramanauskas-Vanagas (1918–1957). Sovietiniais laikais niekam nebuvo galima net sakyti, kad buvai „bandito“ auklėtinė ar kad teko mokytis su būsimąja Vanago žmona Birute Mažeikaite. Apie tai nepasakota net ir šeimoje. Tik Atgimimo laikotarpiu, kai pradėta atvirai kalbėti apie tragiškus ir kartu didingus karo po karo Lietuvoje įvykius, iš močiutės sužinojau šiuos faktus. Apie auklėtoją ji pasakodavo tik pačiais pagarbiausiais žodžiais. Nuolat raginta parašyti prisiminimus, to ji, deja, nepadarė.
Šis atsiminimų apie A. Ramanauską-Vanagą žiupsnelis, regis, buvo užrašytas ruošiantis kalbėti kažkokiame minėjime ar susitikime. Radau juos tvarkydamas šeimos archyvą. Močiutė skrupulingai ruošdavosi viešam kalbėjimui. Panašus konspektas pasiruoštas 1994 metais prieš filmuojantis dokumentiniame filme apie Konstantiną Bajerčių-Garibaldį „Garibaldžio tyla“ (scenarijaus autorius Eugenijus Ignatavičius, režisierius Juozas Sabolius).
Vidas Poškus
Teko laimė būti Lietuvos Didvyrio, mokytojo Adolfo Ramanausko mokine ir auklėtine. Mokytojas dirbo Alytaus mokytojų seminarijoje trejus metus nuo 1942-ųjų iki 1945-ųjų. A. Ramanauskas dirbo vadovu pedagoginei praktikai, dėstė aritmetikos, muzikos, piešimo metodikas, o paskutiniais metais – ir karinį parengimą berniukams. Visus tuos metus jis buvo mūsų klasės vadovas. Aš užėmiau klasės seniūnės pareigas.
Buvo labai sudėtingas mokymosi laikotarpis: 1940 metais – rusų invazija, 1941-aisiais – jau vokiečių okupacija, kuri tęsiasi iki 1944-ųjų. Paskui vėl sovietai1… Taigi, karo metai – tai mūsų mokymosi laikas… Miestas išgriautas, visas centras išdegintas2. Žuvę tūkstančiai. Nužudyti visi Alytaus ir apylinkių žydai3. Be to, į miestą nuolat iš kitur vežami ir naikinami žmonės, taip pat sovietų karo belaisviai4, jie masiškai šaudomi Vidzgirio miške. Per naktis girdėti šūviai…
Jokių parduotuvių. Galima įsigyti tik būtiniausių maisto produktų. Kortelės duonai, druskai, cukrui, žibalui. Dienos norma – keli šimtai gramų šlapios forminės duonos. Prie jos eilėse stovėdavome nuo ankstyviausio ryto. Tada į seminariją. Prieš pietus – pedagoginė praktika pradinėje mokykloje, po pietų – mūsų pamokos.
Seminaristai ir jų auklėtojas Adolfas Ramanauskas-Vanagas (antroje eilėje antras iš kairės) prie Alytaus mokytojų seminarijos Birutės gatvėje. Veronika Šarakauskaitė (Šimukonienė) antroje eilėje pirma iš dešinės. Kitoje pusėje užrašas: „Prieš Kalėdų atostogas. 1945.XII.17“
Seminarijoje mokėsi apie 120–200 mokinių. Keturi pagrindiniai kursai. Pradžioje buvo ir parengiamieji tiems, kurie nebuvo baigę reikiamų gimnazijos klasių. Jeigu lygintume su šiomis dienomis, tai būtų devinta klasė. Seminaristų amžius – įvairus, nemažai vyresnių. Gerai pažinojome vienas kitą. Labai artimi ir nuoširdūs buvo ne tik seminaristų tarpusavio santykiai, bet ir su mokytojais, dėstytojais. Tuo metu seminarijos direktoriumi buvo nuostabus istorikas, psichologas ir pedagogas Juozas Mičiulis5. A. Ramanauskas vadovavo pedagoginei praktikai, dėstė metodikas. Chemiją dėstė Antanas Kulikauskas6, literatūrą – Konstantinas Bajerčius7…
Alkani, prastai apsirengę (drabužiai siūti persiūti, megzti permegzti), be vadovėlių, viską konspektuodami, energingai griebėmės mokytis. Paraginami mokytojų, padėdami vieni kitiems. Didžiausia parama – kaimo vaikai, rėmę mokytojus. O mokytojai padėdavo mums. Seminarija garsėjo saviveikla, sportininkais, literatais. Buvo pastatytas K. Binkio „Atžalynas“, vykdavo literatūriniai teismai, savos kūrybos aptarimai.
Štai į tokią situaciją, kai mes buvome pirmame kurse, ir atvyko mūsų auklėtojas…
Auklėtojas mums labai patiko. Atrodė labai jaunas, beveik lygus vyresniems berniukams. Linksmas, energingas. Vis tuo pačiu pilku kostiumu, šviesiais marškiniais ir melsvu kaklaraiščiu. Labai lengvų ir staigių judesių. Puikiai grojo akordeonu, gražiai dainavo ir mus to paties stengėsi pamokyti. Labai rūpinosi mūsų darbingumu, palaikė gerą nuotaiką ir barė už ištižimą. Nelengva buvo karo metais to pasiekti.
Pastebėjęs mūsų pesimistines nuotaikas, kartą, didžiausiai mūsų nuostabai, vietoj apklausos pradėjo klausinėti – ką mes valgėme pusryčių. Pasirodė, kad daugelis visai nieko nevalgę. „Kodėl?!“ – užsipuolė auklėtojas. Sukomės kaip mokėjome, bet vis tiek paaiškėjo, kad cukraus neturime, o viena forminė duona labai neskani. Auklėtojas mūsų neužjautė. Dar daugiau – smarkiai išbarė, lepūnais išvadino. „Cukraus jiems reikia! Kakavos! Pieno!.. Išsivirkite vandens! Duoną reikia ilgiau pakramtyti! Pamatysite, kokia skani!“ Pabandėme – iš tikrųjų. Paskui tik juokaudavo: „Na, kaip su pusryčiais?“
Kiekvienas jo atėjimas į klasę – mūsų rengimas darbui mokykloje. Kažkodėl, gal dėl to, kad pats buvo dirbęs kaimo mokykloje, jis mus rengė darbui kaime. Vis įrodinėjo, kad ne tik turėsime mokyti vaikus, bet ir turėsime bendrauti su tėvais, patarti ir pamokyti ne tik kaip vaikui padėti, bet ir sudėtingesniais ūkio bei gyvenimo klausimais. Mokykla jam regėjosi kaip kultūros centras kaime. (Kolegos mus net vadindavo „kaimo liktarnomis“.) Todėl reikalavo platesnio apsiskaitymo, domėjimosi įvairiomis gyvenimo sritimis, dalyvavimo saviveikloje bei jos organizavime. Pats rengė įvairius vaidinimus, turistinius žygius (kaip dabar pasakytume). Ir visur pėsčiomis! Kad ir į patį Vilnių! Kas gi tuo metu mus veš? Rudenį ir pavasarį beveik kiekvieną sekmadienį (šeštadienis tada buvo darbo diena) eidavome į miškus, bažnytkaimius, miestelius. Ten vaidindavome, šokdavome… Gal jau tuomet, organizuodamas tuos žygius (tartum tyrinėdamas apylinkes), ruošėsi kovoms už Lietuvos laisvę?
Atsimenu įspūdingą žygį į Kurnėnų8 bažnyčią žiemą. Su visais rūbais, dekoracijomis, karbidine lempa pėstute į ten (dar dieną) ir atgal (jau naktį). Arba pėsti į Birštoną ir atgal. Taip pat pėsti į Sudvajus9 per Kaniūkų tiltą – malkų seminarijos krosnims. Atgal jau grįžtame per Nemuną ledu, ką tik užšalusiu.
Didelį dėmesį skyrė mokėjimui kalbėti. Paskirdavo temą, leisdavo keletą dienų pasirengti, o paskui liepdavo, pavyzdžiui, penkias minutes ta tema pakalbėti. Šis išbandymas daug kam buvo labai sunkus. Auklėtojas buvo labai reiklus. „Privalai! Koks iš tavęs bus mokytojas?“ Temos įvairios. Pavyzdžiui, „Darbas žmogų puošia“, „Kiekviena pušis savo šilui ošia“, „Vienybėje galybė“ ir panašiai.
Teikė daug praktiškų patarimų: kaip sudaryti pamokų tvarkaraštį, kur stovėti aiškinant pamoką, kur būti per kontrolinį darbą.
Sunkiausia užduotis – pedagoginė praktika. Kiek kantrybės ir išradingumo reikėjo A. Ramanauskui, kai teko koreguoti pirmąsias mūsų pamokas! Rodos, kiekvieną klausimą, atsakymą susirašei. O čia ima koks pipiras ir netikėtu atsakymu viską į kitą pusę pasuka. Arba pats pro baimės rūką ne tą klausimą iš konteksto ištraukei… Ir griūva sustatytas idealios pamokos rūmas. Slysta žemė! Aiškiai skęsti. Pamoką kartu stebintys bendramoksliai, draugai jau žiūri gailestingom akim. Auklėtojas iš paskutinio suolo visokius ženklus rodo: „Girdi, nieko neatsitiko, pirmyn!“ Kaip šlapią kačiuką iš kūdros ištraukia.
Tikėjome kiekvienu jo žodžiu. Ir atrodė – tvirtesnio už jį nėra.
Pats nebuvo visada savimi patenkintas. Netgi labai savikritiškas. Kartą paprašė parašyti ant lapelių, kokius jo darbo (ar charakterio) trūkumus esame pastebėję. „Kas padaryta gerai, kas blogai?“ Daugelis tiesiog tuščius lapelius atidavė. Mūsų atsakymais buvo nepatenkintas. Vėliau juokėsi, kad tik meilės laiškelius gavęs.
Aplinkui siautėjo siaubingi karo ir pokario įvykiai. Vyresnius berniukus šaukia į rusų armiją. Mokytojus nuo kariuomenės atleidžia. Auklėtojas pasirūpino, kad seminaristai būtų paskirti į mokyklas mokytojais. Po keliasdešimt berniukų iš kiekvieno kurso išrašomi iš seminarijos. Skaičiau pedagogų tarybos protokole: „Atleisti nuo pamokų lankymo sekančius seminaristus…“ Ir išvardintos pavardės (Čeginską Kajetoną, Luobikį Benjaminą, Matulevičių Praną, Šarakauską Joną, Švedą Kajetoną, Aurylą Vincą: iš viso ketvirto kurso – 46 moksleivius, iš trečio – 27, iš antro – 12). Ne pašalinti, ne išbraukti. Laikinai atleisti. Karui pasibaigus jie grįžo į seminariją.
Slapčiomis skaitome gautus partizanų atsišaukimus, leidžiame iš rankų į rankas…
[1945 metų] Vasario 16-ąją atėjome ir klasėje sustojome visas kursas su mažutėmis trispalvėmis ant krūtinių. Pirma pamoka – mokytojo A. Kulikausko. Tarsi nemato. Bet auklėtojui pasako. Ateina auklėtojas, pažiūri. Patyli. O paskui: „Geriau širdyje – ne ant krūtinių.“ Nusiėmėme.
Pats tuo metu jau ruošėsi įsijungti į ginkluotą kovą. Išėjo kartu su mokytoju A. Kulikausku. Nenujautėme, kad 1945 metų balandžio 25 dieną užėjo į kursą paskutinį kartą…
Seminaristai ir jų auklėtojas Adolfas Ramanauskas-Vanagas (centre, su akordeonu) iškylauja. Veronika Šarakauskaitė (Šimukonienė) paskutinėje eilėje pirma iš dešinės. Kitoje pusėje užrašas: „Nemuno pakrantėje, prie girininko. Alytus, 1943 m.“
Savo atsiminimuose auklėtojas rašė:
„Pagaliau atėjo lauktoji diena. Aš ir A. Kulikauskas dviračiais atvažiavome į seminariją, kad visi pedagogai ir auklėtiniai matytų mus išvažiuojant Kaunan. Taip ir buvo.
Užėjau dar į mano auklėjamą klasę… Vien tik mokytojas gali suprasti, kiek daug tada išgyvenau… Juk aš turėjau palikti savo mėgstamiausią darbą, palikti tuos, kurie buvo tikri lietuviai. Turėjau palikti savo profesiją, kuri, tikėjausi, bus su manimi iki mirties, ir dar daug ką brangaus…
Ir taip pagaliau visi pamoję laimingo kelio, mus išlydėjo iš seminarijos. Mes sėdome ant dviračių ir pasileidome gatve. Dar ilgai kažkas spaudė gerklę, ir, reikia prisipažinti, akys sudrėko…“
Pribloškė auklėtojo ir kitų mokytojų dingimas. Galvojome, kad suimti, nes seminarijoje prasidėjo mokytojų ir mokinių areštai. Areštuotas ir seminarijos direktorius J. Mičiulis. Laimė, kad seminarija pateko tarsi į tikro tėvo – mokytojo Kazio Klimavičiaus10 rankas.
Negreitai mes sužinojome, kur išvažiavo auklėtojas, bet nujautėme jo žygdarbius ir sunkią mirtį. Gaudėme kiekvieną žinutę, o jų buvo tiek mažai ir tokios netikros… Jokia jėga negalėjo iš mūsų atimti to, ką auklėtojas A. Ramanauskas mums paliko kiekvienam. Jaučiame tą didžiulę laimę, kad turėjome tokį nuostabų Mokytoją, Auklėtoją, kurio pavyzdžio užteks ne tik mums, bet ir mūsų mokinių bei vaikų gyvenimams.
– Veronika Šimukonienė –
1 Sovietai Alytų reokupavo 1944 metų liepos 14 dieną (visos pastabos – V. P.).
2 Alytaus centrinę dalį vokiečių karinė aviacija sunaikino pirmąją nacių–sovietų karo dieną – 1941 metų birželio 22-ąją.
3 Tikslus Alytuje nužudytų žydų skaičius nėra žinomas.
4 1941–1944 metais Alytuje, caro laikų kareivinių komplekso dalyje, veikė sovietinių karo belaisvių stovykla Nr. 133, manoma, kad joje galėjo žūti apie dvidešimt tūkstančių žmonių.
5 Juozas Mičiulis (1900–2003) studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete istoriją ir pedagogiką, Alytaus mokytojų seminarijos direktorius (1941–1946), 1947 metais represuotas, 1955 metais paleistas iš lagerio. Rašytojos ir pedagogės Bronės Buivydaitės (1895–1984) vyras (1927–1967).
6 Antanas Kulikauskas-Daktaras – mokytojas, ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, represuotas.
7 Konstantinas Bajerčius (1903–1946) studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete lituanistiką ir pedagogiką, Alytaus mokytojų seminarijos lietuvių kalbos dėstytojas ir inspektorius. Nužudytas Alytaus kalėjime MGB tardymo metu.
8 Kurnėnai – kaimas Alytaus rajone, garsus 1936 metais pastatyta Amerikos lietuvio Lauryno Radziukyno pradžios mokykla.
9 Kaimas Alytaus rajone, kitoje Nemuno pusėje nuo miesto.
10 Kazys Klimavičius (1886–1972) – pedagogas, knygnešys, vadovėlių autorius, vienas Alytaus gimnazijos steigėjų, Alytaus mokytojų seminarijos direktorius (1946–1956).
