Nacionalinė klasika teatre kaip neįtikėtina avantiūra

RIMA POCIŪTĖ

Ar gali būti taip, kad spektaklis per paskutines repeticijas būtų filmuojamas, kad išliktų bent vaizdo įrašas, jei jis paskutinę minutę būtų „režimo“ uždraustas, – bet gausybę jo nuotraukų pirmasis išspausdina vienas iš pagrindinių „oficiozų“? Ar gali būti taip, kad spektaklyje vaidinanti aktorė sakytų, jog pagaliau išsipildė svajonės, atvedusios ją į teatrą, bet vis kartotų – šitas spektaklis yra tikra avantiūra? Šitokios kontroversijos lydėjo Ramunės Kudzmanaitės naujausią spektaklį, pastatytą Minske.

Balandžio 17 ir 18 d. Baltarusijos sostinėje įvyko spektaklio pagal Adomo Mickevičiaus poemą „Vėlinės“, pastatyto lietuvių kūrybinės grupės (Marijaus Jacovskio scenografija, Fausto Latėno muzika, Nadeždos Gultiajevos kostiumai), premjera. Žiūrovai, kurių didelę dalį sudarė Minsko teatrinis elitas (mieste yra 9 teatrai, neminint grupių), į spektaklio premjerą rinkosi įspūdinga erdve išsiskiriančioje salėje, esančioje Profsąjungų kultūros rūmuose. Ateinantį teatrinį sezoną, rudenį, vadinamasis „Teatras Č“ (Andrejaus Čiorno teatras; beje, jis prisistatė kaip gimęs pasaulyje žinomo teatro mieste – Panevėžyje) spektaklį rodys didžiuosiuose Baltarusijos miestuose.

Jau teko išgirsti nuomonių, kad tai įdomiausias šį teatrinį sezoną Minske pastatytas spektaklis. Žinoma, premjerai įvykus prieš pat sezono pabaigą, jis su visa jėga išsiskleis rudenį, prieš Vėlines, įgydamas naujų, kaip pasakytume šiuolaikinės analizės kalba, tarptekstinių ryšių ir prasmių. Tik kontekstas ne toks, kad būtų galima ramiai preparuoti naudojant semiotinius instrumentus. Baltarusijoje pagrindinis tekstas ir kontekstas – didžiulė įtampa, kokia buvo nebent A. Mickevičiaus laikais Rusijos imperijoje, kai apie žmonių likimų lūžius maištuose, karuose ir revoliucijose jis rašė su romantizmo gėla, pakylėjusia jo kūrybą iki metafizinių lygmenų.

Jungtys ir fragmentiškumas

Pirmoji žiūrovų, netgi kultūrinio elito, reakcija buvo nuostaba, nes, kaip sakė žinomas kultūrologas ir slavistikos profesorius Vadimas Salejevas, ši interpretacija peržengė bet kokias įsivaizdavimo, kaip galėtų būti šiuolaikiniame teatre pastatyta A. Mickevičiaus poema, ribas. Jis labai įžvalgiai pasakė, kad jeigu spektaklis bus laikomas fragmentišku, reikia susipažinti su „Vėlinių“ rašymo istorija – pati poema yra skirtingais laikotarpiais rašytas ir publikuotas sudėtingas literatūrinis darinys. (Pirmiausia A. Mickevičius parašė II, paskui – IV dalį. Tokios „Vėlinės“ pasirodė antrame A. Mickevičiaus poezijos tome 1823 m. „Vėlinės“ ir liko nebaigtas darbas, net po to, kai po 1830–1831 m. sukilimo pralaimėjimo gyvendamas Dresdene ir Paryžiuje A. Mickevičius parašė dar vieną – trečiąją – „Vėlinių“ dalį.)

Visi, su kuo teko kalbėtis, dėl vienų ar kitų priežasčių tvirtina, kad labai skiriasi dvi šio spektaklio dalys. Svetlana Anikej (Akademinis nacionalinis J. Kupalos dramos teatras) ir Julija Kaduškevič (M. Gorkio dramos teatras) sakė, kad šioms dalims reikia skirtingų vaidybinių gebėjimų, ir joms antroji, kaip įvardijo, dramatiška dalis atrodė lengvesnė, labiau pažįstama nei pirmoji – „poetinė“. Pastarajai reikėję įvairiausių improvizacinių gebėjimų, kurių Baltarusijos teatruose nėra tiek reikalaujama.

Tačiau nustebino režisierės sugebėjimas apie sudėtingus dalykus kalbėti labai paprastai, suteikta galimybė klysti, išsakyti savo nuomonę. Spektaklio kūrimas buvo valandos, dėl kurių jaunystėje pasirenkama aktoriaus profesija, – taip bendrą darbą su režisiere R. Kudzmanaite apibūdino S. Anikej. Dviejų veiksmų spektaklį iš tiesų sudaro trys stambesni sceniniai fragmentai: vėlių prisišaukimo burtais „eksperimentas“, smalsaujant, kas žmogaus laukia anapus; nežemiškas meilės kančias išgyvenančio Gustavo-Konrado, kuris taip pat žmonių pasauliui virtęs šmėkla, monodrama; šiandieninį pilietiškumą provokuojantys monologai, kuriais išsakomas romantizmo epochai būdingas visa apimantis individų dvasinis maištas, A. Mickevičiaus susietas su politiniu Lenkijos vadavimusi iš Rusijos imperijos gniaužtų, jo išprovokuota žiauria Rusijos carinio režimo reakcija: buvo įkalinti ir ištremti į Sibiro rūdos kasyklas Vilniaus universiteto studentai. Literatūriniu požiūriu A. Mickevičiaus kūrinys yra aukštojo stiliaus literatūra, jis rašytas orientuojantis į ano meto europinius literatūros standartus. Atpažįstami evangelijų, antikos literatūros motyvai, netgi darė įtakos populiarusis to meto kūrinys – J. W. Goethės „Jaunojo Verterio kančios“.

Baltarusija gi iki pat Minsko tebeišlieka mėlynų skurdžių trobelių su raižytomis langinėmis, kurios tebeegzistuoja ir XXI a., šalis. Todėl nenuostabu, kad pasiūlyti pastatyti A. Mickevičiaus kūrinį šiuolaikiniame teatre galėjo tik tokia asmenybė kaip Jurijus Žigamontas – aktorius, vedantis nepaprasto populiarumo televizijos laidą „Diletanto kelionės“ apie įvairias Baltarusijos vietoves, tikintis jos gyvybingumu ir tuo, kad yra galima šiuolaikiška istorinės praeities recepcija.

Tačiau šiems kraštutinumams subalansuoti „Vėlinių“ spektaklio prodiuseris nusprendė ieškoti teatro menininkų Lietuvoje. Galima spėti, jog todėl, kad atvykėliai iš kitos šalies sostinės (beje, nuo Minsko esančios už mažiau nei 200 km) sugebėtų atsiriboti nuo kaustančios šio klasiko adoracijos, „Vėlinių“ kaip itin įpareigojančio kūrinio. Juokingas paradoksas, bet atvykus į Baltarusiją galima sužinoti, kad šis europietiškojo romantizmo klasikas yra… baltarusis, nes juk gimė Zaosėje (1798) prie Naugarduko, dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Tačiau – toliau plėtojant mintį apie juokingą paradoksą – tada lietuvis Minske gali atsiversti knygą su užrašu „Дзяды“ ne tokia virpančia ranka, kaip tai darytų „vietinio“ teatro atstovas. Ar komplekso, kuris yra priešybė hybris (puikybei), turėjimas yra vien tik blogybė, reikėtų daug kalbėti, bet šiuo atveju tenka pasakyti: nuo to, kas pretenzinga ir reiškiasi kaip kraštutinumas, baltarusių atsitraukiama be išlygų. O teatras… negali nebūti bent šiek tiek narciziškas, provokuojantis… avantiūra.

„Kas gi bus čia?“

Pirmiausia spektaklis padarytas labiau moteriškas. Kaip teigia „Vėlinių“ vertėjas į baltarusių kalbą Sergejus Minskevičius, padarytas netikėtas dalykas: burtininkas virto moterimi burtininke. O moteriškosios lyties burtininkė, žinoma, pakeitė visą spektaklio atmosferą.

Kitas iš karto į akis krintantis ypatumas – žmonių grupės kaip vieno „organizmo“ veikimas scenoje. Kaip buvo minėta, baltarusiai yra atėję į „miesto civilizaciją“ iš dalies tebeišlikdami kaimo bendruomenė, žmonėms tebėra itin svarbu priklausyti grupei. Režisierė perprato šį pasaulėjautos ypatumą ir perteikė scenoje. Fizinė distancija tarp aktorių nuolat yra minimali, nors scena grandiozinė, o, keliems susiglaudus į neišskiriamą krūvą ir apsikabinus, skubiai įsiterpia ir tas, kuris liko vienas. Įsispraudžia kaip gyvūnėlis į šiltų kūnų krūvą. Spektaklis prasideda prie lango susispaudusių žmonių mizanscena (įstiklintą jo rėmą laiko patys aktoriai). Ir baigiasi panašia kolektyvinio veikimo mizanscena, kai prie vandens šaltinio laistomos sausos medelių šakos, kiekvienam tikintis dar atgaivinti savo „kiparisą“. Tie žmonės gali atrodyti tikri vargetos, bet jie bendruomenė – prilaiko, palaiko, liečia ir tiesiog liečiasi vienas prie kito, veikiant gyvųjų tarpusavio artumo instinktui.

Pirmasis spektaklio veiksmas yra dar tik pirmasis moralinių tiesų analizės lygmuo. Jis pagrįstas II poemos dalimi, kurioje A. Mickevičius pateikia archajiškų Vėlinių apeigų vaizdinius. Kaimo žmonės ne šiaip atlieka ritualą, kurio prasmė iš dalies ir jiems buvo nebežinoma, – tokie archajiški tie ritualai. Jie imasi uždraustos, bet jiems patiems egzistenciškai svarbios veiklos – išnaudoti metų cikle kartą pasitaikančią progą susisiekti su anapusiniu pasauliu. Vėlės, esant tokiai pasaulėžiūrai, po mirties išlieka šiame pasaulyje, viename iš keturių pagrindinių jo gaivalų – ore, vandenyje, ugnyje ar žemėje. Pagal naivius pirmykštėje bendruomenėje gimusius įsitikinimus vėlėms, kaip ir gyviesiems, reikia valgyti ir gerti. Kol nepakliuvusios į rojų, jos tebekenčia kūno kančias.

Tačiau išsikviestosios vėlės perteikia savo įgytą žinojimą ir apie dvasines reikmes: bus atlyginta už tai, koks buvai. Gyvenime plevenai be rūpesčių kaip drugelis (taip gali gyventi iš tiesų tik vaikai), tai rojun nepateksi, nes jo nesi vertas. Taigi pirmykščiai religiniai vaizdiniai perauga į moralumo temą, vertinami psichologiniai žmonių tarpusavio ryšiai, kuriems, atrodytų, dar nebuvo galimybių skleistis.

Spektaklis prasideda tuo, kad šita mažytė žmonių bendruomenė imasi magijos – jiems didžiulio dvasinio eksperimento – prisišaukti vėles, kurios yra nuplasnojusios už kasdienio gyvenimo ribų, bet raudonu siūlu tebepririštos prie būtojo gyvenimo. Tam pasitelkiami retai naudojami, bet vis dėlto įprasti net kaimo buityje daiktai – žvakės, veidrodžiai ir veidrodėliai. Viskas „vyksta realiajame laike“, ir salei reikia įsitempus ilgokai laukti, kol vėlelės priviliojamos keisčiausia aktorių elgsena ir būrimų „strategijomis“. Ūbauja pelėda – žmogiškajame gyvenime buvusi baudžiauninkė, kurią maldaujančią duonos ponas nuvarė nuo savo vartų ir kuri būdama nėščia sušalo sniege kartu su kūdikėliu. O ponui pačiam numirus jo siela klaidžioja dausose, panašiose į skaistyklą, ir niekada nepateks į rojų. Dabar jau jis pasmerktas patirti būtent bado kančią. Vėlinės yra ta diena, kai nepatekusieji į rojų pamaitinami duonos trupiniais ir keliais pieno lašais. Tačiau šita vėlė sutinkama tik varnų ir pelėdų, kurios pasiruošusios ne tik išplėšti iš jo mažiausią duonos trupinėlį, bet ir draskyti bei ryti jo kūną. Žmoniškumo tema – tai ji sutramdė bet kokį išankstinį priešiškumą ir suvienijo daugiatautę šio spektaklio bendruomenę.

Režisierė labai vykusiai akcentavo tą išlikusią vėlių gyvenimo fizinę jungtį su žmonių pasauliu ir būtent ji „sukabino“ A. Mickevičiaus kūrinį su spektaklio „čia ir dabar“. Vėlėms tebesinori valgyti, jos jaučia troškulį, joms skauda – todėl spektaklis prasideda kaip realistinės dramos įkūnijimas: nelaimių nepatyrusiems vaikeliams įduodami jų prašomi garstyčių grūdeliai byra stambiais „sceniškais“ gabaliukais, o tą nekenčiamą pono vėlę užkapoti pasiruošę paukščiai yra šiaudinukai ir aktoriai juos laiko kaip lėlių teatro figūrėles.

A. Mickevičiaus poemoje kaip antikinėje dramoje yra choras, o čia veikia kaimo žmoneliai, kurie kiek primena vaikams skirto spektaklio personažus. N. Gultiajevos kostiumai šiuo požiūriu suvaidina ypatingą transformuojantį vaidmenį, ir skurdo mačiusiai baltarusių daliai lengviau tapatintis su matomais ant scenos veikėjais, dėvinčiais ausines, vatinukus, ilgaaulius. N. Gultiajeva yra nužiūrėjusi, kokios buvo pagrindinės slavų aprangos detalės, išlikusios iki pat XXI a. Minkštos pilkos vilnonės skaros (ir grakščiai staipomasi su skara ant pečių, ir pridengiamas nėščiosios pilvas), plonos suknelės, dėvimos ant kelnių. O burtininkė ryši ypač dėmesį patraukiančia skarele – „japoniška“ ar „amerikoniška“? – atkeliaudavusia siuntiniuose per geležinę uždangą, gal labiausiai Rytų Europoje paplitusio dizaino – skarelės kraštai įrėminti žalių, mėlynų ir raudonų vertikalių juostelių apvadu, o viduryje – aukso siūlais atausti ornamentai. Tokia balaganiška apranga „nuleidžia ant žemės“, antra vertus, drabužėliai sumodeliuoti taip, kad kartais dėl kokios nors neįprastos detalės kostiumas tampa gražus, lyg būtų skirtas podiumui (pavyzdžiui, ausinės, kitos smulkios aprangos detalės yra akinamai baltos spalvos; naudojamos slavų spalvinei skalei būdingos šaltos melsvos, žalsvos spalvos).

Metafizinė atskirtis ir sceninės plokštumos

Prasidėjusi dar vienos nežemiškos būtybės pasirodymu, užsimezga spektakliui itin svarbi Gustavo-Konrado linija. Antrasis spektaklio fragmentas perkelia į sudėtingesnį regimojo ir neregimojo pasaulių, žmogaus išorinės ir vidinės dvasinės egzistencijos lygmenį.

Kadangi „Vėlinės“ labiau yra poema negu drama, nors veikėjai ir sako monologus, esama dialogų, nėra esminio dramai dalyko – veikėjų bendravimo ir ryšio skatinamo konflikto. Romantinio patoso persmelktuose Gustavo monologuose išliejama atstumtos meilės kančia, kuriai perteikti A. Mickevičiaus literatūrinės priemonės yra labai toli nuo šiuolaikinio teatro. Spektakliui, vizualinei jo plotmei režisierė pasirinko ribos, atribojančios plokštumos, veidrodžio detales. Būtent jos perteikia Gustavo akimis matomą jo išsiskyrimo su Marile dramą. Aktoriai juda scenoje skirtingose plokštumose, Marilė nuolat kaip apsauginį skydą tarp savęs ir Gustavo įterpia tik į jį patį atsukamą veidrodį. Ji bėgioja nepagaunama anapus apskrito veidrodžio, kuris nuleistas į sceną kaip milžiniškas laikrodžio svambalas ir juda jo amplitude, Gustavo „pantomimai“ skirta erdvė yra šiapus.

Prisimenant ritualus, kuriais dvasios yra išsikviečiamos, – yra apibrėžtas atstumas, kuriuo jos gali būti prisileidžiamos. Būtinas atsargumas – tenka elgtis taip, kad mirusiųjų pasaulis tau ar kitam nepadarytų nieko, kas pakenktų. Teatrinės išraiškos priemonėmis labai įtaigiai brėžiama skiriamoji žmonių ir anapusinio pasaulio riba. Ją žymi lengvos vertikalios plokštumos – langas, veidrodžiai.

Tokią sceninę elgseną ir simboliką diktuoja ir M. Jacovskio scenografija: dominuojantys objektai yra pilkšvais potėpiais pertapytos garsiosios slavų ikonos (dailininkas patikslino, kad tam buvo panaudotos šiuolaikinės technologijos), kurios eksponuojamos keliomis eilėmis. Trys jų eilės yra pakeltos į pačią palubę (jos apšviečiamos, keičiant spalvinę gamą), o už scenos gilumoje ant grindų sustatytų stačiakampių galima „slėptis“, iš už jų kas nors išnyra. Toks ikonų – sakralių objektų – pakylėtumas stilistiškai nesikerta su scenos „žemuoju planu“, kur mirga marga N. Gultiajevos kurti kostiumai ir buities reikmenys.

Spektakliui baigiantis, ant scenos krašto padedamos ir lieka gulėti knygos gelsvais kukliais viršeliais – A. Mickevičiaus „Vėlinės“ baltarusių kalba. Tai subtili užuomina, kad A. Mickevičiaus „Vėlines“ reikia iš naujo imti į rankas ir skaityti.