Juozas Budraitis: prisijaukinti pasaulį
Paskutinę rugsėjo dieną Vilniuje atidarytoje parodoje „Šnabždesiai“ Juozas Budraitis savo objektyvą nuo buvusiose parodose eksponuotų kolegų aktorių, Paryžiaus ir Vilniaus gatvelių atgręžė į mums artimą, bet paslaptingą ir menkai pažįstamą žolynų ir medžių pasaulį, esantį visai šalimais – kambariuose, kieme, laukuose. Tokie štai netikėti ir, sakyčiau, kardinalūs pokyčiai Juozo Budraičio ieškojimuose ir atradimuose – nuolatinis atsinaujinimas. Regis, fotografuojant augalus, žmones ir pastatus turėtų veikti skirtingi dėsniai, skirtingos technikos – bet Juozui visa tai paklūsta.
Knygoje „Mano kinas“ jis konstatuoja: „[...] bet iš prigimties esu ne miesto žmogus. Mėgstu valstietišką gyvenimą, kuriame viskas paklūsta griežtai ir protingai tvarkai, kur žmogus jaučia tiesioginį ryšį su gamta, gali būti su ja akis į akį – gėrėtis gėlėmis, medžiais, klausytis paukščių, vaikštinėti laukais.“ Parodoje žavi subtiliai niuansuoti augalijos tonai ir pustoniai, šviesos ir šešėlių žaismė. Žolynai ir medžiai išnyra tarsi iš niekur, būdami taip arti, kad tu jų paprasčiausiai nepastebi. Girdėjau parodos lankytojos komentarą, kad autoriaus nuotraukos – labai švelnios.
Nuotraukos be pavadinimų, tad lankytojui tenka pačiam atrasti raktus ir įtempti vaizduotę, bandyti atpažinti gėles ir augalus.
Kaip savo darbus parodos atidaryme komentavo pats autorius, tai „įlindimas į šviesą, tamsą, šešėlį“. Juozas Budraitis nemistifikuoja savęs kaip menininko – anot jo, tereikia „nukristi į žolę ir pasivartalioti“ laukiant reikiamo kadro. Reikia „prisipratinti pasaulį“, o tam geriausi laikai – ankstus rytas arba tamsa. „Visokius augalėlius myliu“, – prisipažįsta autorius.
Kai kurios gėlių ir žolynų nuotraukos atrodo tarsi dailės kūriniai – senųjų meistrų natiurmortai. Augalai egzistuoja lyg trimatėje erdvėje: su kekėmis ir žiedais, svyrančiais iš fotografijų rėmų. Sunku suprasti, kaip tai pagauta, padaryta…
Parodai pasirinkta nedidelė, bet patogi Prospekto galerijos erdvė – su didesnėmis salėmis ir nišomis, į kurias pasukus blausiai apšviestos fotografijos išnyra tarsi iš niekur. „Atrodo, kad fotografijos pačios šviečia“, – pakomentavo šią magiją parodos autorius.
Ekspozicijos tema išsirutuliojo ir išsigrynino ilgai tariantis Juozui Budraičiui ir šios parodos projekto autorei rašytojai Dovilei Zelčiūtei – kas tai bus, kuo autorius gyvas, kur jis jaučiasi labiausiai esantis.
Pristatydama parodą, rašytoja kalbėjo: „Budraitis nė iš tolo neprimena fotografo „akiplėšos“ portretisto, įspūdingos akimirkos dėlei peržengiančio privatumo ribas: pykšt pykšt – „yra, pagavau“. Jis net dilgėlę, augalą, žolyną pridengia atsargiu šviesos šydu, pasigailėdamas neapnuogina. [...] Man Budraičio „Šnabždesiai“ – tai stalkeriška, kiek mistinė kelionė. Į ją žiūrinčiajam ir smalsu, ir nedrąsu žengti: o ką jau čia pamatysime? [...] Čia tiek liūdesio, tiek atsisveikinimo kadrų! Ir kartu – tiek gyvybės, kur žmogus neįžengia, neužsuka, kur ne žmogus, o augalija, Dievo duota gamta ir toliau kalbės, neįkyriai šnabždės ir šnabždėsis. Ir bus amžina. Tada, kai jau mūsų nebus.“
Pora parodos darbų paimta iš neseniai pristatytos Juozo Budraičio ir Dovilės Zelčiūtės fotografijų ir eilių knygos „Žengiu į rūką“, kur poezija ir fotomenas žaidžia prigesinta kalba, netikėtomis jungtimis bei vibracijomis. Knygą galima įsigyti galerijoje.
Juozo Budraičio paroda kviečia stabtelėti, apsidairyti, įsižiūrėti į kasdienybės detales. Tarsi japoniškų sodų ar haiku estetika, minimaliomis priemonėmis verčianti suklusti ir nustebti. Kaip knygoje „Mano kinas“ autorius prisimena savo viešnagę Japonijoje: „Japonijoje kartą stebėjau, kaip žmogus mieste pjovė veją. Staiga išjungė žoliapjovę, atsiklaupė, išsitraukė iš kišenės žirklutes ir pradėjo atsargiai karpyti žolę aplink stiebelį su žiedeliu. Nenupjovė gėlytės, paliko žydėti. Stovėjau nuščiuvęs iš nuostabos. Viskas slypi smulkmenose, viskas iš jų susideda.“
Juozas Budraitis parodoje paminėjo laukiantis šiuo metu remiantis 2014 m. eksponuota paroda „Sienos ir žmonės“ rengiamo fotografijų albumo apie miestą ir miestiečius, jį turėtų išleisti leidykla „Slinktys“. Vadinasi, pasakojimas tęsiasi… Iki naujų susitikimų!
