Author Archive for lina cerniauskaite
Apie sparnuotų posakių kilmę
Nugalėtojų neteisia
Posakis reiškia, kad nugalėję bet kokiomis, netgi pačiomis žiauriausiomis priemonėmis retai yra teisiami, nes tie, kas galėtų tai padaryti, arba yra sunaikinti, arba nedrįsta…
Eilės
Eilėraščiai
Kaip dorotis su rudenine depresija?
https://baji-live.powerappsportals.com https://baji999.animate.style/ Live Casino Online
Apsakymų fronte nieko naujo
Alice Munro. Brangus gyvenime. Apsakymai. Iš anglų k. vertė Danguolė Žalytė. V.: Alma littera, 2014. 312 p.
Ryžtingas žvilgsnis į posovietinį kosmosą
Ką jau ką, bet aistras Igno Jonyno „Lošėjas“ tikrai kelia. Vieniems tai yra pirmas pagaliau nelietuviškas lietuvių filmas, kitiems – erzinantis jų didžiųjų lūkesčių neišsipildymas. Pavyzdžiui, Vytautas Vyšniauskas praeitame „Šiaurės Atėnų“ numeryje skundžiasi, esą filmas nei per daug intelektualus, nei pakankamai naivus, o kas baisiausia – buvo reklamuotas. Tegul mergaitė tyliai sau sėdi ir šypsosi, tik pamatęs jos kuklų žandų…
Pavasaris dar ateis
John Fante. Sulauk pavasario, Bandini. Romanas. Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas. K.: Kitos knygos, 2014. 216 p.
Pražuvęs Antoniškių dvaras
Antoniškių dvaro pėdsakų reikėtų ieškoti Kauno rajone, Vandžiogalos seniūnijoje, maždaug už trijų kilometrų nuo Boniškių. Pamiškėje, ant klevų ratu apsodintos kalvelės, išlikusios senosios dvaro kapinaitės, tiesa, išniekintos ir iškasinėtos. Vietiniai žmonės sako, kad tai sovietmečiu padarė nevietinis, pavarde G.; esą jis aptikęs „auksinį“ (paauksuotą?) ginklą ir kitokio gero. Neaišku, ar G. už tai sulaukė kokios nors bausmės. Dabar šalia klevų…
Irvisdėltoneta
Jau 10 metų ieškau ko nepametus. O gal ieškau visus 36 metus. Tik paskutinę metų dekadą tos paieškos virto kūnu, į kurį galėjau pažvelgti iš šalies – aš į ją, ji į mane. Ėmėme stebėti viena kitą, palaipsniui besikeičiančias. Jų daugėjo ir daugėjo, bet nė vienos neatpažinau kaip tos, kurią jaučiausi praradusi. Paieškų proceso pradžioje radosi daugybė fotografijų, kur mėginau…
Grįžti negalima pasilikti
– Tau patinka švelniai ar šiurkščiai? – klausia Viktoras, rūsčiai stebeilydamasis į mane, rodos, žvilgsniu prasigręš į kaukolę ir nuvinguriuos per patį plaukų gumutės vidurį, gręšis tol, kol barkštelės į mūrinę sieną. – Nes aš moku ir švelniai, ir šiurkščiai, kaip tik užsimanytum. – Jis klausiamai kilsteli antakį. Nugirdęs mūsų pokalbius, prašalaitis pamanytų, kad Viktoras domisi mano seksualiniu gyvenimu arba…
