Eilės
–
Paskutiniai likučiai smilksta
Juos pakeičia šykštus mėnuo
Automobilio žibintais pasišviečia
Vakaras nuo potėpio
Nuo tamsaus mėlio iki
Impresionistiško rožinio
Sutemus verandoje baigėsi
Žibalas ugnis degtukai
Ant poliruoto stalo paviršiaus
Kelios tabako smiltelės
Susiraukusios senos
–
Įjungia toršerą iš lėto kaista volframas
Greta įžiebiu degtuką netoli pasiekt rankai
Šalia išsiraizgę jo blausios kraujagyslės
Mėlynos teka į išblyškusį veidą
Ir jau regis ne medžiai iš popieriaus iškirptas
Miškas liepsna godžiai lyžteli išklotą biliardą
Stuburus ištiesia paklusnios tabako lianos
Plaukai pasišiaušia
Lyg delnu liestum virš kelio
Nelyginant ledas stingsta į vašką
Geltonas diskas dar pažemėja
Mažas dievas išeina iš narvo
Ir kopia Alyvų giraite
–
aš stovėčiau prie lango
palinkęs per siaurą jo atbrailą
saulės diskas žemėtų
kaskart mažindamas
promenados apimtis
palinkčiau ir lūpos
sugertų šiltą pypkės kandiklį
laikina tyla reikštų
savaitės pabaigą arba
laukimo substanciją
tirštais pliūpsniais
svilina smilkinius
ir ramūs antakiai
labiau primintų stiklinę vandens
ant bufeto stovėtų radijas
diktorius kas pusę valandos
praneštų orus žinias
radijo teatro spektaklį
palinktum per langą ir tu
įdėmiai lyg ieškodama
šis horizontas tau iki
skausmo pažįstamas ir
skausmingai seniai išpažintas
visgi rūkyčiau toliau
pypkę dar gal ją prisimintum
kadaise ir tu mėgdavai ją
bet vienas mudviejų
primintų kaip bėga laikas
visai nedaug liko
šlakelis arbatos
bet šiaip pasakytum
šiaip viskas gerai
–
ant Josifo Brodskio tilto mes
taip ir nestovėjome
tada jis dar nebuvo taip pavadintas
dabar kai ištirpsta tonos sekundžių
tirpsta eilinis rugpjūtis
gervės moko mažuosius skraidyti
lizduose skrydžio laukia gandrai
kemšu Tavo odos skonio tabaką
prisidegu pypkę kartoju išmoktą peizažą
prie šitos jūros mes nestovėjom
mes tai dviejų asmenuotė
vaizduotėje vėjas užglaisto išmindytą
pajūrio smėlį
dabar kai žūsta vaikai palestinoj
kai kovotojai leidžia sudužti lėktuvams
kai neišmoktos pamokos telpa į šimtmečius
skirtinguose oro koridoriuose prasilenkia
mūsų boingai ir anuškos
virš aliejaus tirštumo žalumo
tyliai smelkias ruduo
ant Josifo Brodskio tilto dabar
mūsų vietoj stovi kiti
į turėklus remias žvejai narciziškai
grožisi atvaizdu bangų raukšlėse
išsiblaškę įsimylėjėliai šuorais rikiuojas
ant tilto pravertomis lūpomis
rūkau Tavo odos kvapo tabaką
tvankioje palėpėje klausausi kalbančių paukščių
matau kaip tirpsta rugpjūtis
–
Smuikas grojo staccato, strykas lietė stygas, bet garso nebuvo
dvigubas langas skyrė
tarp dviejų rėmų per sprindį
išklota vata, šone stiklinė druskos
nuo įkurtuvių laikų. Kitapus mėlynai švietė „Sparta“,
per plonas tiulio užuolaidas sienom šmėžavo
šviesoforas, veikęs per naktį. Veikė akys.
Ryte dribo sniegas, šviesa, plokščia ir bekvapė,
dribo lig rankenų ir snigo tik lango rėme
geltono lenkų laikų namo plytų fone.
