GINTARĖ BERESNEVIČIŪTĖ

Pavasaris dar ateis

sulauk-pavasario-bandini-53034bf4f2db2John Fante. Sulauk pavasario, Bandini. Romanas. Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas. K.: Kitos knygos, 2014. 216 p.

Į dabartinę Šiaurės Amerikos literatūrą, prisipažinsiu, žiūriu gana atsargiai ir kritiškai; vis dėlto amerikietiška kultūra, bent jau ta, kurią galime stebėti iš šono, kuri pasiekia mus dideliais tiražais ir kuri yra neįtikėtinai gerai perkama, pasidariusi nepaprastai paviršutiniška ir šabloniška. Kada nors mestelėkite akį į naujus romanus, išdėliotus knygynų lentynose, – daugiau nei pusė yra bulvarinio lygio skaitiniai ir didelė dalis tų romanų, atspėjote, sukalti anglakalbių rašytojų. Netgi drįsčiau teigti, kad anglakalbėse šalyse kultūros laukas labiau komercializuotas negu žemyninėje Europoje. Ir dėl nežymaus mūsų pavėlavimo į modernios civilizacijos traukinį būtų galima truputį ir pasidžiaugti. Mes laimėjome laiko pagyventi europietiškai, tik, žinoma, vėluodami ir vienišesni, nes Vakarų Europa į tą traukinį spėjo, mes – ne. O grįžtant prie literatūros – dėl jos persikraustymo į komercializuotą erdvę pasidarė sunku atrasti knygą, kurią skaitant neimtų tiesiog beprasmiškai tirpti laikas, o šį tikrai galima panaudoti geriau. Vis dėlto, nors ir nedideliais tiražais, į lietuvių kalbą verčiamos bei leidžiamos ir dėmesio vertos knygos. Man turbūt pasisekė, kad knygyne susiradau Johno Fantės knygą „Sulauk pavasario, Bandini“.

Fante yra italų kilmės JAV rašytojas. Jo knyga „Paklausk dulkių“ išleista lietuviškai 2008-aisiais. Šiais metais pasirodė romanas „Sulauk pavasario, Bandini“. Fantės kūrybos reklamai – ką gi, ir literatūrą šiais laikais reikia kaip nors pagarsinti – turbūt labiausiai padeda tai, kad šio rašytojo darbai patiko Charlesui Bukowskiui. Ieškodami informacijos apie Fantę dažnai galime aptikti, kad jis laikomas Bukowskio literatūriniu krikštatėviu, ir ką gi – iš tiesų abiejų kūrėjų stilius panašus, panašumų galime rasti ir abiejų rašytojų temų laukuose. Galima tik pasakyti, kad Fante yra nuosaikesnis ir šviesesnis už Bukowskį, bent jau kalbant apie romaną „Sulauk pavasario, Bandini“.

Man dažnai kyla klausimas, kiek kūrinio fabulos galima atskleisti jį apžvelgiant. Ir visada lieku tos nuomonės, kad negalima jos laisva valia išduoti, jokiomis aplinkybėmis ir jokiu būdu. Įsigilinimas į siužetą, jo peripetijas yra nuostabi patirtis pirmą kartą skaitant knygą ir jį atimti – vadinasi, sumažinti pirmo įspūdžio jėgą ir prislopinti išgyvenamą jausmą, patiriamą įsijautus į veikėjų likimus. Galbūt dėl to šiais laikais žmonės pasidarę mažiau jautrūs literatūrai ir apskritai menui – daugybė siužetų yra garsiai afišuojami ir perdirbami, mažiau lieka vietos stebėjimuisi, jis vis dažniau perkeliamas į kinematografijos sritį arba visai išnyksta. Dėl to kalbėdama apie Fantės kūrinį apsiribosiu, kiek įmanoma, bendrais dalykais.

Fantės romanas, sakyčiau, yra kažkas tarp Bukowskio ir Salingerio. Kodėl, klausiate, užsiminiau apie pastarąjį? Romanas, apie kurį kalbame, šiek tiek primena jo klasika tapusią knygą „Rugiuose prie bedugnės“, nes abiejuose kūriniuose daug dėmesio skiriama paauglio išgyvenimams. Kad ir koks populiarus Salingerio romanas, man didesnį įspūdį paliko „Sulauk pavasario, Bandini“. Pastarajame, mano galva, slypi gilesnis ir labiau koncentruotas prasminis krūvis, iš pažiūros nereikšmingi įvykiai pasirodo esą reikalingi siužetui plėtoti; veikėjų paveikslai čia ryškesni, o tų veikėjų motyvai elgtis vienaip ar kitaip, mano nuomone, įtikinamai pagrįsti.

Romane „Sulauk pavasario, Bandini“ pasakojama apie Amerikoje, Kolorado valstijoje, apsigyvenusio italų imigranto Svevo Bandinio šeimą. Svevas penkių asmenų šeimą nesėkmingai bando išlaikyti dirbdamas mūrininku; ypač jam nesiseka žiemos metu, nes „kai nešviečia saulė, nėra ir darbo“, o būtent žiemą ir vyksta veiksmas. Svevas ir jo vyriausias sūnus Arturas – veikėjas, kuriam skiriama daugiausiai dėmesio, – yra panašūs. Jie jautriai reaguoja į kiekvieną aplinkinių abejonę dėl jų orumo, o šis labai reikšmingas žmogui, priverstam gyventi nepritekliuje: „Arturo žiniomis, jis ir jo broliai buvo vieninteliai šios katalikiškos mokyklos mokiniai, kurie nemokėjo už mokslą. [...] Šitoks išskirtinumas jį slėgė: visi moka, o jis – ne.“ Dėl kitokios charakterio logikos įdomi yra dievobaiminga ir mylinti Marija, Svevo žmona ir trijų vaikų motina, į kurią panašus antrasis Bandinių sūnus Augustas.

Didelė kūrinio stiprybė ta, kad nedidelėje apimtyje aprėpiama daug temų, kurių aktualumo negalima atmesti taip pat ir modernioje visuomenėje: skurdas, tėvų ir vaikų ir šeimos santykiai apskritai; paauglystės išgyvenimai ir pirmoji meilė, žmogaus santykis su Dievu ir pastangos prisitaikyti kultūriškai svetimoje aplinkoje. Daug paminėtų problemų nagrinėjama iš Arturo, Amerikoje gimusio imigranto vaiko, perspektyvos; jam sunku apibrėžti ir surasti savo vietą amerikietiškoje visuomenėje, šitas vietos paieškas dar labiau apsunkina Arturo kilmė, kurios jis gėdijasi – jo tėvas italas. Dar vienas geras dalykas romane – Fante, nagrinėdamas skurdžios Amerikos italų šeimos padėtį, rašydamas apie sunkumus, su kuriais ji susiduria, apie kartais žeminantį skurdą, apie sudėtingus ir reikšmingus veikėjų išgyvenimus, išlaiko šviesų ir ramų toną.

Kalbėdami apie knygas ir literatūrinį skonį neišvengsime subjektyvumo, todėl nesiruošiu savo nuomonės brukti kaip vienintelės ir nepaneigiamos. Pažymėtinas šio romano stiliaus skaidrumas ir pasakojimo, kurį lengva sekti ir juo mėgautis, paprastumas. Daugybę žmonių, atvirkščiai, lengviausia patraukti būtent skaitomų tekstų žodingumu. Gal net būtų teisinga sakyti, kad yra tikinčių, jog teksto vertę iš dalies nulemia tai, ar gražbylystė pakankamai apsunkina kūrinio skaitymą, ir tai, ar tekste yra užtektinai įmantravimo, dažnai visiškai betikslio ir nereikalingo. Bet šią nuomonę palikime nuošalyje, nes aptariamam kūriniui daugžodžiavimo silpnybės neprikiši. Jis parašytas aiškia ir gražia kalba, kuri skaitančiojo neklupdo kas antrame sieksnio ilgumo miglotame sakinyje, todėl skaitymas lengvas ir teikiantis malonumą, o subtilus humoras romaną dar labiau nuskaidrina.

Jau esu minėjusi, kad rašytojas literatūroje gali eiti trimis keliais: vienu atveju stengtis skaitytoją sujaudinti emociškai, kitu – paveikti jo estetinį skonį ir protą, o trečiuoju – rasti pusiausvyrą tarp emocijos ir proto. Fantės romane ir einama pastaruoju.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.