Bažnyčioje rimtu veidu
Ta nuotrauka, aišku, kalba ir pati, be jokių papildomų komentarų. O kad neišeina patylėti, tai dėl to, kad ji prakalbina žiūrovą. Nieko naujo ir ypatingo toks dialogas. Viena mūsų parapijos moteris žiūrėjo žiūrėjo ir sako: „Mano svajonių Bažnyčia.“ Nežinau, kas buvo jos galvoj, bet galėčiau tik pritarti. Juo labiau kad ko nors panašaus savo gyvenime nesu matęs. Taigi iš tiesų nerealu.
Nuotrauka be jokio užrašo, nei kur, nei kada viskas vyksta, nežinia. Tai tik patvirtintų to reginio nežemišką kilmę. Be abejo, kolekcininkui smalsu. Gal kas nors atpažins veiksmo vietą? Properšą tarp dviejų pastatų, plačią vartų angą? Čia bažnyčios šventorius, miesto mūrai, tokių Lietuvoje ne taip jau daug. Jeigu karas ar tarybų valdžia nesugriovė, kažkur tebestovi. (Siųsčiau ten piligrimus, būtų dvasinės naudos daugiau nei iš visų kryžių alėjų už valdiškus pinigus.) Iš žmonių, pavaizduotų nuotraukoje, vargu ar kas nors dar gyvas. Net pačiam mažiausiam dabar jau būtų netoli šimto. Mėginau skaičiuoti už stalo susodintus vaikus, bet greitai lioviausi. Žiūrėk, ir išlenda nauja galva, paskui dar viena, o antai ten kyšo pakaušis ar ausis, ar tik akys. Visai kaip su Bernardinų bažnyčios angelais. Žodžiu, be skaičiaus. Vėl lyg nuoroda į tai, kas anapus.
Kodėl čia ta vaikų govėda, ką ji veikia, nesunku nustatyti. Ir puošnūs šventiniai vaikų drabužėliai, ir prie kiekvienos lėkštės padėta žvakė yra Pirmosios Komunijos ženklas. Puota iškelta jos garbei. Kaip anksčiau sakydavo, priėmus į savo širdį dieviškąjį draugą Kristų. Kiekvienai parapijai tai buvo didžiausia šventė. Vaikų gausa nestebina. Vis dėlto miestas, ne koks bažnytkaimis. Berniukų, atrodo, daugiau nei mergaičių. Keista, nes moterys ir tuomet, ir šiandien dominuoja pamaldose. Vaikams už nugarų sustoję tie, kurie šią šventę organizavo: plikagalvis kunigų seminarijos klierikas, bažnyčios tarnai baltomis kamžomis, būrys tetulių – dievobaimingų katekizmo mokytojų, viena kita skrybėlėta poniutė, galbūt pokylio mecenatės. Vaikų šeimos narių kažkodėl nematyti, gal jie nustumti tolyn, į tarpuvartę. Nėra ir klebono, kitų kunigų, per tokius renginius paprastai mėgstančių įsitaisyti centre.
Milžiniškas stalas ne tik sniego baltumo, bet ir kruopščiai serviruotas. Visiems vaikams vienodi puodukai, greičiausiai su pienu, kiekvienam padėta po bandelę ar net po dvi. Kažkas turėjo primelžti, prikepti, sudėlioti. Nuo pat pirmųjų mišių, Eucharistijos šventimo, ankstyvojoje Bažnyčioje laikytasi tos dviejų stalų jungties: Komunijos stalas veda prie kasdienės duonos stalo ir atvirkščiai. Jie vienas kitą papildo. Čia visa tai atlikta tobuliausiu būdu, nors turbūt nei anas klierikas, nei tetulės ar gerosios ponios specialiai nesiekė ko nors kopijuoti. Jiems tiesiog taip išėjo, pasidarė. Jei nori, dar kartą su nuoroda į tai, kas gyvenime įvyksta šiaip sau, be mūsų planų ir projektų.
Galėtum pridurti, jog šis stalas puikiai iliustruotų biblinį pranašo Izaijo tekstą apie laikų pabaigos pokylį, kurį Viešpats ant aukšto kalno žada surengti visoms tautoms. Su skaniausiais valgiais ir brangiausiais vynais. Neseniai ta Šventojo Rašto ištrauka buvo skaitoma sekmadienio liturgijoje. Abiejų pokylių meniu, tiesa, smarkiai skiriasi, tad tebūnie nuotraukoje tik generalinė repeticija.
Na, o toliau, atsidusus, prašosi palyginimas ir sąrašas dalykų, reiškinių, kurių mūsų Bažnyčioje, kitaip negu šiame paveiksle, deja, jau nebeužtiksi. Kuriuos ji prarado, prakišo, pražiopsojo, pražaidė ir t. t. Kartais iš bėdos, iš reikalo, gal ir pagrįstai, bet dažniau – iš pasipūtimo, kvailumo ir tinginystės. Iš troškimo spindėti pasaulio scenoje, naudotis neužtarnautu autoritetu, vaidinti neklystančius mokytojus. Pagaliau sočiai ir smagiai gyventi.
Nieko originalaus ir dar negirdėto nepridursi. Apie Bažnyčios kiaulystes ir nemeilę žmonėms dabar – argumentuotai, su įrodymais – prišnekėta į valias. Neišskiriant nė dygaus volteriškojo „Écrasez lʼinfâme!“ Gintis nuo kritikos Bažnyčia taip pat seniai išmokusi, ir tų ginklų ji neatsisakys. Juo labiau kad šen bei ten imi ir pamatai, patiri ar prisimeni jos nesuvaidintą grožį ir šventumą. Tai veikia. O suprasdamas, dėl ko ji pagrįstai puolama, patsai turi muštis į krūtinę. Dvasininkai, žinoma, pirmiausia, bet nuopuolio procese (ne vienų ir ne keliolikos metų) juk yra ir kiti dalyviai. Lygiai koks nors Bažnyčios apsivalymo ir atsinaujinimo procesas būna visos Dievo tautos darbas.
Anądien išgirdau, kad viena mergina, kurią kitados krikštijau, šį rudenį po visų procedūrų atliko apostazę, t. y. atsisakė krikšto. Kitas pažįstamas vyras, ne mūsų parapijietis, iš krikšto knygų išsibraukė jau solidaus amžiaus. Kiek tokių žmonių per visą Lietuvą, garsiai neskelbiama. Ne be pagrindo jautiesi kažin ko nepadaręs, nepasakęs, nepamatęs arba priešingai – padaręs ir pasakęs tai, kas nėra iš meilės, iš rūpinimosi sielų išganymu, dėl kurio kunigas turi šokti vidury nakties ir lėkti ten, kur sielai pavojus.
Kas dar ramina ir duoda vilties, yra ne projektai pagerinti instituciją, ne tyrimai ar skaidrumo šūkis. Antai Bernardinuose šį rudenį vėl kone trys šimtai vaikų pradėjo Pirmosios Komunijos pamokas. Jų keliomis dešimtimis mažiau negu pernai – gal dėl susvyravusio pasitikėjimo, gal dėl išraustų aplink bažnyčią ir neišvažiuojamų gatvių. Tėvai dabar reiklūs. Bet iš naujo galvoju apie baltą begalinį stalą, įspraustą tarp dviejų mūrų tarsi Vilnelė tarp savo krantų. Apie mažytį duonos paplotėlį, tokį beveik be skonio, tarsi popierinį, kuris turi būti Dievas, tavo gelbėtojas, ištikimasis sielos draugas, nors viso to nei pajusi, nei pamatysi. Ir jeigu tyla ir tuštuma neišgąsdins, neatstums nuo jo, kas žino, kuo pavirs tas pirmasis susitikimas.
Iš sužiurusių į fotografą vaikų veidų atrodo, kad dalykas yra rimtas.
