Fotografija peizaže – selfis

Kartu su mobiliojo fotoaparato funkcija atsiradę autoportretai yra labai patogūs fotografuoti save šviesoje. Patogūs fotografuoti save aplinkybėmis, kurios man tinkamos, scenose, kuriose gražu. Kai fotografuoju ar fotografuojuosi, mano „naujasis momentinis aš randasi iš budrumo ir dabarties – iš dabarties, kuri nieko nebeperėmusi iš praeities ir kuri įžengia būtin tik šią akimirką – ūmai ir neturėdama kilmės“ (iš Peterio Sloterdijko romano „Burtų medis“, vert. Antanas Gailius).

Pakitusi dabartiškumo forma veikia kaip poreikis fiksuoti savąjį aš, kaip pastanga įžiūrėti savyje kažką, ko veidrodyje nesimato. Pro fotooptiką, lyg pro mažą langelį, nežinia iš kur braunasi neregėti dalykai, randasi ypatinga nuotaika ir susikaupimas. Jaudulio arba fotografavimo akimirką atsiveria sielos durelės, nelyg uždraustasis pilies kambarys pasakose, ir laukan veržiasi kasdienybėje vos juntami giliausiai nukišti gundymai ir sužeidimai. Viskas tik optikos klausimas? Gal būties alkis ir tapatybės bei Dievo paieškos horizontalėje?

Ta netikėtai iškilusi būtinybė tapatintis su vieta, kurioje esu, įkurdina mane akimirkoje, kurią patiriu, ir skatina impulsą, kuris veda į fotografavimąsi. Staiga apsigyvenu kitoje laiko sąrangoje nei įprasta, išeinu iš nusistovėjusio portretavimo rėmų – kuriasi intriga tarp manęs, fotoaparato ir to, ką fotografuoju. Foninė raiška įgauna pavidalą. Jis labai svarbus, nes įtraukia ten, kur gausu nuorodų ir orientyrų, o svarbiausia – šviesos.

Autorės nuotrauka

Fotografuodama jaučiu, kaip susilieju su fonu, su tuo, kas vyksta man už nugaros. Tada žengiu žingsnį atgal, fono link, kad apžvelgčiau siluetą – šviesos suformuotą savo buvimo pėdsaką. Reaguodama į pereksponavimo atvertį, šalinuosi savęs. Susiformavusi iš pažiūros nekokybiško atvaizdo materija veikia konceptualiai ir veda į užsimiršimą, į kažką, kas manyje. Taip galiu bent trumpam pamesti savo socialinį vaidmenį – nors ir pati jį susikūriau, tai nesu aš. Todėl tapatinuosi su laikmena kaip maksimalia būtimi ir nieko neatspindžiu. Atsiveria kažkas nenuneigiama – savotiškas žioravimas sąmonėje, jausmas, lyg įprastinės tikrovės vietoje randasi tikresnė tikrovė. Fotografuodama esu budri ir visa, kas vyksta, suvokianti. Šis suvokimas išsilieja į fotografinio veido paviršių, mano veidas tampa pavidalu, substancija takioje tikrovėje, o gal dar viena kauke? Aišku viena – kad užfiksuota kadre esu nepanaši į tą, kokią matau save veidrodyje. Dažnai pagalvoju, kaip atrodytų mano gyvenimas, jei nebūtų išrastas veidrodis. Tik ežerai, upės, balos ir kiti žmonės būtų mano atspindžiai – veidrodžiai. Jaučiu, kitaip viskas būtų – jausmo daugiau būtų. Tikrumo – taip pat. Vaizdiniai ir mintys nebūtų atskiesti fasadais, paviršiais, aprengti rūbais ir padengti makiažais. Mažiau būtų tarpų tarp to, ką matau ir ką jaučiu. Nereiktų selfių?

Knygelėje be pavadinimo sudėjau penkiasdešimt savo portretų penkiasdešimtyje puslapių. Sudėjau sau. Ta dėlionė buvo lengva, sklandi ir trumpa. Jaučiau, kaip mano anksčiau sukurtos knygos ir įgyvendinti projektai talkina man – nesistengiant – tarsi viskas jau yra. Belieka žaismė. Portretai sukrito kaip kortos iš kortų kaladės, išdėliotos žaidimui. Sekos logiką diktavo spalva ir forma, dar, žinoma, šviesa, kurią sąmoningai pastiprinau asociatyviomis mažomis fotografijomis – dėl įtampos knygelėje atsiradimo.

Kurdama tokią knygą, o paskui ir parodą, įsitikinau, kad visa tai nėra tik narciziškos lemties išsipildymas, kai Narcizas pamatęs savo atspindį vandenyje taip ir mirė negalėdamas juo atsižavėti, o raudoni bateliai paskutiniame knygos puslapyje nėra iš pasakos apie mergaitę raudonomis kurpaitėmis, kuri negebėjo atsispirti jų pagundai, tokiai stipriai, kad net kojas su visais bateliais teko nukirsti. Priešingai, rengdama knygą, „valdžiau“ savąją gyvenimo tėkmę.

„Tai tu čia pati save sukūrei?“ – nerūpestingai paklausė draugė, pervertusi selfių knygelę.

Iš spalvos, šviesos, iš apšvietimo raidos, formų kaitos, iš fotografavimo trukmės ir įvykusios dabarties momentų, kuriuose Tai nutinka, sukūriau atvaizdų seriją, kolekciją, ornamentą, raštuotę. Sukūriau buvimo liudijimą, o gal netgi kažką anapus regėjimo lauko?