Šūvių iš kitapus aidai

Šiais metais pirmąsyk apsilankiau Pietų pusrutulyje, Brazilijoje. Nors nesyk iš arti mačiau ginklus, o viso karnavalo metu nepaliko jausmas, kad nelaimė tyko čia pat (teko nesyk susidurti su nusikaltimais visai šalia, bendrauti su aukomis), pats nelaimių išvengiau – tad buvo netikėtina išgirdus apie nelaimę daug ramesnėje šio pusrutulio šalyje vos po kelių dienų. Vienišas 28-erių australas Brentonas Harrisonas Tarrantas, gavęs palikimą ir šiek tiek pakeliavęs, galiausiai nuklydo į Naująją Zelandiją. Apsipratęs joje, nusprendė šalį šiek tiek pertvarkyti pagal savo įsivaizdavimą ir, įsigijęs šaunamųjų ginklų, nušovė ir sužeidė kelias dešimtis beginklių žmonių dviejose mečetėse. Teroristas savo veiksmus transliavo ir komentavo tiesiogiai, prisitvirtinęs vaizdo kamerą – jo veiksmuose nesijautė nei stiprios emocinės reakcijos, nei baimės, nei desperacijos. Priešingai, šitoks formatas šokiruojančių vaizdų ganėtinai nujautrintai visuomenei galėjo šiek tiek panėšėti į vis tikroviškiau atrodančius pirmojo asmens vaizdo žaidimus ar jų pavyzdžiu sukurtą veiksmo filmą „Hardcore Henry“. Šauliui brangiais ideologiniais šūkiais ar vardais išmarginti ginklai taip pat priminė žaismingas šių žaidimų, vadinamųjų šaudyklių, modifikacijas. Tokį panašumą į vyresnių brolių žaidimus, regis, pastebėjo ir mečetėj buvęs keturmetis – ir, pasigirdus šūviams, kitaip nei kiti, jis smalsiai pasileido bėgti ne nuo šūvių, o artyn.

Prieš savo veiksmus žudikas išplatino ir ilgą atsišaukimą („manifestą“ – šie dabar populiarūs tarp vienišų šaulių), kuriame paaiškėjo, kad jo tikslas – paveikti ne vieną šalį, o visą pasaulį. Naujoji Zelandija pasirinkta šiek tiek atsitiktinai – kaip teigia žudikas, jis čia tik ketino ramiai ruoštis ateities išpuoliui, bet apsižvalgęs suprato, kad ji tinkama taikiniams taip pat kaip ir kitos. Tad buvo pridurtas ir papildomas motyvas – pabrėžti, kad ir ši atoki bei itin saugia laikoma valstybė išties nėra tokia saugi, kad ir ji yra pažeista „įsibrovėlių“. Įsibrovėliu, tiesa, užpuolikas vadino ne save patį, o kitus atvykėlius ar net šalies, kurioje lankosi, piliečius – įskaitant tuos, kurie šalyje buvo gimę ar joje gyveno nuo tada, kai jo paties pasaulyje dar nebuvo.

Patį išpuolį paskatino šiek tiek ir keršto už islamo ekstremistų išpuolius motyvai, tačiau labiausia – tikėjimas tokios drastiškos „priemonės“ veiksmingumu. Žudiko samprotaujama, kad būtina specialiai didinti pleištą tarp skirtingų kultūrų žmonių, jei tai ir prišauktų žiaurumus. Galų gale, tegu ir kraujo upėmis, bet priplauktume prie pageidautino visuomenių išsigryninimo ir kultūrų atsisijojimo. Kaip ir dažno nusikaltėlio, manoma, kad galutinis tikslas pateisina priemones. Jo neosegregaciška vizija nėra kokybiškai nauja. „Visiškai OK, kad jis toliau dirbo Izraelio gynybos ministerijoje“, – sako Günterio Grasso „Krabo žingsniu“ palankiai naciams nusiteikęs veikėjas, kalbėdamas apie esesininką Gustlofą nušovusio žydo Frankfurterio gyvenimą po karo ir kalėjimo.

Tad pagrindinis skiriamasis jo ir jo nužudytųjų bruožas – kultūra, kurią žudikas susiejo ir su rase bei religija. Iš pirmo žvilgsnio galima įžvelgti papildomą simbolizmą – teroristas šaudė mečečių lankytojus Kraistčerčo (angl. Kristaus bažnyčia) mieste (ironiška, sako vieni komentatoriai; lygiai kaip ir tai, kad ta Kristaus bažnyčia iškilo maorių žemėse, priduria kiti). Visgi atsišaukime į savo užduotą klausimą „Ar aš krikščionis?“ jis pats atsako: „Sunku pasakyti. Pranešiu, kai žinosiu.“ Taigi, daugiausia žudiką su aukomis priešino odos spalva – pats save jis identifikuoja kaip paprastą baltąjį vyrą, tiesa, iš žemų pajamų sluoksnio. Išsilavinimas? 10 klasių. Mokslai niekada per daug jo ir nedominę. Galbūt todėl jo gan sistemingame, nepaisant viso kraupumo, naratyve esama tam tikrų spragų. Metęsis pirma į anarchizmą ir kairę, dabar į priešingą pusę asmuo iš pažiūros demonstruoja ideologinį paviršutiniškumą, kuriame turbūt aiškiausias dėmuo – pasiryžimas tikslų siekti šiurkščiai. Jis prisipažįsta nesąs naciu / neonaciu, tačiau sutinka būti laikomas fašistu, tiesa, kviečiančiu skirti dėmesį ekologijai, prieštaraujančiu globalaus kapitalizmo poveikiui. Gamtą mylėti, matyt, paprasčiau nei žmones – baltųjų seniau išstumtos autochtonų kultūros visgi nėra jo teisuoliškos kovos objektas. Prieš žudymą apsivilkęs uniformą, kad būtų laikomas rezistencijos dalyviu, kombatantu, kovojančiu prieš atėjūnus, vyras šaudo į beginklius, nesipriešinančius, jo tikriausiai niekada nepažinojusius civilius, ir moteris, ir vaikus, – net ir šimtu procentų aiškaus partizaninio karo atveju tai ne toks veiksmas, kuriuo galėtų didžiuotis jo dalyvis.

Nors strateginis žudiko tikslas – įbauginti jam neįtikusias bendruomenes arba sukelti didelio masto neramumus žiniai pasklidus, trumpesnio laikotarpio tikslus jis jau pasiekė – tiesa, iš dalies. Specialiai pasirinkęs šaunamuosius ginklus ir numatęs, kad po visko bus griežtinama jų kontrolė (taip kiršinant jų šalininkus su priešininkais), žudikas įspraudė į kampą šalies vyriausybę, ko gero, negalėjusią nesiimti veiksmų šioje situacijoje (jau siūlomi projektai dėl prieinamumo sugriežtinimo). Tačiau premjerė pasižadėjo nė sykio nepavadinti žudiko vardu, kviesdama stabdyti jo išgarsėjimą. Kita vertus, socialinėj medijoj pavymui pasigirdę prašymai žiniasklaidai „nehumanizuoti“ nusikaltėlio, pavyzdžiui, parodant jo vaikystės nuotraukas, graso apsunkinti tokių nusikaltimų prevenciją ateityje. Dirbtinai retušuotas žudiko portretas, į teigiamą ar į neigiamą pusę, siaurintų galimas prielaidas, trukdytų atpažinti požymius, aptikti tendencijas, gali trukdyti sisteminiam priežasčių suvokimui.

O kad suvoktume – reikia pamąstyti apie nemažai aspektų. Šis atvejis darsyk parodo, kad ne tik nebuvimas jokių tarnybų akiratyje, nepriekaištingas elgesys, bet ir kelionės po įvairiausių kultūrų šalis, kad ir kaip būtų apmaudu, savaime nėra garantas, kad žmogus turi platų ir gilų gebėjimą jausti, kad jam nesvetimos tokios vertybės kaip pagarba žmogaus gyvybei, dėkingumas, empatija, sugyvenimas (neabejotina, šios vertybės turi ir racionalų pradą, tačiau šis remiasi išskaičiavimu – bendro pobūdžio siekiu sergėti status quo ar asmeniškesniu – (ne)noru sulaukti tam tikros reakcijos). Kaip ir po Afriką keliavęs Breivikas, Naujosios Zelandijos žudikas aplankė ne tik daugybę Rytų ir Vakarų Europos šalių, bet ir Egiptą, Šiaurės Korėją, Indiją, Pakistaną (pasak kai kurių šaltinių, būtent iš kelionių jis ir grįžo suradikalėjęs). Pakistane jis paliko žinutę, jog čionykščių Hunzos ir Nagaro slėnių grožis rudenį yra tiesiog neprilygstamas, o ši musulmoniška šalis pilna pačių dosniausių, geraširdiškiausių ir svetingiausių žmonių pasaulyje. Tačiau, Naujosios Zelandijos mečetės prieangyje išgirdęs: „Sveikas, broli“, jis atidengė ugnį. Kaip minėta, šalta žudiko pasaulėžiūra implikuoja, jog kultūrų grožis vertybe laikytinas tol, kol jos gyvena tam tikroje teritorijoje (pavyzdžiui, Turkijai jis nurodo atsitraukti į rytus nuo Bosforo), šitaip redukuodama kiekvieną individą tiesiog iki kultūros „atstovo“ – kiekinio egzemplioriaus, savavaldžio daikto, kuris kartais gali nuklysti ne į savo vietą ir šitaip tapti labai sunkiai pataisomas.

To nederėtų painioti su įprastom konservatyviom pažiūrom, kad saugant kultūrą iš tikrųjų pravarčios tam tikros teritorinės ribos, – šiuo atveju smerktinas būtent savo vizijos ir siekių primetinėjimas brutalia, kruvina jėga ir, ne mažiau svarbu, šoku – naujųjų laikų, viešųjų ryšių epochos, savarankiško turinio žaibiškos sklaidos eros metodu. Net žudiko pagrindinė žinia – dauginkimės, kiek tik galim, kitaip nusilpsim, išnyksim – pati viena juk nėra nusikalstama. Tačiau, kaip ir būdinga teroristams, ji pasiųsta tikint, kad jos niekas nepadarys mielesnės nei agresyvus, pribloškiantis, kuo gausesnis kraujo prieskonis.

Dar viena besiperšanti įžvalga – tokių ženklų lengviau rasti asmeniniame gyvenime. Asmuo, kuris susikūręs stipresnį socialinį tinklą (šeima, ilgalaikiai romantiški santykiai, artimi ryšiai su draugais), turi ilgalaikių karjeros ar kitokios konstruktyvia galimos įvardinti veiklos tikslų, yra, striukai tariant, investavęs laiko ir energijos į tai, ką bijotų prarasti atsidūręs kalėjime ar priverstas slapstytis. Todėl jis turėtų būti mažiau linkęs į tokio pobūdžio išpuolį, net jei slaptai laikosi itin radikalių (mano nuomonė svarbesnė už kito gyvybę) pažiūrų. Žudikas, kiek žinoma, šeimos nebuvo sukūręs (ir tą paaiškina: šeimos sukūrimo nebegana rasei ir kultūrai gelbėti – bus naudingesnis tuo, ko ėmėsi), pabrėžė savo intravertiškumą, o ankstesnį trenerio darbą metęs, žodžiu, planų artimiausiems metams, regis, neturėjo, ir tai puikiai dera prie jo išankstinio pareiškimo, kad lygina save su Nelsonu Mandela, todėl tikisi po 27 metų (maždaug antra tiek, kiek jau yra pragyvenęs) ne tik atsidurti laisvėje, laimėjus jam palankioms jėgoms, bet ir iš jų gauti Nobelio taikos premiją.

Tačiau pagarba individualiems, taip pat intravertiškiems gyvenimo pasirinkimams jokiu būdu neturėtų būti aklai įmesta tarp prevencinių mechanizmų girnų. Tokių pavieniui keliaujančių vyrų – nors vežimu vežk, vardinti galėčiau pradėti nuo žvilgsnio į veidrodį. Nors žudikas, kaip dabar manoma, veikė faktiškai individualiai (neskaitant moralinės paramos internetu iš tam tikrų grupių), savo tekste jis kritikuoja individualizmo vaidmenį Vakaruose būtent kaip jam atgrasios silpnybės šaltinį; pabrėžtina, kad masiniai, moraliniu požiūriu, nesuvokiami išpuoliai įvyksta ir bendruomeniškuman labiau linkusiose šalyse, tokiose kaip Artimųjų Rytų valstybės (teroristiniai sprogdinimai) ar Kinija (darželių ir mokyklų užpuolimai subadant vaikus).

Čia kaip tik būtina sugrįžti prie „baltojo vyro“ problematikos. Vakaruose pastaraisiais dešimtmečiais stiprėjusi tapatybių politika, skatinusi kolektyvinį moterų, juodaodžių, religinių ar seksualinių mažumų organizavimąsi, padėjo sumažinti neproporcingą baltaodžių vyrų finansinę, politinę ir kultūrinę įtaką, tačiau šiame procese neišskobta jokia niša, kuri šiems leistų lygiavertiškai ir harmoningai dalyvauti visuomenės sąrangos kaitoj, – tik individualūs takeliai, prieinami aukštesnių pajamų individams. Vadinamoji privilegija pati savaime negarantuoja visaverčio asmeninio gyvenimo, kuris, kaip aptariau, galėtų būti svarbus priešnuodis prieš destruktyvų nusivylimą. Situaciją papildomai apsunkina tai, kad resursai iš Vakarų po truputį sprūsta į kitas pasaulio dalis, ir daugelis baltųjų vyrų mūsų bei artimiausiose kartose jau veikiausiai negyvens taip kaip jų tėvai ir seneliai, tačiau ir jų šešėlyje buvusios visuomenės grupės, kurios irgi neatsisakytų pagaliau pažinti visapusiško klestėjimo jausmą, jo irgi tikriausiai nesulauks, bent jau in corpore.

Šiaip ar taip, nepritariant žudikui tikriausiai reikėtų elgtis priešingai, nei siūlo jis, – mažinti poliarizaciją. Net ir branginant savo tradicijas turėtų likti laiko ir jėgų būti padoriu žmogumi. Nelaikyti nepažįstamojo priešu. Pirmiausia matyti jį kaip individą, ne grupės narį, atsakingą už svetimas nuodėmes – jo amžininkų ar protėvių, nesvarbu. Diegti naują maksimą, auksinę taisyklę – stengtis dėl kito padaryti truputį daugiau, nei jis daro dėl tavęs, – ne, ne per daug, nesižeminti, būtent truputį, – ir šitaip kelti tarpusavio elgesio standartus. Visuomenėj užgimusi sugyvenimo – mišriai ar nevisiškai, tačiau būtinai taikiai – dvasia tokių asmenų kaip Naujosios Zelandijos žudikas vidaus turbūt nepakeistų, tačiau bent jau nebeleistų tikėtis masinio palaikymo atitinkamoje aplinkoje. Juk niekas nesiima smurtinių masinių išpuolių prieš kairiarankius, strazdanius, šienligės kamuojamus ar mėsos atsisakiusius žmones – net jei jų nelaiko gražiais ar nepritaria jų pasirinkimams. Net gan įnirtingos kovos dėl skiepų baigiasi daugių daugiausia apsižodžiavimais.

Ir paskutinė mintis – šioks toks padūmojimas Lietuvai, mirkstančiai iš pažiūros ramiame užutėkyje. Pas mus musulmonų itin mažai, ginklų įsigyti sunkiau, o nepatenkinta gyvenimo sąlygomis visuomenės dalis savo energiją dažniausiai panaudoja įsidarbindama emigracijoje. Tačiau tai neapsaugo nuo menkai prognozuojamo asmens, kuris čia atvyktų paviešėti, įsivežtų ginklų iš Šengeno valstybės, kurioje jų gauti lengviau, ir imtųsi čia kokios nors akcijos – jei ir ne protestuodamas prieš realybę, tai, tarkim, vykdydamas savo paties susigalvotą prevenciją. Galbūt – paskatintas tam tikrų mūsų valtelę išsiūbuoti norinčių jėgų.