Šventojo Atono kalno šlaitai

Aplankyti Atoną buvo mano sena svajonė – galvoju aš, bet ištaria Sergejus, zuidamas aplink mudu su Augustinu, mano bendrakeleiviu, valančius daržoves Agiou Pavlou – Šv. Pauliaus vienuolyno virtuvėje. Mes – piligrimai, jis – ukrainietis, talkinantis čia gyvenantiems vienuoliams, susišnekantis su jais graikiškai, su mumis – angliškai. Vidujai kiek susigėstu – graikų temoku vos keletą žodžių, ir šiaip mano pastangos buvo gana fragmentiškos. Atono kalną įsidėmėjau skaitydamas knygą, po kurios gimė tekstas „Dvi Prancūzijos saulėlydžio vizijos“ („Šiaurės Atėnai“, 2016 m. liepos 22 d.), o bendrakeleivių ieškoti ėmiau 2019-aisiais – Augustinas Žemaitis, apkeliavęs tiek šalių, kad netrumpas ir manasis sąrašas joms santykiu nusileidžia kaip litas eurui, susidomėjo išsyk, tačiau planus keliauti nugramzdino pandemija, jos apribojimai ir asmeniniai reikalai. Į Šventojo kalno teritoriją patekti nėra paprasta – tenykštė speciali jurisdikcija riboja laisvąjį Europos Sąjungos prekių ir žmonių judėjimą, tad pavasario pradžios klajonėms imam rengtis vos prasidėjus žiemai. Mūsų elektroninį prašymą priima piligrimų biuras Salonikuose, o atsiimti dokumentą reikia kelionės rytą Uranopolyje, iš kurio plukdo laivai į rytinę Atono pakrantę. Graikiškai išraitytame bendrame leidime „Diamonitirion“ atpažįstame tik savo vardus ir kelionės datas – turime teisę ten praleisti tris naktis, bet mūsų reikalais aptekę gyvenimai suteiks mums tik dvi.

Kai einame į miestelio centrą, jau prabrėškę. Internete rašoma, kad leidimus išduodantis biuras atsidaro 5:30, tačiau ant durų parašyta 6; mums tai nekliūva – dabar jau pusė septynių ryto, ir, apsisukę greitame, bet mažakalbiame šios nedidelės patalpos konvejeriuke, sliūkiname akmenuota pagrindine gatvele link krantinės. Prie užeigėlių durų budriai laukia ir jaunos merginos, ir vyresnės moterys, giedromis šypsenomis ir saldžiais kalbinimais išgerti kavos tartum bandančios konkuruoti su kylančia ryto saule. Pasiekus krantinę ir bizantišką Prosforijo bokštelį lieka tik vyrai, po truputį įsišmėžuoja ir vienuoliški abitai. Kaip ir internete, čia informacijos gan striuka, ir pasiblaškius aplink galiausiai tenka klausti vieno vienuolių – kada laivas, kur tiksliai plukdo ir taip toliau. Artimiausias – jau 8 valandą, vyrai ima būriuotis arčiau vandens, vienas patikrina mūsų leidimus. Sulipam – tamsioj, iš pirmo žvilgsnio rūsčioj minioj, dominuojamoj tamsių, tiesa, pasaulietiškų rūbų, kalbančioj mums nesuprantama kalba, sučiumpu save svarstant, ar taip atrodydavo tarnyba kariuomenėj tada, kai moterų į ją nepriimdavo. Aukšti krantai, įrėminti melsvo dangaus, visada tokio mielo po lietuviškos žiemos, dar mėlynesnio įlankos vandens, ir pasirodantys didingi, juo aukščiau šlaite, tuo monumentalesni vienuolynų pastatai (tiesa, visi kartu kiek temdomi purvino laivelio stiklo) nuveja dar vieną sąsają – Nakties sargybos seriale „Sostų karai“.

Į Atono kalno, tiksliau, pusiasalio, bet funkcionuojančio veikiau kaip autonomiška sala, teritoriją nėra įleidžiamos moterys, net kai kurių gyvūnų patelės, o vyrų – labai ribotas skaičius, ypač ne stačiatikių. Pasak legendos, su apaštalu Jonu plaukdama pas Lozorių čia buvo užsukusi Mergelė Marija – jai taip patikęs kalnas, kad ji paprašiusi savo sūnaus Jėzaus, kad ši vieta taptų jos sodu; taip sodas užsidaręs kitoms moterims. Pirmasis vienuolynas, Didžioji laura, pietrytinėje pusiasalio pakrantėje įkurtas dar seniau, nei paminėtas Lietuvos vardas, jam įkandin įsisteigę kiti, ir nors per istoriją jie griauti ir atstatinėti, atsiskyrėliška, bet Konstantinopolio patriarchui pavaldi ortodoksų bendruomenė sugebėjo sveika išlaviruoti per visas politines kaitas – ilgą Osmanų valdžios laikotarpį ar trumpą, bet kitur tokią destruktyvią Hitlerio okupaciją.

Mulai prie Naujojo skito uosto. Autoriaus nuotr.

Tarp keleivių dominuoja graikai, nors tarp dvidešimties yra ir bulgariškas bei serbiškas vienuolynai; šit stabtelime ir prie rusiškojo žaliastogio Šv. Panteleimono, kur įlipa vienas vienuolis, o neišlipa niekas. Kita stotelė – uostukas Dafnis, toks pat apsnūdęs ir dar labiau beinformacis nei Uranopolis, – čia jau jokiu metų laiku nepasiekia turistai, o jei nėra porelių, didelių šeimynų ir apskritai įprastinės rinkos, tuomet nereikia ir reklaminių bei informacinių stendų ar panašių dalykų. Apie retai praplaukiančių laivų stoteles ar mikroautobusų tvarkaraščius reikia klausti praeivių, galbūt ir šen bei ten matomų Graikijos pakrantės apsaugos pareigūnų bei kliautis ankstesne kitų ar pažįstamų patirtimi – lietuviškame internete tokios neaptikau. Dafnyje išlipame pasivaikščioti – populiari veikla Atone – ir dulkėtu keliuku, įrėmintu tarp banguojančios gelmės ir kalnų, ilgai laistome prakaitą kopdami link Ksiropotamo vienuolyno – jame saugoma dalis kryžiaus, ant kurio nukryžiuotas Kristus. Ant kaklo nebelieka šaliko, vėliau į kuprinę keliauja striukė. Nuo kalno lekia mašina, pilna jaunų vienuolių, – jei ne juodi apdarai, pamanytum atsidūręs turtingoj ir nerūpestingoj pokario Amerikoj; prie mūsų jie stabteli, klausia, kur keliaujam, lukteli, kol šiaip taip išskiemenuojam pavadinimą. Jie važiuoja priešinga kryptimi, bet padrąsina – čia tik 10 minučių kopti, turbūt turėdami omeny į tankmę sukantį takelį. O mes kopiam plačiuoju, vaizdingu keliu, tikėdamiesi darsyk pamatyti kitus vienuolynus iš aukštai, tačiau teregim tik pasiektąjį – gražūs, bet tušti mūrai, čiaupas prisipilti gertuves ir visiška tyla, nė žmogaus; mūsų ir taip gana vidutinius juokelius apie siaubo filmo įžangą gadina ryto vaiskumas, paukščių čiulbesys ir nuostabūs toliai. Įsidrąsinę nupyškinam vieną kitą kadrą – tai su architektūra, tai su įspūdingu medžiu kieme, susilinksim su darbininku, įnešančiu dėžę už vartų (netrukus, gal taip jau sutapo, pasigirsta varpo dūžiai), iš tolo žvelgiam į vienuolį, vagojantį lauką traktoriuku, – ir kopiam žemyn akmenuotu keliuku; šįsyk jau mes sutinkam viršun kopiantį sušilėlį, šįkart jau jis klausia, ar netoli. Grįžę į Dafnio uostą sėdim krantinėj, pro mus šmirinėja katės, galiausiai subėgančios prie jas pamaitinsiančio barzdoto vienuolio, jos čia neišrankios, neatsisako nė duonos gabaliuko; o žmonės panašiai suguža prie laivo, ir vėl šuoliuojam per bangas, žvilgsnis aukštyn į Simono Petro vienuolyną, rūsčiai stovintį ant uolos, kur bandėm tartis dėl nakvynės, bet vietos jau nebebuvo likę.

Laiveliui prisišvartavus, nuo kranto paeinam nedaug – iškeltas dėžes nuo žemės stveriantis žmogus klusteli, kur link mes, ir pamoja šokti į priekabą. Iš paskos einantį vaikinuką jis įsisodina greta ir juokauja – priekaba nemokamai, kainuos tik kelionė sėdint viduj. Mašina mus užkrato aukštyn, ir mes jau žengiam pro Agiou Pavlou vartus, kur prie katolikono, kieme esančios bažnytėlės, būriuojasi piligrimiškai apsitaisę žmonės, kieme džeržgia statybininkų grąžtai, o mus maloniai pasitikęs vienuolis, pasitikslinęs, ar čia tiedu iš Lietuvos, greitai nugena valgyt į refektoriumą, kol dar likę maisto nuo pietų. Pasivaikščiojimas ir grynas oras, matyt, prisideda, kad viskas atrodo itin gardu – ryžių ir troškintų kopūstų garnyras šalia gabalėlio, turinčio lyg ir mėsos, lyg ir daržovės požymių, – kaip vėliau paaiškėja, kalmaro (mėsa čia nevalgoma). Šalia dar patiekti svogūnai ir česnakai, vandens grafinas, alyvuogės ir, bandau spėti iš skonio, obuolių vynas, už nugarų vyksta vienuolių pokalbis, kuriame kelissyk pasigirsta „Lietuva“. Mūsų kilmė domina ir daugiau – Lietuva, regis, nedažnas piligrimų šaltinis, dar nedažnesnis jiems mano vardas, kurį ištarti, regis, sunku, Augustino – lengvesnis. Pavalgę gaunam maišelius su vaisiais, duona ir dar šiek tiek alyvuogių bei paaiškinimą, kad tai mums atstos vakarienę ir pusryčius – šis vienuolynas jų šiuo metu netiekiąs, – tuomet gaunam kambario raktą.

Prisiskaitę, kad sąlygos būna itin asketiškos, atvykom apsitūloję šiltai, tačiau gautas dvivietis kambarys, nors paprastas, išties visai patogus – su reguliuojamu radiatoriumi, elektros lizdu, staliuku, tualetai – koridoriaus gale ir ne vien tupimi, įprotį pasitikrinti, ar tikrai eini į vyrų, tenka gainioti it zyziantį uodą; jų patalpose šiltas dušas, jei reikia – karštutėlis, o Wi-Fi nebuvimą kompensuoja pusiasaly gerai veikiantis (man, bet kažkodėl ne bendrakeleiviui, naudojusiam tą patį operatorių) ryšys mobiliuoju tinklu. Vienuolynai garsėja relikvijomis, ikonomis, senais rankraščiais, kitomis brangenybėmis, tad kambary ilgai netrunkam – esam kviečiami su kitais piligrimais į bažnyčią, tačiau pakeliui mus pasigauna vaikinas ir paprašo trumpai padėti virtuvėj. Sutrinkam, bet prioritetus tuoj pat surikiuoja kitas vienuolis – padėt galėsim ir po bažnyčios. Šioje būriuojasi piligrimai, apie ikonas trumpai papasakojama, žinoma, graikiškai, o paskui norintys stačiatikių papročiu kelissyk persižegnoja, nusilenkia ir pabučiuoja dažniausiai jas dengiantį stiklą. Tai stebėdamas nenorom prisimeni – taip jau sutapo, kad COVID epidemija vizitą Atone pradėjo būtent nuo šio vienuolyno, nors bučiuojama ir kitur. Šiame vienuolyne, kurio esminis motyvas yra Jėzaus pristatymas šventykloje, laikomas Kristaus kryžiaus gabaliukas, taip pat Trijų Karalių dovanos. Stoju į eilutę, tačiau, kitaip nei ji, nieko nemurmu, lenkiuosi bučiuoti stiklo, kakta ir nosim dunksteliu į jį, esantį arčiau, nei atrodė, sumišęs pasitraukiu, bet vietą jau užima kitas. Paskui vaikštome po bažnytėlę, apžiūrinėjame nuostabius jos papuošimus, ištaigingas lempas. Tada patraukiame į virtuvę, kur mus kvietėsi vaikinas. Virtuvėje darbuojasi trise: tamsaus gymio, linksmo veido tėvas Gerasimas – jo vardą įsimenu – ir du vyresni pasauliečiai, besipraktikuojantys tarti Lietuvos ir Latvijos vardus, – jie ant didžiulio metalinio stalo jau išvalę didžiulį maišą daržovių, atskyrę lapus nuo kotų, judesių pamokomi ir mes, tačiau daržovės tuoj baigiasi; vienuolis čiumpa dar vieną didelį maišą, išverčia jį, pamoko dirbti jau su šiomis, pats kažkur prapuola, pasauliečiai rusiškai prajunka: „Tai dirbti reiks iki vakaro?“ Gerasimui grįžus jie mandagiai atsisveikina. Įsikalbam su juo, jau 16 metų vienuoliauja, yra iš Rumunijos. Pro šalį vis šmėkščiodamas ukrainietis Sergejus kai kur mums išverčia. Sužinojus, kad mes iš Lietuvos, jo akys žybteli – aš dirbęs su lietuviais, sako ir įvardina porą mūsiškių IT firmų, iš jų vieną atpažįstu. Jis mus dar pasivadins prie nemokamos kavos aparato – tai, kas Turkijoj vadinama turkiška kava, čia vadinama graikiška.

Šv. Pauliaus vienuolynas. Autoriaus nuotr.

Baigiasi maišas, strėnose pasijunta nuovargis, ant stalo atsiranda dar vienas maišas, šįsyk jau pažįstamesnės daržovės – burokėlių lapai. Stiebuose daug vitaminų, tikina vienuolis, ir vėl pašom, kalbam, valanda bėga greitai ir neįtikėtinai smagiai. „Finita la commedia!“ – konstatuoja tėvas Gerasimas, kai ir šis maišas išsenka, ir tampame laisvi – šiek tiek per laisvi: kiemas netikėtai ištuštėjęs, nematyti nė piligrimų, tad slankiojam po jį, paskui po antrą aukštą, susipažįstam su visais balkonais, lipam į trečią, tyrinėjam senus žemėlapius, bandydami atspėti jų leidimo metus – viename, tarkim, Gazos Ruožą dar valdo Egiptas – ir čiuopdami laiko slinkties čia kitoniškumą, ketvirtame aukšte apžiūrinėjame puikų didžiulį vienuolyno maketą, kol prasiveria durys ir vienuolis mus perspėja, kad piligrimams skirtas tik antrasis; klusniai nulipame – jokių apie tai įspėjančių užrašų nebuvę, o kitas ateina į balkoną mus, kaip naujokus, apšviesti daugiau: kada vakarinės pamaldos – mišparai, kada saulėlydis, po kurio uždaromi vienuolyno vartai, tad išeiti ir įeiti nebegalima; bandau iš jo išgauti daržovių pavadinimus, bet sužinau tik graikiškus – su jais paskui ilgai klaidžiosiu mėgindamas išversti ir tekste pateikti nesiryšiu. Išklausę padėkų už pagalbą virtuvėj nusekam paskui jį į bažnytėlę, pamokyti susėdam specialiuose suoluose pakraščiuose ir klausomės ilgų maldų, juodų skvernų šiurenimo, prieš akis bėga ritualai, galvoje – savos mintys. Saulei leidžiantis išslenkame už vartų ir prie mūsų prieina besišypsantis vienuolis žila barzda. Jau anksčiau jis tikslinosi, ar mes iš Lietuvos, o jei taip – ar iš Vilniaus. Čia užsibaigus jo anglų kalbos žinioms, pamanėm, kad užsibaigs ir pokalbis: „Kaunas“, – tarė jis. „No no, Vilnius.“ – „Kaunas, Marijampolė, Jonava, Kazlų Rūda…“ – jis ėmė žerti su dar platesne šypsena ir be jokio akcento. Šįsyk toponimus jis papildė ir vienu patronimu – Landsbergis, o paskui, saulei leidžiantis, ženklais ir pavieniais žodžiais pridūrė, jog čia, prie Atono, kartais galima pamatyti ir delfinų.

Tąvakar ilgai sėdim balkone, spoksom į saulėlydį, šnekučiuojam – Augustinas prisimena savo patirtis iš budistų vienuolyno, kuriame nakvojo Pietų Korėjoje. Ruoštis miegoti imame jau 7 vakaro, nors trumpam dar grįžtame į balkoną pasigėrėti žvaigždžių ryškumu. „Jei čia esame, reikia ir gyventi vienuolyno ritmu“, – sako Augustinas, aš jam pritariu, tačiau dar ilgai spoksau į ekraną, rašau žinutes, kai jis jau miega, ir antrą ryto nuskambantys ritmingi semantrono, medinio gongo (juos vienuoliai pradėję naudoti, kai Osmanų imperija iš bažnyčių atėmė varpus), dūžiai mano sapną, matyt, sudrasko šiurkščiau nei jo. Leidžiamės į rytines pamaldas, šios ilgesnės, trys valandos savų minčių tamsoje, prablaškomų tik kartkartėm su žvake praeinančio vienuolio, kuris, regis, ieško miegančių, ir kito, praeinančio su smilkalais. Imu knapsėti maždaug po pusantros valandos, grūmiuosi su savimi, šiek tiek miegą prasklaido vėjelio dvelktelėjimas – įeina už parankės kitam įsikibęs senyvas vienuolis; kitaip nei kitų, jo besimeldžiančio veidas, palinkęs virš knygos, apšviečiamas. Atrodo, kad tai archimandritas Partenijus, vienas gerbiamiausių vyresniųjų Atone. Progos paklausti neturiu – pasibaigus pamaldoms visi skubiai išsiskirsto į kambarius, – nusnūstu dar valandą ir aš, o paskui keliamės, susidedam daiktus ir, taip ir nesulaukę vienuolių pasirodant (parašau atsisveikinimo laišką), jau traukiam šlaitų takeliais iki Naujojo skito, vienuolyno padalinio spalvingais stogais. Čia snaudžia katės, takeliai siaurėja, virsta į laiptelius, vis daugėja ženklų, kad čia vaikštoma nešulinių mulų, – kelissyk pasitraukiam praleisti vilkstinių su kroviniais, tačiau, kaip ir vienuolyne, vengiam filmuoti ar fotografuoti žmones.

Nusileidžiam pakrantėn, ir netrukus laivelis jau mus plukdo atgal į Dafnį, o ten, išsiklausinėję tinkamo numerio mikroautobuso, važiuojam į pusiasalio gilumą – į sostine tituluojamas Karijas, didingiausiai turbūt atrodančias iš tolo, žvelgiant nuo pašlaičių, – peizažą dar padailina Kutlumusio vienuolynas, į kurį trumpam nupėdinam. Karijose jau esama ir parduotuvės, ir kavinės su bandelėmis, ir šiokių tokių suvenyrų, netgi puošnių lazdų žygiams, tačiau vėl suglumę blaškomės, nes neaišku, kada ir iš kur važiuos autobusiukas į kitą mūsų pasirinktą vienuolyną, Vatopedį. Nepešę informacijos vienur – „Čia parduotuvė, ne autobusų stotis!“ – išsisklaidome ieškoti kitur: man vilčių suteikia kerziniais batais apsiavęs, sunkia striuke ir žiemine kepure šiltą dieną apsitūlojęs senyvas vyriškis, pats ketinantis vykti ten pat, – kompanionas atranda namuką mėlynomis durimis, kuris ir atlieka dispečerinės funkciją. Naujienos taip sau: kelionė mikroautobusu, išvežiojančiu po vienuolynus, nemažai kainuoja, o kiek teks sumokėti vienam keleiviui, priklauso nuo to, kiek norinčiųjų susirinks. „Vakar, pavyzdžiui, niekas ten nevažiavo“, – rūpestingai informuoja darbuotojas. Pavėsinėje čiaumojame bandeles ir įsidėtus baltyminius batonėlius, Augustinas geria savo mėgstamą ir čia netikėtai surastą kolą, po kojomis sukiojasi bene vienintelis Atone sutiktas šuo. Kojos, kurias čia būtina pridengti ilgom kelnėm, net einant miegoti, čia svarbios, galvoju, klausydamasis Augustino istorijos, kad vienuoliams jos irgi kliuvo – valgydamas gavo pastabą, kad nelaikytų užsikėlęs vienos ant kitos, ilgų pamaldų metu ištiesė jas pramankštint už suolo ribų, bet praeidamas vienas jų lengvai paspyrė – trauk atgal.

Į autobusiuką susirenkame septyniese, mane konsultavęs vyriškis klausinėja, ar man pavyko gauti nakvynės patvirtinimą iš vienuolyno, paskui ilgai bando jį išskaityti mano telefone. Jam kažkas nesuveikę, jis turįs tik „Diamonitirion“. Gale sėdinti kompanija klausia, iš kur mes, tada įsičiauška, vienuolis bando juos raminti, bet tyla – neilgam; kryžkelėje autobusiukas stabteli ir dabar jau šneka, rodos, barasi, visi; konsultantas žiemine kepure vis rodo savo leidimą būti Atone. Pajudėję sustojame jau tik vienuolyno prieigose – įlipa žmogus, patikrina visų rezervacijas: kitų kruopščiau, mūsų – tiesiog perklausia, ar esam tie lietuviai; neišveja jis ir neplanuotojo atvykėlio, tad netrukus jau trepsime vienuolyno vartų arkoje, kur mums ruošiami greitieji COVID testai. Kitaip nei Šv. Pauliaus vienuolyne, kurio vadovas kitados išreiškė kritišką nuomonę apie skiepus, čia mums tenka kelias minutes luktelti rezultatų.

Įlanka prie Vatopedžio vienuolyno ryte. Autoriaus nuotr.

Vatopedis, Kipro graikų vienuolynas, – didesnis, jis antras pagal hierarchiją, t. y. pagal įkūrimo datą, skirtas arkangelo Gabrieliaus apsireiškimui Marijai, iš žymesnių relikvijų – jos juosta (diržas). Čia dusyk buvęs ir princas Čarlzas, dabar – karalius Karolis; nustembu sužinojęs, kad jo tėvas buvo pakrikštytas ortodoksu Graikijoj. Lankytojų čia daug – kai kurie ir neleistinomis trumpomis rankovėmis, laisvokai elgiasi su fotoaparatais, – vienuolių taip pat, prie stalų sukinėjasi ir grupelės berniukų pagalbininkų tvarkinga apranga, primenančia galbūt jaunus choristus, kai kur netgi stovi filmavimo kameros. Šįsyk kimbam į lęšių ir ryžių košę, niekuo ne prastesnę nei pirmieji pietūs, mūsų puotai vėl rezervuoti svogūnai, alyvuogės, taip pat obuoliai ir pomidorai. Papietavus antrame aukšte laukia kitas stalas – valgome saldų lukumą, kurį galime užsigerti vandeniu arba stipriu gėrimu, panašiu į rakiją, – galbūt tsipouro, brendžiu. Tuo metu mums ruošiami raktai ir vėl išsiskirstome po kambarius, šįsyk dviese gauname trivietį, mus konsultavęs kaimynas įsikuria greta, ir pro atviras duris pastebime, kad jis jau išsinėręs iš savo šiltų rūbų, likęs su baltiniais ir, regis, ruošiasi miegoti. Iki vakarinių pamaldų einame lauk, praėję spalvingomis žuvimis mirgantį žavų baseinėlį kylame į kalvą, sutiktas vienuolis, paaiškėja, iš JAV, pataria palypėti iki seno Atono akademijos pastato, kur gražus vaizdas į vienuolyną ir visą įlanką rytinėje pusiasalio dalyje, atsigręžusioje į atviresnę jūrą. Rytoj čia mūsų atplauks paimti laivas, išplukdysiantis atgal, tikslią valandą sužinosime tik ryte – „priklausys nuo banguotumo“. Vakare vėl einame į pamaldas, čia daugybė piligrimų, tenka pavargti, kol randame laisvus suolus. Viskas jau pažįstama – tariami maldos žodžiai, vienuolyno galvos įėjimas prasidarius durims. Šįsyk tai abatas Efraimas su dviem pagalbininkais, laikančiais jį už parankių, – arčiau stovintys vienuoliai tuoj suguža jam pabučiuoti rankų. Ir visgi viena skiriasi – pasigirsta choro giesmės, užpildančios jusles taip pat gyvai ir aštriai, kaip smilkomi smilkalai su mira.

Vėliau esam kviečiami vakarienės – šis stalas saldesnis, dominuoja vaisiai ir chalva. Užsidarius vienuolyno vartams prašoma nebūti net ir vienuolyno kieme, todėl visi pradingsta, išskyrus nebent gausybę kačių, kitaip nei Šv. Pauliaus vienuolyne, kur sutikome tik vieną katę su kačiuku, tvarkingai besilaikančią už vartų. Rytinės pamaldos čia vėliau, ketvirtą valandą. „Galbūt neisiu šįkart, verčiau tuo metu paskaitysiu angliškas knygas apie stačiatikių tradicijas iš gausios koridoriaus bibliotekėlės“, – svarsto bendrakeleivis, bet parodau jam kabančias taisykles – dalyvavimas privalomas. Nusistatome žadintuvą kiek po keturių – kad atsibustume natūraliai, nuo gongo, tačiau mūsų kambariai giliai, jo garsas nepasiekia, atėjus laikui pažadiname ne tik save, bet ir savo kaimyną. Ir vėl – trys valandos su mintimis, mieguistumo invazija po pusantros, pro skliautus brėkštantis rytas. Kur dabar reikia eiti pusryčių, klausiame vienuolio, ir jis pamoja sekti kitą – patenkame į koplyčią, kur jau laukia kiti piligrimai, ir šįsyk jau baltu, ornamentuotu abitu apsitaisęs vienuolis mums laiko mišias. Įstrižai koplyčios spingsi nuostabus šviesos spindulys, visas stulpas, akimis už jo laikausi šią netikėtą ketvirtą valandą pamaldų, skrandžiui jau gurgte gurgiant. Stačiatikiai priima komuniją, o po jos pakabinti kolivos, netikėtai skanios kviečių košės su cinamonu ir razinom, skirtos mirusiųjų atminimui, esam pakviečiami ir mes. Tada jau esam nuvedami tikrų pusryčių, šįsyk tai lęšių ir daržovių troškinys su kalmarų gabalėliais, ir vis tiek vykęs, net man, nemėgstančiam jūrų gėrybių. Pusryčiai užsibaigia malda stovint. Rengiamės eiti į kambarius krautis daiktų, bet mus nusiveda į virtuvę ir pasodina tvarkyti kopūstukų – apipjaustyti iki tinkamos būklės, patikinę, kad laivan spėsim. Šįsyk mus apmoko kiti piligrimai, kipriečiai, vieni kitus nufotografuojam ir imam kalbėtis – apie kitus vienuolynus, apie mūsų nepriėmusį Simoną Petrą („O, buvau ten sykį, labai griežta tvarka, jie priima labai mažai, tebuvom šešiese. Per pietus nebuvo galima kalbėtis. Reikėdavo baigti valgyti per 10 minučių“). Kalbamės apie Atoną, Vatopedį, gyvenimą apskritai, neapsieinam be klausimo apie Rusiją. „Neišvykit neužėję į parduotuvę prie vartų, nustebsit. To kiti vienuolynai neturi.“ Parduotuvė didžiulė – be religinių regalijų, matome ir šokoladus su Vatopedžio simbolika, ir alkoholį, tabletes atminčiai, miegui ir virškinimui. Gaminta vietoje, rašoma, o kompanionas net atkreipia dėmesį į intriguojančiai skambančią kilmę „Vatopedi laboratories“. Nusiperku dėžutę dietinių, becukrių sausainukų su alyvuogėmis.

Didelis baltas laivas plukdo mus pusantros valandos, mėlynpakaušė diena, leidžiama denyje, antrame aukšte, netrukus nuo vėjo tampa žvarbi, tad lakstau į pilną kajutę šildytis, o tuomet atgal, atsisveikinti su tolumoje pro aukštus šlaitus vis kyštelinčiu, debesėlių apsuptu dviejų kilometrų aukščio Atonu. Įkopti į jį – vienas piligrimų mėgstamų užsiėmimų, ir paskutinįsyk žvelgdamas į jį šiek tiek gailiuosi, jog nebuvo progos pasivaikščioti kitur – atsiskyrėlių pamėgtoje Atono dykumoje, pietiniame kalno šlaite ir pusiasalio pakrantėje. Galbūt ir ne paskutinį, galbūt apsiginklavęs jau įgytomis žiniomis – kaip pasigauti laivus ir mikroautobusus (nereikia bijoti skambinti dėl jų – angliškai susikalbėsi), – vėl radęs kompaniją, o galbūt vienas čia dar sugrįšiu – gal į Didžiąją laurą kalno pietryčiuose, o gal į Dionisijo vienuolyną, kur saugoma Jono Krikštytojo dešinioji ranka, kuria pakrikštytas Jėzus. Kai po pusantros valandos išlipame, krante pamatę pirmą merginą per kelias dienas, mojuojančią keliems parvykstantiems, žemiškojo pasaulio gaudesys vėl ima stiprėti. Pasukame plento link.

Šv. Pauliaus vienuolynas. Autoriaus nuotr.