Parahokinių žaidynių auksas

Kad žiema bus šalta ir snieguota net jai įpusėjus, kliautis, atrodo, vis sunkiau. Bet gal tai negalioja Vilniaus širdy, nuolat saugomoj šilumos auros – jį minkančių automobilių, druskos, taip pat ir supančių kalvų? Žiemos epicentras nedažnai iš tiesų pasiekia centrą, ir šią žiemą tik vienas įsibrovimas gruodžio sekmadienį paliko ilgiau įsimenančius savo inversiškus pėdsakus… Parahokinės rogučių žaidynės, paprastai organizuojamos sausio antroje pusėje, vasarėja – pastarosiose dvejose dalyvavau jau pasibaigus pirmajam metų mėnesiui. Kas tos parahokinės? Nežinančiajam tektų susirasti 2017 metų tekstą „Šiaurės Atėnuose“, o jei stigtų informacijos, klausimą tektų performuluoti taip: kas tas Hokis – ir keltis dar vieną olimpinį ciklą praeitin, į 2013-aisiais atliktą interviu. Pats pirmąsyk Hokio buvimą patyriau seniau, dar pirmajame šio tūkstantmečio dešimtmetyje: važiuojant iš „Poetinio Druskininkų rudens“ ir sustojus prie Senosios Varėnos parduotuvės (jau kelerius metus jos nebėra, pasakys man kebabų pardavėja, kai savaitę po parahokinių važiuosiu Merkinėn), keleiviai buvo pakviesti tapti hokitais – tam reikėjo suklaupti ant žolės, pasilenkti prie žemės. Kai kurie ryžosi, kai kurie drovėjosi (buvo kas ryžosi, mačiau iš nuotraukų, po kelerių metų); aš buvau arčiau pastarųjų, nors ir ne visai tarp jų – įkalbinėjimai, jei jie man pasirodydavo per aktyvūs, kartais sukeldavo atmetimą, o gal ir vidujai jaučiau priedermę išlaikyti atstumą, visgi nesu nei publikavęs, nei viešai perskaitęs nė vieno eilėraščio. Neprisimenu, kokiais tiksliai žodžiais Aušra Kaziliūnaitė pasiteiravo apie mano statusą hokizme, bet prisimenu savuosius: „Ne, aš rezistentas.“

Vėliau Hokis ilgam dingo iš gyvenimo, trumpai pasilabinęs kažkieno nuotraukų su žuvimi pavidalu (renkant gimtadienio filmukus-sveikinimus Hokį pažįstančiam žmogui), bet sugrįžo man atsiradus feisbuke prieš dešimt metų. Tuomet buvau įtrauktas į grupę Hokio numeriu – 102, ir kurį laiką naujienų sraute rodydavosi žinutės su nufotografuotais 102 kabinetais, 102 komentarais po straipsniu ir taip toliau – pats pridėjau, pavyzdžiui, 102 naktinį autobusą. Vienu metu pranešimų eidavo išties daug, ir keliaujant po Japoniją bendrakeleiviui šypseną kėlė mano įkniubimas į kitą naują objektą gyvenime – išmanųjį: „Žinau, ką tu ten atsidarinėji, vėl tą savo „hoką“.“ Tokio artumo hokizmui pakako, kad jau baigiantis antrajam dešimtmečiui būčiau pakviestas į rogučių žaidynes ir įsiliečiau į jų paprastutę, mielą rutiną: spėlioti, kas susirinks (nemažai feisbuke pažymėjusių, kad ateis, nepasirodo, bet jų vietoj būna kiti; o pažymėjusieji „galbūt“ ateina itin retai), leistis vedamiems geriau žinančių kelią ir jo niekad deramai neįsiminti, daug lipti ir čiuožti žemyn – su tikslu ir neplanuotai, ir visada nustebti, kad čiuožinėjimas taip greitai baigiasi, pailsus apačioje keistis juokeliais ar naujienomis su kuriančiaisiais, matyti jų augančius vaikus, nusimesti viršutinį sluoksnį kavinėj, o pastaraisiais metais, deja, jos tinkliniame pakaitale.

Šiemet skubėdamas į žaidynes ir kiek išblaškytas antrosios pusės, lankančios tėvus ir vykstančios dykumon, pamiršau normalias pirštines, užsimoviau tik bepirštes. Toliau viskas dėjosi panašiai kaip ir ankstesniais metais –
ėjimas snieguotais takais tarp garažų, paskui miško alėja („niekaip nerasčiau vienas pats“), kopimas, kačių (antbačių) užsimovimas prisėdus, tada jau drąsesnis ėjimas, čiuožimas, bandant kitų rogutes, aktyviai plojant sušalusiom drėgnom rankom kassyk nusileidus, o juolab – apsivertus, gurkšnojant dosniai pasiūlytą arbatą (ji nebūtina – nuo to laipiojimo be paliovos būna šilta), svarstymas, kaip čia viskas atrodo naktį, vaikų klegesys, reikalaujant, kad kiti jiems duotų tanką, t.  y. rimtesnę čiuožynę. „Nekoks metas dabar prašyti tankų, jie keliauja Ukrainon“, – juokauju. Deja, po paskutinio neįprastai ilgo čiuožimo ant nejautraus, paburkusio piršto kažkodėl sumanau apčiuopti auksinį žiedą ir jo nebeužčiuopiu. Vestuvinio, nors vestuvės dar deramai neatšvęstos (tokia jau ta draugystės su žmogumi iš sunkėliau pasiekiamos šalies specifika).

Kitiems jau po truputį kalbant apie traukimą į kavinę, mano veidas paniuręs, akys nukreiptos žemyn, į didžiulius sniego plotus. „Milžino“ kalnas, kuriuo čiuožinėjom ir kuriam vėliau apytiksliai priskaičiuosiu šešis tūkstančius kvadratinių metrų ploto, yra tikėtiniausia žiedo pametimo vieta, bet galėjau juk pamesti ir pakeliui. Pirma apieškau, kur plojau rankomis po paskutinio čiuožimo, vėliau vietas, kur sustojau ar dribau anksčiau, lipu aukštyn – gal pradedant čiuožti nuslydo. Akį traukia kiekvienas gelsvas šapelis, o jų iš po sniego čia kyšo daugybė. Mano susirūpinimą pastebi kiti – teritorija didžiulė, ir guodžiamai kažką žadėti sunku, bet vis tiek įdarbinami vaikai, ir jie jau ieško, klegėdami apie įsivaizduojamą (daugybės žiedų vertės) atlygį, už kurį galėsią keliauti į Ameriką ir nuveikti dar daug visko. Juokaujam, kad jei nerasim, parahokinės pasipildys tradicija čia ieškoti aukso žiedo, it paparčio žiedo per Jonines. Kiti stebisi, kad žiedas slysta (kai sausas ir ant šiltos rankos – neslysta, sakau, bet, pasirodo, jiems ir šiaip žiedai užsimaukšlina tvirčiau), pasiūlo išmėginti metalo detektorių. Tą patį siūlys ir internetas, bet kol kas kapstausi pats – kiti, kol neėmė stingti, išeina gerti kavos, ir prie jų prisijungiu tik telefonui imant nuo šalčio merdėti.

Be apmaudo, dar apėmęs ir nerimas – ką pasakyti artimiesiems? Pamesti galima daug ką, bet yra dalykų, kurių nederėtų. Bandau išsiblaškyti dideliu puodeliu kavos, pokalbiais apie hokitų vaikus, bendra kelione troleibusu, plepant apie tuoj atidarysimą Lazdynų baseiną („ar šiais laikais nebetikrina pėdų pirmąsyk einant į baseiną?“ – tikslinasi manęs). Namie atgaivinęs telefoną skambinuosi dėl metalo detektoriaus – vienur atsiliepia atsakiklis, kitur – vaikinas, sutinkantis pagelbėti rytoj. Man tinka – sukinėjasi tik kelios pavienės snaigės, lobio giliau paslėpti nespės. Visgi vakaras bėga liūdnai, nors ir neprarandant vilties, kuri kur kas aktyvesnė, kai sėdi šiltai namie, o ne judi po didžiulį kalną, kuriame gal žiedo ir visai nebėra, nes rado kas kitas.

Kitos dienos paieškos nusitęsia į vėlyvą popietę, nes pagalbininkas vyksta iš Kauno – aš ir nežinojau šitų miškų, sako man, kai kopiam link įvykio vietos. Šįsyk vedu aš ir atvedu teisingai – stresas kelio išmoko. Pradedame ieškoti nuo rąsto, kur moviausi kates, ir netrunku susipažinti su ieškotojo darbu: daugiausia bėdų kelia „šiukšlės“, t. y. po žeme besivoliojantys visokie metalai – butelių kamšteliai, monetos, grandinėlės. Vienas prietaisas primena minų ieškiklį, kitas, pramintas „morka“, panašesnis į žibintuvėlį ir savotišką kirtiklį viename. Pamatęs „Milžiną“, ieškotojas sunerimsta: čia turbūt plačiausia erdvė, kurioje kada esu ieškojęs, – sako, tačiau vis tiek šiūruoja, kapsto, nors ant miško jau nusileidžia tamsa, primindama man, centrinės miesto šviesų oazės gyventojui, kokia šviesi ji gali būti miške. Štai ir sužinau, kaip čia atrodo „naktį“. O atrodo taip, kaip atrodo viduje, šią akimirką – nekaip.

Aparatai rodo visko daug ir dažnai, tačiau ne žiedą, ir tik sykį suloja aktyviau, taip, kaip ir priderėtų. Veiksnių, man sako, daug: pavyzdžiui, jį fiksuos silpniau, jei gulės ant šono. Praleidžiam miške dvi valandas ir po truputį traukiamės atgal. Čia naktį kiek nejauku, sako pagalbininkas, – dar nejaukiau, ko gero, tampa, kai priartėjus prie mūsų parahokinio stadiono simbolinį kraštą žyminčio rąsto kitapus išdygsta ir mus aploja nemažas juodas bešeimininkis šuo tamsoje žibančiomis akimis. Vėliau jam, kaip ir būdinga šunims, atsibosta, ir jis dingsta mums iš kelio. Pakeliui namo vaikinas, pasiūlęs darsyk pamėginti rytoj, pasakoja istoriją, kaip neseniai nakčia tekę padėti vyrui, mieste pametusiam užtaisytą ginklą, ir prasidėjęs didelis snygis. „O rasti policija pareikalavo iki ryto, juk tuomet į mokyklą eis vaikai, gal kuris aptiks…“ Ginklas didelis ir jį pavyko laiku rasti. Atlygio šįsyk kratosi, užsimindamas tik apie degalų sąnaudas, – rasti juk nepavyko. Visgi, svarstau, nekompensuoti žmogui už kelias savaitgalio valandas šaltame miške būtų neteisinga.

Žiedas žiedu, yra kam blogiau – galvoju apie netoliese vykstantį karą ar kaip tik neseniai prasidėjusią dingusio vaikino paiešką (jis važiavo to paties maršruto troleibusu, bet bene dešimčia minučių vėliau). Tačiau savos bėdos yra savos, ir kiek tai mane paveikė, pajuntu suvokęs, kad viską ėmiau skirstyti iki to momento ir po jo. Gal dėl antrosios pusės ilgesio, gal dėl to šiltų namų vis grąžinamo pasitikėjimo savimi įsismelkia noras darsyk paieškoti, ir, pamokytas naudotis siauresniu, bet tikslesniu ieškikliu, grįžtu dar vienai popietei – jau pats vienas. Išbandymus Hokis siunčia vieną po kito – tai važiuodamas iš prigrūsto kiemo įbrėžiu automobilį ir ilgai pildau deklaraciją, tai sugebu trumpai pasiklysti jau, rodės, pažintam miške.

Kai esu vienas, praeiviai imasi kalbinti, linkėti sėkmės, mintyse imu regzti visokius pasižadėjimus, jei rasiu. Ieškau su nirčiu užsispyrimu, atidžiai – vėl visas takas, mažesnis kalniukas, šukuoju papėdę, šonu kapanojuosi viršun (čia neieškojom – o jei lipant nuslydo?..) ir vis parklumpu gremžti jau keliasdešimtos duobutės, kur aparatas ką nors įžiūri, tačiau teprisikapstau iki žolės sluoksnio, ir aišku, kad giliau nebus; nerandu ne tik žiedo, nerandu nieko, ir po truputį jaučiu bergždumą – jei ne pagalbininko atliktas mėginimas su kitu papuošalu, įmestu į sniegą, net nežinočiau, kaip atrodytų „kažką rasti“. Jau praėjo trys valandos, dangus vėl ima tamsėti, netrukus jis palieka šviesesnis už medžius, o aš vis dar ropoju šen bei ten, naršydamas paskutinį neapžiūrėtą ruoželį ties eglaitėm, kiek žemiau kalno vidurio – čia kartais paprastesnės čiuožynės, o tokia daugiausia ir čiuožiau, baigia savo maršrutą pirma laiko. Neviltį didina nustojusi veikti „ciklopo“ švieselė ant galvos, ir tik nedidelis spindulėlis, einantis iš „morkos“, leidžia įžiūrėti ieškiklio ekraną.

Štai ir ketvirtoji ropinėjimo valanda – nugaros skausmas jau ima permušti kitas mintis (šiuo metu nebaisu net šuns) ir tenka jam pasiūlyti lobistinį kompromisą: „Na, dar kokios dešimt minučių ir gana.“ Vėl ima pypsėti eilinis lopinėlis, vėl griūnu, nebejausdamas drėgnų kelių, krapštau sniegą, argi čia bus, garsas neblogas, bet aparato rodyklė ne ties vidurine padala, o kairiau, ko gero, ne.. Vėl stojuosi, remdamasis tuo sizifišku įnagiu, tik šįsyk ties iškasta duobele jis tyli, tačiau prabyla greta – ten, kur sumečiau išraustą sniegą. Šįkart imu braukti pirštais ir šalta „morkos“ šviesa užkabina sniegu aplipusį žiedą. Markstausi, trinu akis, tikrinuosi, ar nesapnuoju, maunuosi ant sugrubusio piršto, dabar gal kiek didokas, bet spalva tai ta (patikrink užrašą viduje, turi būti mūsiškas alfabetas, – nuramins antroji pusė vėliau). Juokiuosi be garso – garso takelį renkuosi mintyse, ir pirmoji užgroja muzika iš filmo „Das Boot“ pabaigos, tos akimirkos, kurios laukia ir sulaukia jūreiviai. Antrajai pusei siunčiu žinutę su daug šauktukų, ieškotojui, kuriam vyksiu grąžinti aparatų, – su vienu. Telefonas išsikrauna, ir dar sykį sugebu paklysti, kol nepažįstamuose, todėl tarpusavy baisiai panašiuose kiemuose randu automobilį, bet tai negadina džiugaus jausmo, spalvinančio viską taip kontrastingai, palyginti su anomis dienomis. Feisbuke nudžiuginu hokitus, tačiau kurį laiką nerandu atsakymo į klausimą – ar džiaugiasi pats Hokis? Ir tik paskui suprantu – be abejo. Net jei iš rezistento priesaikos žodžių jam ir nepavyko ištraukti, nuolankaus klūpojimo, palinkstant arti arti žemės, iš manęs jis sulaukė daugiau nei turbūt iš bet kurio hokito.