Racija migracijos akivaizdoje
Kadaise, dar prieš kelis dešimtmečius, sklandė toks anekdotas: „Prasidėjo karas tarp Rusijos (ar tuo metu – dar TSRS) ir Kinijos. Pirmą karo dieną rusai paima į nelaisvę milijoną kinų. Siunčia užklausą kinams: „Ar jau pasiduodat?“ Kinai neatsako. Antrą karo dieną – vėl milijonas belaisvių. Kinai vis dar tyli. Tai tęsiasi kasdien: milijonas belaisvių, užklausa, reakcijos nėra. Po savaitės ateina užklausa iš pačių kinų: „Ar jau pasiduodat?“
Tai šiek tiek, tegul ir ne visai tiksliai, iliustruoja naujosios, šįkart „lietuviškos“ migrantų krizės problematiką. Kitaip nei koronavirusas, nesirenkantis, kur smogti, migracijos srautas yra nukreiptas konkrečiai Lietuvon. 679 kilometrų šalies siena su Baltarusija yra ilgesnė nei Latvijos arba Lenkijos turimos sienos su Baltarusija ir Rusija sudėjus, tad, akivaizdu, sunki prižiūrėti. Rašant šį tekstą, sieną šiemet jau yra perėję daugiau kaip 1,3 tūkst. migrantų įvairiuose perimetro taškuose (Tverečius, Švenčionys, Šalčininkai, Druskininkai…), pastaruoju metu – dažnai daugiau nei šimtas per parą, tad nesunku suskaičiuoti, kad išliekant tokiam tempui per 10 dienų skaičius padvigubėtų (galima numanyti, kad netrukus visuomenė, pripratusi prie kasdienių koronaviruso atvejų, mirčių ir pasveikimų statistikos, ims pageidauti ir nuolatinių naujienų, kiek migrantų prieglobsčio prašymų jau išnagrinėta ir kas nuspręsta). Šis skaičius gerokai viršija įprastą metinį, kuris nesiekdavo nė šimto, 2019 m. – nė penkiasdešimties. Didžioji dalis, daugiau kaip tūkstantis, atvyko būtent nuo birželio, ir tai leidžia įtarti, kad staiga atsilaisvinusi pasienio kontrolė iš Baltarusijos pusės – gegužės pabaigoje Minske netikėtai nutupdyto Vilniun skridusio lėktuvo ir areštuotų opozicionierių skandalo ir po jo sustiprėjusio diplomatinio konflikto su Lukašenka pasekmė. Migrantai selektyviai eina tik link mažiau resursų turinčios Lietuvos, bet ne arčiau pageidaujamų ES senbuvių esančios ir didesnės Lenkijos ar Baltarusijos klausimais neretai nuošaliau besilaikančios Latvijos, numanomai perkančios Astravo elektrą, sienų, todėl manoma, kad jiems Baltarusija ne tik nebetrukdo (ką pripažino ir pati), bet ir suteikia tam tikrą paramą (nelegalūs imigrantų gabentojai už pinigus – ne naujiena). Jaunimo žargonu toks veikimo būdas galbūt būtų pavadintas „trolinimu“, tačiau Lietuvos valdžios atstovai tai įvardija griežčiau – hibridiniu karu.
Keliama rizika iš tiesų nemenka: migrantų priėmimas, priežiūra, aprūpinimas, prieglobsčio prašymų nagrinėjimas reikalauja valstybės (įskaitant savivaldybes) resursų – ne tik vis gausėjančių finansinių ir logistinių, ne tik su jais bendraujančių pareigūnų darbo valandų, dažnai viršijančių tipines darbo dienos valandas, bet ir nuolatinio kitų tarnautojų, valdžios dėmesio – kai dalis dėmesio vis dar rezervuota koronaviruso pandemijos paveiktoms gyvenimo sritims ir jo atmainų keliamai grėsmei. Padėtį labiausiai sunkina tai, kad nėra kaip prognozuoti, kada šis srautas išseks. Politikai, visuomenės veikėjai, anoniminiai ir neanoniminiai komentatoriai, dar neatsigavę nuo kitų ažiotažą keliančių temų – partnerystė, skiepai ir kt., – vis aktyviau siūlo įvairius būdus reaguoti. Kalbama apie ES lėšų ar kitokios pagalbos prašymus (pasieniečiams jau padeda „Frontex“ pareigūnai), ketinama spartinti prieglobsčio prašymų nagrinėjimą, vis daugiau kalbama apie sienos ar tvoros tiesimą, prisimenama ją tiesusi ir itin griežtai į migrantų tranzitą (174 tūkst. prieglobsčio prašymų 2015 m.) reagavusi Vengrija, tačiau kartu suprantama, kad tai nei greitai padaroma, nei savaime garantuoja tvarų sprendimą (siena būtų Lietuvos teritorijoje, tad prie jos iš išorės priėjęs asmuo – jau Lietuvoje), prisimenama Danija, kurios parlamentas neseniai pritarė galimybei prieglobsčio prašytojus laikyti specialiuose centruose už ES ribų. Derybos su Baltarusija vargiai matomos kaip alternatyva; derėtis reikštų parodyti, kad jos taktika suveikė; gal labiau tikėtina, kad būtų deramasi ne tiesiogiai, o per Rusiją, įspėjimais ar pažadais – kad ši paveiktų nuo jos vis labiau priklausomą Lukašenką. Rusija ir Baltarusija Vakarų akyse jau ne sykį keitėsi nuosaikesniojo pozicijomis: kadaise Lukašenka vadintas „paskutiniu Europos diktatoriumi“, o Putinas ryžosi pritaikyti vakarietiškos praktikos elementą – palikti, tegu ir laikinai, aukščiausią valdžios postą. Vėliau viskas apsivertė – Rusijos veiksmai Ukrainoje imti vertinti kaip pavojingiausia, kas vyksta Europos žemyne, o Lukašenkos, netgi neskubėjusio palaikyti Krymo aneksijos, įvaizdžiui tai pravertė: jo tarpininkavimu sudarant Minsko susitarimus pasikliovė abi konflikto pusės, o dar 2020 m. šalyje apsilankė JAV gynybos sekretorius. Visgi dabar Baltarusija atrodo vėl sugėrusi didesniąją neigiamo dėmesio dalį.
Dar vienas būdas, kurį norima išmėginti, – derėtis su migrantų kilmės ar tranzito šalimis, pirmiausia su Iraku, iš kurio teigia atvykę bene pusė migrantų (dažnas jų neturi dokumentų arba turi tik sugadintus – tai yra vienas pagrindinių proceso stabdžių), galbūt su oro linijomis, kad būtų vienokiais ar kitokiais būdais apribotos techninės galimybės keliauti arba sumažinta motyvacija vykti. Nors daugybė migrantų atskrenda iš Bagdado ar Stambulo formaliai turizmo tikslais, kaip niekada anksčiau susidomėję Baltarusijos gamta ir istorija, netgi, regis, skatinami pačių šios šalies turizmo agentūrų, yra ir tokių, kurie pasakoja gyvenę ir dirbę ar studijavę Minske, tačiau nusprendę išvykti. Pasitaiko svarstymų, kad, kitaip nei per didžiąją 2015 m. migrantų krizę, kai Sirijos pilietinis karas tebebuvo itin ugningas, joje ir Irake tebesiautėjo „Islamo valstybė“, dabar pavojai vietiniams, o kartu ir būtinybė migruoti menkesni; tad dauguma atvykėlių laikomi ekonominiais migrantais, o ne pabėgėliais, kuriems būtų jaučiama didesnė užuojauta. Vis dėlto niekas nestovi vietoje: Sirijos padėtis vis dar nėra stabili, įvairiose jos dalyse tebeveikia įvairių šalių pajėgos, Irako santykiai, nepaisant turimų JAV bazių, su JAV atrodo gana atšalę, iš Afganistano JAV palengva traukiasi, o Talibano įtaka plečiasi. Už šias šalis daug saugesniame ir stabilesniame Irane prezidentu neseniai išrinktas griežtesnės linijos atstovas (tai gali reikšti įvairius dalykus – ir migracijos bangą, ir sunkiau kertamas sienas).
Ir kairesni (kuo svetingiau priimti migrantus), ir dešinesni (susikoncentruoti į užkardymą) komentatorių pasiūlymai neretai yra seklūs. Viena pusė vengia klausimo, kokiomis lėšomis tai būtų daroma, kiek lėšų būtų skiriama, atsižvelgiant į reiškinio trukmės nenuspėjamumą, į tai, kad vasarai praėjus išlaidos gali augti, taip pat neturi vizijos, kaip viską sureguliuoti geografiškai ir išvengti kultūrinių konfliktų. O šie – tikėtini: dalis vietovių, kur perkelti migrantai ar juos ketinama įkurdinti, gyventojų ir savivaldos atstovų jau išsakė būgštavimus ir nepritarimą, tarp migrantų kilo bent du incidentai: riaušės Rukloje ir pasipriešinimas pareigūnams su tarnybiniu šunimi sulaikymo metu. Nesvarbu, kokios tautybės asmenys – paimkime atsitiktinį tūkstantį asmenų, tegu ir lietuvių, padidinkime proporciją jaunų vyrų, ir beveik neabejotina, kad tarp jų atsiras bent keli konfliktiškesni asmenys. Tūkstančiui virstant keliais tūkstančiais, ilgesnį laiką gyvenant dideliais būriais minimalaus komforto sąlygomis, o pareigūnams dirbant įtemptai, žiežirbų gali daugėti. Kita pusė nepasako, kaip atvykėlių atžvilgiu griežtesni metodai atitiktų tarptautinius ir ES teisės aktus, kurių Lietuva įsipareigojusi laikytis, o neatitinkant – kaip būtų išvengta ES ir tarptautinės bendruomenės poveikio priemonių, mažos šalies ekonomikai smarkiai remiantis ne tik ES struktūriniais fondais, bet ir laisva tarptautine prekyba. Ar privertos ES vidinės sienos (pvz., nestabdant migrantų išvykimo) ir kitoks finansinis poveikis viešajam ir privačiam sektoriui būtų gerokai labiau juntamas nei bet kuriai didesnei šaliai (o didesnių daugybė – net „nepaklusnioji“ Vengrija). Kiltų keblumų ir pateisinti tokią moralinę poziciją, ypač gausios lietuvių emigracijos (ir Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, ir atgavus Nepriklausomybę) kontekste.
Todėl šie pasiūlymai tik iš dalies naudingi Vyriausybei, kuriai galiausiai tenka našta priimti sprendimus taip, kad būtų numatyti bent keli žingsniai į priekį. Jai taip pat teks susidurti su ankstesnių vyriausybių elgesio ES šalių atžvilgiu per 2015 m. migrantų krizę įvertinimu (tuomet įsipareigota priimti apie 1 100 pabėgėlių, bet tiek Lietuvos taip ir nepasiekė) – tikėtina, kad kitų šalių sprendimus veiks tai, ar jos jausis tuomet iš mūsų sulaukusios pakankamai solidarumo.
Dėl kokių dalykų galėtume sutarti? Pirma, dėl padoraus elgesio su atvykėliais – bent jau kol jie patys neduoda pagrindo elgtis kitaip. Antra, dėl betarpiškesnio santykio kūrimo, kontakto su mažesnėmis grupėmis, padedančio į atvykusius, tegu ir laikinai, žmones žiūrėti ne kaip į beveidę masę ar statistiką „Microsoft Excel“ programos eilutėje (būnant minioje ar žiūrint į ją iš šalies daug lengviau neapkęsti), bet kaip į žmones, turinčius vardus ir asmenines istorijas. Kaip tenka bėgti iš namų, tarkim, sirams, norėjusieji galėjo pamatyti jautriame filme „Mano dukrai Sanai“. Kokiu būdu galime pristatyti save, savo kultūrą, gyvenimą ir kad tai, ką turime čia, užsidirbame sąžiningu ir dažnai nelengvu darbu, juolab kad nesame paveldėję tiek materialinio turto, kiek jo sukaupė Vakarų Europa, – čia jau kūrybinė užduotis mums patiems – visai visuomenei, o ne apkrautiems pareigūnams. Trečia, dėl suvokimo, kad tai yra svarbus išbandymas visuotinio atšilimo kontekste. Dabartiniai svarstymai, kad migrantų srautų buvo ar tebėra galima išvengti vienokia ar kitokia politika jų regionuose ar elgesiu su juos praleidžiančiomis šalimis, taps nebeaktualūs, jei tas vietas, kur visada ir taip būdavo gerokai karščiau nei Lietuvoje, ims varginti dar didesnės kaitros, vandens trūkumas ir pajudėti link šiaurės, dažnai reiškiančios ir Vakarus, teks visiems, kurie tik gali paeiti.
