Šiukšlių banginio medžioklė

Rytai panašūs. Kambario gintarinė šviesa, besiveržianti pro senas geltonas užuolaidas,

it skalpelis padaro tikslų horizontalų pjūvį.

 

Ima trykšti vaizdas. Prasiveria akių vokai. Ilgai guliu žiūrėdamas į lubas. Jos baltos.

Ant jų akimis piešiu visokius įsivaizduojamus padarus.

 

Paverčiu lubas dangumi ir stebiu sproginėjančius žiovulio dirižablius, kosmines šiukšles ir laike išnykusių daiktų kontūrus. Akių peiliukais drožinėju iš oro skulptūras.

 

Tada prasideda garsas ir nesiliauja sklidęs virš manęs. Atskilęs nežinomybės gabalas. Vazoninė triukšmo gėlė. Triukšmo medis. Triukšmo vanduo, užpilantis ir užtvindantis visus galvos aukštus.

 

Neaiškūs brazdesiai, besaikis girgždančių durų darinėjimas ir kosminių šunų lojimas.

 

Garsai dažnai pažadina. Anksčiau nei saulės skalpelis. Gulėdamas keikiu lubas, kuriose, rodos, įsikūręs kažkoks naujas pasaulis.

 

Lyg kažkas ten jį būtų instaliavęs tarsi naują dimensiją, su kuria turiu sąlyčio taškų.

 

Užknisantis pasaulis. Neleidžiantis normaliai išsimiegoti. Per garsus.

 

Su šluotos kotu daužau lubas manydamas, kad galiu kažką pakeisti. Kad jiems, gyvenantiems lubose, turėtų drebėti stalai ir kėdės, dužti stiklinės.

 

Indai turėtų riedėti iš spintelių. Galbūt net skilti stiklinės pėdos ir veidai. Nulūžinėti pirštai. Išbyrėti šypsenos. Norėčiau, kad jie būtų stikliniai.

 

Tikiu, kad tai kažkaip juos sustabdys. Tikiu, kad sugebėsiu susigrąžinti kokybišką

ir kitų pasaulių nepertraukiamą miego juostą.

 

Pastaruoju metu vis nutrūksta toje vietoje, kurioje pradedu labiausiai gyventi.

Kurioje pradeda sektis.

 

Visa tai kartojasi, kosminiai šunys loja, trependami metalinėm kojų pagalvėm.

 

Galėtum pagalvot, kad kažkas užsidėjęs ant pirštų metalinius siuvėjo antpirščius

kakofoniškai barbena į mano galvos kaulinį stalelio paviršių.

 

Nuo jo krenta ir dūžta prakaito servizai. Vibruoja šukėjančios sapno taurės.

Galvos stalelio paviršius apsitraukia juoda pykčio plėve, ir jos ilgai nepavyksta nuvalyti.

 

Ji įsisenėja. Įleidžia gličias šaknis, kiaurai skrosdama kaulą.

 

Nuo nuolatinio lubų daužymo šluotos kotu jos ėmė virsti karo zona. Subombarduota sniego dykuma, nuo kurios ant grindų krenta gipsas. Krenta lempų šešėlių lelijos. Ir pro kai kur net šviesa.

 

Neaiški ir garsi šviesa. Šviesa su metaliniais antpirščiais, šviesa, kuri gręžia akis. Šviesa, kurią it adatą per prievartą antpirščiu siuvėjas įbeda į kietą ir nepaklusnų tikrovės audinį.

 

Kai liaujasi ir nurimsta lubų gyvenimas, pradeda garsiai savo nuomonę reikšti kairioji kambario siena.

 

Kažkoks metalinių grėblių džiazas, vielos žmogeliukų šokis, atrodo, kad jie savo kulnais brėžia ištisą triukšmo liniją.

 

Sudaigina spiegiančio fronto, transliuojančio gilzių šveplavimą metalinėse automatų lūpose, ribas.

 

Lyg kas grėbtų tapetų lapus ar sutrūnijusias gėles. Lyg kas šiaip darytų bet ką. Galąstų peilius į sieną ar mėgintų atšipint katanas.

 

Gali būti, kad siena iš tikrųjų yra grindys ar žemė, apaugusi tankia žole, kurioje dienos metu girdisi žiogų svirpimas ir metalinių vabalų krutėjimas.

 

Šimtų tūkstančių metalinių vabalų, kurie sunkiai velka savo mažas kojeles. Per magnetinius visatos vidurius.

 

Prisiverčiu atsikelti, nes reikia kažko imtis. Nes per daug to metalo. Per daug tų metalinių vabalų viduje. Užteks lubų daužymo ir piktinimosi.

 

Reikia imtis gyventi, imtis puodelio kavos ir slinkti į balkoną rūkyti, nes kava ir cigaretės yra klasika, nes toks yra daugelio rūkančiųjų ritualas. Nes būtų gražus kadras.

 

Nes žmonėms reikia turėti kažką. Būti prie kažko prisirišus. Būti įbrėžtiems į nuobodžią buvimo schemą.

 

Kol surūkau dvi cigaretes, už lango žaliai banguojantys konteineriai keičia veidus. Visi jie žvejai.

 

Jie būna apsiginklavę senais nulaužtais meškerykočiais, kurie paversti į smailias ietis ar kablius, aštrius žeberklus, skirtus sumedžioti mėlyniesiems šiukšlių banginiams.

 

Jie drasko plastikinių maišų kūnus ir renka jų organus: butelius, keptuves, metalinius niekelius. Bet ką, ką galima parduoti. Bet ką, kas yra brangiau už jų laiką. Daiktus, kuriuos galima konvertuoti į kąsnį. Iš duonos lipdytą banknotą.

 

Dabar stebiu tėvą su sūnumi. Kad tarp jų yra giminystės ryšys, tik spėju iš veido bruožų. Vyras kažką aiškina vaikui besirausdamas konteineryje, ištraukia kažkokį daiktą ir rodo berniukui murmėdamas.

 

Vaikas stovi greta, įnirtingai kasosi subinę ir linkčioja savo riebaluotų plaukų kamuoliu.

 

Kamuoliu, kuris bjaurios gyvenimo kojos yra įspirtas į žalio konteinerio vartus. Kamuoliu, kuriam yra formuojamas toks pasaulis.

 

Pralaimėjimo pasaulis. Pilnas šiukšlių kvapų, sulamdytų keptuvių, nereikalingų metalinių šūdelių. Meilės graužtukų, visokiausių atminties šiukšlyčių, plastikinių ir stiklinių butelių.

 

Pasaulis, kuriame gyvena dievas Taromatas. Pasaulis, kuriame bet koks kitas dievas yra per didelis, kad tilptų. Per silpnas, kad išgelbėtų.

 

Staiga žvilgsnis nukrypsta į šalia augantį beržą. Tas medis sugeba vesti iš kantrybės. Tiesiog medis. Bet toks užknisantis, kad geriau stebiu vėl aplink konteinerius zvimbiančią gyvybę.

 

Stebiu iš kaminų besiveržiančias dūmų kanojas, kaip jomis iriasi paukščių veidais prisidengę anų pasaulių veikėjai.

 

Kelis kartus per dieną susiduria mano ir gretimo namo antrame aukšte gyvenančios moters žvilgsniai.

 

Ji tiesiog žiūri pro langą. Į kitą beržo ir konteinerių pusę. Į kitą aplink juos besibūriuojančių žmonių pusę. Bet ji taip žiūri, kad, regis, tas beržas jai patinka.

 

Jos akys yra paukščiai. Jos akys laipioja šakomis. Jos akys kartais atsiduria ant mano balkono krašto.

 

Ant jų purtau cigarečių pelenus. Jos akys skraidanti oro peleninė.

 

Už lango keičiasi žmonės. Už lango verda gyvenimas. Spiegia beržo šauktukas.

 

Save išsimetęs tūnau, laukiu, kol kas pajudins. Kabliu ar ietimi. Žeberklu.

Jaučiuos šiek tiek šiukšlių banginis. Stora plastikine oda.

 

Net būnant juo, išmestu į konteinerio krantą, noris tikėti, kad esi tas, kuris reikalingas.

 

Kurį galima atgaivinti. Kurį galima aukoti dievui Taromatui. Kurį galima konvertuoti į kąsnį.

 

Tikiesi, kad šiame konteinerio krante nesi tik šiukšlių banginis.

 

Sukurtas užteršti žmones.

 

Virtusius jūra.