Iš teatro darbuotojos užrašų…

 

Teatre praleidau nei daug, nei mažai – ketverius savo gyvenimo metus arba, teatro terminais kalbant, keturis sezonus. Nebuvau didelis sraigtas tame mechanizme, man iškritus niekas to nė nepastebės, greit būsiu pakeista kitu varžteliu. Ir čia nieko nėra blogo, tokia mūsų gyvenimo natūrali eiga.

Ne kartą girdėjau frazę, kad apie visuomenę ir žmoniją supranti tik tada, kai padirbi kaip aptarnaujantis personalas. Iš savo, kaip nepriekaištingos teatro darbuotojos, perspektyvos galiu pasakyti, jog tikrai taip. Žiūrovai, su kuriais teko susidurti, yra neišsemiamas įkvėpimo šaltinis. Kai atrodo, kad jau matei viską, girdėjai viską ir žinai apie save daugiau nei anksčiau (taip, esu išgirdusi nuo komplimentų iki grasinimų), vieną dieną kažkas ateina raudonu kilimu ir vėl priverčia kilstelėti antakius.

Čia aprašomos istorijos yra pačios populiariausios, tikros, galbūt kai kur kiek pakeistos dėl žmogiškų priežasčių –
per ketverius metus nusitrynusių atminties kampelių. Vis dėlto jas galima išgirsti iš aptarnaujančio personalo lūpų, kol jie geria kavą, vakarieniauja ar stumia laiką, kol pasibaigs veiksmas. Tai jauni žmonės, kurie vakarus praleidžia darbe, kartais pavargę, kartais linksmi, kartais nusiminę. Mylėkite ir saugokite juos, tai žmonės, kurie aukoja savo penktadienius.

 

Apie sudaiktinimą

 

Niekas nenori būti sudaiktintas, bet tie, kurie dirbo, o gal tebedirba baristais, padavėjais, kasininkais ir žiūrovų koordinatoriais, puikiai žino, kad sudaiktinimo išvengti nepavyks. Teatro darbuotojas dažnai prilygsta šalia stovinčiai kolonai ar marmuriniams laiptams, gal net rankoje laikomam pakabui, kol žiūrovai ramiai šnekučiuojasi net nepasisveikinę.

– Tėvas per jubiliejų vėl prigėrė ir susimušė su dėde Petru.

– Vakar Artūrą pagavau su ta merga. Jis ir vėl tą patį padarė.

– Tai va, skiriasi jie, skiriasi.

Teatro darbuotojas ramiai šypsosi ir paduoda žetoną. Norėtų pabėgti, norėtų negirdėti, bet nėra kur. Žmonės net nesuprato, jog jis irgi girdi. Ir kad ta nereikalinga informacija dabar įsirėš jo galvoje ateinančiam penkmečiui.

 

Parterio artikuliacijos problematika

 

– Atsiprašau, kur yra partneris?

(Negaliu pasakyti, bet galiu pasakyti, kur parteris.)

 

– Kur parkeris?

(Parteris?)

 

Teatras kaip atskira sporto šaka

 

– Atsiprašau, kada startuojam?

(Pirmas veiksmas prasideda už mažiau nei penkiolikos minučių.)

 

– Kelintas kėlinys?

(Dabar – pirmas veiksmas.)

 

– Kiek bongų buvo?

(Ką tik nuskambėjo pirmas gongas.)

 

Apie ką kalbėti su teatro darbuotoju

 

• Apie orą

• Apie spektaklį

• Apie per mažą tualetų skaičių

• Apie Mongolijoje iškilsiančią raudonąją pilį, nuo kurios prasidės pasaulio pabaiga. Nes teatro darbuotojui būtina išgirsti šią istoriją, kurią išgirdai iš savo draugės ekstrasensės.

 

Nepasitikėjimas

 

– Man reikia į dvidešimtą balkoną.

(Ponia, mes jų turime tik du.)

 

– Ar septintoje ložėje rodysite „Don Kichotą“?

(Teatro darbuotojas maloniai nusišypso ir palinksi galva. Kad ir kaip norėtųsi atsakyti: deja, deja, šiandien jums septintoje ložėje rodysime „Tomą ir Džerį“.)

 

Moteris laksto po fojė, netikėdama teatro darbuotojų žodžiais, jog tikrai antroje eilėje bus galima pamatyti tą patį spektaklį kaip ir antrame balkone.

 

– Ar salėje šalta?

– Ne, nešalta. Šildymas jau įjungtas.

– O aš jumis netikiu.

 

Vėlavimo priežastys

 

Apie vėluojančius per daug neišsiplėsiu – tai nemaloni tema, kuri nepatinka nei žiūrovams, nei teatro darbuotojams. Kiekvieną vakarą teatro darbuotojai apsišarvuoja geležine kantrybe. Vis dėlto „mes vėlavome keturiasdešimt minučių, nes prie teatro įėjimo nebuvo parašyta, kad tai įėjimas, todėl jo neradome“ neskamba kaip įtikinamiausia priežastis.

 

Juokeliai, už kuriuos gavę po eurą per vakarą susirinktume mėnesio algą

 

– Du žetonai. O jeigu susipyksim ir išeisim atskirai?

 

– Duokit tuos geresnius paltus (mirkteli).

 

Po spektaklio:

– Ar dar mūsų paltų neatidavėte?

 

– Oi, mes paskutiniai (juokiasi).

 

Teatro darbuotojas maloniai nusišypso, neišsiduodamas, kad ką tik šią frazę išgirdo šimtąjį kartą. Tik paskutiniu atveju teatro darbuotojas nebesišypso. Greičiau užantyje laiko riebų keiksmažodį, kurį garsiai ištars tik persirengimo kambaryje.

 

Ir tai tik trupiniai iš didžiulės pasakojimų riekės. Teatras buvo nuostabus mano gyvenimo etapas ir iki kraujo pažįstu kiekvieną kilimo centimetrą, tuos naujus tris gaubtus ant šviestuvų, kiekvieną kvapą ir nematomą liniją tarp žiūrovų ir personalo. Ypač gerai susipažinau ir su laiptais – grindinys šaltas, nerekomenduoju nosimi jo pabučiuoti. Teatras man buvo ir liks nesibaigianti istorija, apimanti tūkstančius mažų istorijėlių. Ir nors išėjau, likau nuomininku, kuris nesumokėjo nuomos, bet niekaip neišsikrausto. Aš pažadu, kurią nors dieną susirinksiu savo paliktus batus, tikrai, tikrai, tik lūkuriuoju prie durų, nes vis nesinori atsisveikinti.