Saulės trūkumas

Mano kaimynė trenkta. Maža taip sakyti, ji tiesiog pamišėlė ar apsėsta. Vakar beldžiasi į duris ir kai jau supratusi, jog neatstos, atidariau, pradėjo vapalioti apie tai, kad turiu pasirašyti.

– Prašau, pasirašykit, čia, čia! – ir baksnoja aplūžusiais ir nuo indų plovimo pajuodusiais nagais į kažkokį purviną popierių.

Buvo beveik taip pat šlykštu kaip kartą Hurgadoj viešajame, ir tuo viskas pasakyta, tualete.

– Čia, čia… Jūs juk turit pažinčių.

Ji nelabai ką žino apie mano pažintis, nebent apie tas vienkartines, kur nei vardų, nei veidų. Bet apie tai – kaip apie Hurgadą: gal smagu paintriguoti, bet pasakoti čia nesirengiu. Turiu dar šiek tiek skonio ir takto.

– Pasirašykit, kitaip išprotėsiu. Jūs juk prof.

Paėmiau lapą. Tiesą sakant, tik dėl to, kad susirūpinau, jog popieriuj pradurs skylę.

– Kas čia? – sutrikau, pamačiusi adresatą.

– Paraiška mokslo tarybai. Didelis projektas. Kaip nusipirkti saulės. Tuoj išprotėsiu, turiu ko nors griebtis. Parašiau projektą. Iškėlus lęšį virš Lietuvos, saulės šviesa būtų surenkama ir nukreipiama į…

– Eikit į soliariumą ir problema išsispręs. Arba žiemą nuskriskit į Indiją…

– Aš ne tik sau, aš visiems. Žiūrėkit, kiek aplinkui depresijos, sąstingio, kaip mus ryja priklausomybės…

Ji varė kaip geros mašininkės iš Agatos detektyvų tarškinama rašomoji mašinėlė. Paėmiau popiergalį ir pasirašiau. Negi man gaila tų titulų, galiu jais pasidalinti. Pasirašiau veikiausiai dėl to, kad netrenkčiau jai.

Uždariusi duris pastovėjau atsirėmusi į sieną. Paskui grįžau į kambarį. Čia jau galiu įeiti, mat išmečiau didžiąją dalį savo knygų. Mėginau surasti, kam jos įdomios, bet galiausiai pasidaviau. Dabar bent jau ant lovos galiu atsisėsti. Tiesa, miegoti vis dar tenka pusiaugula, nes albumų atsikratyti nepavyko. Jie didžiuliai, sunkūs. Jei neščiau į konteinerį, tai tik po vieną. O gyvenu 5 aukšte be lifto. Ne mano jėgoms.

– Daugiau saulės užsimanė, – pasakiau garsiai, kaip man pastaruoju metu vis labiau įprasta. Pažiūrėjau į lango ertmės pusę. Ant palangės pūpsojo knygų kaugės, ant jų rikiavosi keletas kvepalų buteliukų.

„Gali nukristi“, – pamaniau, bet numojau ranka. Ne mano jėgoms visą pasaulį sutvarkyti.

Priėjusi prie galvūgalio iš palovio išsitraukiau brendžio, įsipyliau ir išgėriau. Saulės trūkumą kiekvienas junta, o gal susikuria pagal save, pagal save ir sprendžia.