Paramos koncertas
Bažnytėlei tų metų pavasarį sukako trys šimtai metų. Prieš tai jos vietoj stovėjo kelios medinukės, skirtingais šimtmečiais sudegusios iki pamatų. Dabartinė gal priminė senąsias – prastai apšviesta, mažais langeliais, menkai praleidžiančiais šviesą, kaip ir pridera pamaldžiai nuteikti privalančiai vietai. Choro vadovas ir tuo pat metu dirigentas pirmiausia nusilenkė, o paskui mostelėjo batuta į galinę sieną, ant kurios kabojo maišas. Galėjo to ir nedaryti, visi čia susirinkusieji žinojo, kam jis skirtas. Juk ne veltui prie įėjimo kabojo užrašas: „Paramos koncertas“. Nebus pinigų – nebus restauracijos. Ponai iš miesto įvardijo tokias sumas, kad vietos bendruomenei net žandikauliai atvipo. Taigi, mieli vietiniai irgi ponai ir inteligentai, papurtykit pinigines, – kultūringai akis badė paramos koncertas. Vietiniai, dvasingai į skliautą įbedę akis (negi žiūrėsi į pinigų reikalaujantį maišą ar apipelijusias sienas?), klausėsi muzikos, prie kurios prisijungė prasidėjęs lietus. Jis ošė, barbeno į langelius, tarsi tūkstantis pianistų lašų pirštais bėgiotų čerpių klavišais.
Gamta ir dvasia susiliejo.
Dirigentas dirigavo orkestrui ir lietui, mąstydamas apie Pradžios knygos žodžius, kad žmogui atiduota valdžia visoj žemėj. Priekyje sėdinti senutė atsiduso: „Dangus, tikras dangus“, – ir tik ją prilaikanti anūkė, žinanti apie močiutės visišką kurtumą, į ją pažvairakiavo.
Vanduo kaip muzika liejosi visur: ant stogo ir sienų, smelkėsi pro mažus ir didelius plyšius. Kai kur pasirodė vandens dėmės, susiliedamos su apipelijusiais sienų plotais ir tarsi piešdamos naujus nepažįstamų teritorijų žemėlapius.
Ant dešiniosios sienos prie lubų išryškėjo kelios didesnės dėmės. Iš jų niro tarsi koks gyvūnas, sakykim, meškiuko ausys ir snukis, galva, valiūkiškai pakreipta į šoną. Meškiuko kontūras plėtėsi, aiškėjo ir ryškėjo. Pirmoje eilėje sėdinti močiutė vis rodė dėmes vaikaitei, bet šioji kaip ir visi kiti koncerto klausytojai, užburti muzikos, į jas nekreipė dėmesio, tik vis bandė prispausti senolės rankas prie kelių. Tikras vargas, kai seni žmonės taip nukvanka, kad nesupranta išsišokantys.
Vanduo vis bėgo, sėmė į muziką ir sakralią dvasią įsijautusių klausytojų ir muzikantų pėdas, kelius ir patogiai ant šimtamečių suolų įtaisytus sėdmenis, maloniai ant kelių išvyniotus pilvus, gerai prikimštus prieš koncertą ir dabar liūliuojančius paskui klavesino ir violončelės taktą. Vanduo kilo tarsi per pavasarinį potvynį, bažnytėlės viduje plaukiojo koncerto programėlės ir natos. Kiek sutrikę muzikantai stengėsi groti be natų. Keli iš jų atsistojo, kad smuikai nesušlaptų. Violončelės ir kontrabosai griežė po vandeniu. Kad geriau juos girdėtų, kai kurie klausytojai panėrė ausis.
Kai vanduo apsėmė ir stovinčius muzikantus ir tik batutos galiukas kartais, kai dirigentas užsimodavo plačiau, iš apačios sujudindavo kaip stiklas lygų vandens paviršių, meškiukas, tapęs didžiuliu vandeniniu lokiu, suriaumojo ir žengdamas pirmyn išsiveržė iš sienos, palikdamas joje žiojinčią skylę. Vanduo paplūdo lauk. Iš skliauto pabiro plytos ir tinko gabalai, medžio konstrukcijų atplaišos. Visą laiką skambėjo muzika. Į sienų kolonas įsikibusių angeliukų choras, diriguojamas meškino, giedojo: „Dangus. Tikras dangus.“
