Nepalaidota šiaurės vasara

Nuo tokios vasaros jaučiuosi truputį išprotėjusi, – rašau G., sėdėdama ant trobos prieangio. Šalimais, pajutusios mano būseną, kaip sargai priglunda katės. Matyt, galvoja, kad jei man kas nutiks, negaus kasdienio maisto davinio ir bus priverstos peliauti. Žinia, jų manymu, egzistuoju tam, kad maitinčiau, atidarinėčiau duris ir glostyčiau. Kai pajunta virš mano galvos besispiečiantį įkyrių minčių guotą, nemačiom susėlina iš visų kampų ir apgula mano kūno linkius. Jei tuo metu gulėčiau, kuri viena, neabejoju, įsitaisytų ant galvos – kad tiesiogine šio žodžio prasme protas neišeitų iš manęs.

Gerai, kad dar prisimenu tavo vardą, – savo ruožtu atrašo G., tuo metu įsivaizduoju, kaip mėsinėja vyšnių uogas: raugs vyną. Aplink pilna kraujo raudonumo syvų, kruvinos jos rankos ir nutaškyta palaidinė, kaip kokio Džeko Skerdiko.

Žiniasklaidoje pasirodo Gyčio Norvilo tekstas-vizija apie literatūrines kapines, į kurias visi plūs laidoti savo nevykėliškų knygų. Man tai atrodo gera idėja. Manau, kad nešti laidoti rankraščius pirmiausia turi metų metus besiskelbiantys ir niekaip neparašantys savo romanų.

Skaičiau, kad bet kuriam rašytojui naudinga iš savo teksto ištrinti stipriausią vietą – neva dažniausiai būtent ji tampa kūrinio balastu. Nežinia, ar į literatūrines kapines bus priimami niekuo nevirtę rankraščiai ir ištraukos, ar tik nesėkmingos, neskaitomos, kritikų nepastebėtos ar neįvertintos knygos. Tik kas yra nesėkminga knyga Lietuvoje, kurioje lietuvių autorius yra tas terbelninkas, leidyklai nepelningas dėmuo – jį leidėjas dažnai palieka likimo valiai, vos knygai pasirodžius, o literatūros agentais gali pasigirti tik viena kita „įžymybė“. Nors tikrų rašytojų pasaulyje visokio plauko agentų ir bet kokiam verslui įprasto rinkodarinio plano baidomasi kaip kažko trivialaus, prilygstančio žiniasklaidos patiktukus renkančioms antraštėms arba pozavimui prie fotosienelių renginiuose, deja, rinkodara ir knygos yra susisiekiantys indai. Todėl palikti išleistą knygą be reklamos tas pats, kas Dievui atkišus išnešti į laukymę, tikintis, kad ją ten, užuodusios gerą skaitalą, apspis uodų, tpfu, skaitytojų minios.

Kasausi blauzdas, erzinami drėgno, beveik tropinio oro, mane gelia akliai, sparvos, uodai ir dar velniai žino kokia bjaurastis (tik neseniai sužinojau, kad vien Lietuvoje uodų priskaičiuojama 36 rūšys). Tuo metu G. išspriegia iš uogos kauliuką. Jos vynas pukšės graikiškos amforos formas atkartojančiame butelyje, o iš jo, tarsi vena, vinguriuos permatoma, vyšnių kraujo pilna žarna. Vynu įprasta vilioti į knygos pristatymus – publikos tada suplūsta gerokai daugiau. Na ir kas, kad daugelis ateina tik dėl šio dievų skysčio.

Bijau, kad literatūrinių kapinių idėja gali likti tik idėja – Gyčio tekstas apie kapines surenka katastrofiškai mažai patiktukų. Gal visi persisotinę mirtimi, juolab retas rašytojas norės užkasti savo kūrinį ar dar blogiau – pripažinti jį niekam tikusiu. Juk dažnai knyga lyginama su vaiku, dar priduriama apie lengvą arba sunkų gimdymą, pagraudenama apie vaiko išleidimą į pasaulį.

Bala nematė tų knygų kapinių, iš tiesų daug labiau gaila dalykų, kurie, vykę visas dvidešimt vasarų, šiemet nebevyks. „Šiaurės vasaros“ laidoti dar nesinori – renginio, kuriame nori nenori pasimatydavo ir apsikabindavo iš savo introvertinių vasaros rezidencijų išvilkta literatūrinio burbulo dalis. G. vynas, tiesa, subręsti nespėtų – bet kaip tiktų G. vyšnių uogienė uogienių aukcione! Vyno, reikia pripažinti, ir šiaip būdavo daug mažiau nei Kęstučio Navako laikais, bet vis viena būdavo. Ir šokiai po arkadomis, ir šnekos „besėdke“ užvadintoje pavėsinėje iki pat paryčių. Dažnas bevardydamas ir susigraudintų. Sako, gal grįš? Lai grįžta.

Autorės nuotr.

Vienoje iš paskutinių „Šiaurės vasarų“, pačią pirmą forumo dieną, Birutei Grašytei beskaitant apie visokius raganiškus monus (2023 metų tema buvo „Pakalbėkime apie siaubą“), pilies arkadoje kilo trumpas škvalas – smagiai išprausė ir pranešėjus, ir klausytojus ir išsisiautėjęs nurimo. Kaip ir ši vasara – nuolat prausianti lietumi ir grasanti audromis.

Nuo sienos atšoka per toli nuspriegtas vyšnios kauliukas – tarsi taškas. Po jo, tebūnie, – ne pabaiga, o kito sakinio pradžia.