Z kartos Peliukas Mikis
Į MO muziejuje atidarytą parodą „Gen Z. Viskas vienu metu“ (kuratoriai Michalas Novotný ir Marius Armonas) išsiruošiu pavasarišką ir vaiskią pirmadienio popietę. MO muziejus, pasirinkęs dirbti pirmadieniais, kai kiti muziejai ir meno galerijos uždaryti, kaskart nudžiugina, užpildydamas „turiu laiko aplankyti parodą, bet niekas nedirba“ nišą.
Nors parodos gide siūloma pamėginti suprasti Z kartą (kaip nurodo kai kurie šaltiniai, jai priskiriami gimusieji 1997–2012 metais), būtent suprasti nesiekiau. Kartų tarpusavio supratimas, mano galva, patiria fiasko iš karto, kai tokia ekspektacija išreiškiama. Suprasti nėra įmanoma jau vien todėl, kad nei jie, nei mes, verčiant pažodžiui, nevaikščiojom avėdami vieni kitų batais. Norėčiau atsiriboti ir nuo kritikos, kurią maga išreikšti beveik visada, kai kalbama apie jaunesnės, kaip dažnai pabrėžiama – šiltnamio sąlygomis užaugusios ir vyresnės kartų santykius. Taip, X karta, kuriai priklausau, neturėjo ir nedarė daugelio dalykų, kuriuos turi ir daro Z karta, ir atvirkščiai. Būtent tokio grubaus apibendrinimo, manau, pakaktų, kol nesuveikė vidinis moralizuotojas, postringaujantis apie „stiprius ir silpnus“ žmones, „sunkius ir lengvus“ laikus ir kitą buitinį folklorą. Todėl į parodą einu be jokio vidinio skepsio – net smalsu: gal sužinosiu ką nors nauja ar net kažko pasimokysiu. Užsidėjusi audiogido ausines, pradedu klaidžioti salių labirintais. Salių išdėstymas šįkart leidžia vaikščioti po jas be jokios chronologijos ir net skatina pasiklysti. Matyt, todėl nepasiklystu ir net, kaip būdavo anksčiau, neužsuku į jau apžiūrėtą salę du kartus.
Parodos erdvės architektūra (parodos architektė Gabrielė Černiavskaja) man simboliškai atspindi savitą Z kartai būdingą introvertiškumą, užsisklendimą, nuolatinį tūnojimą internetinėje erdvėje. Didžiulė trečio aukšto erdvė sienomis suskirstyta į nedideles autonomiškas sales, kurių kiekvienoje slypi jautrus nervas, problema, savaip įvaizdinta skirtingų kūrėjų iš Rytų Europos šalių. Kas sužavėjo? Įveržta ir konceptualizuota parodos idėja, dalyvių atranka, drąsi raiška (vaizdo instaliacijoje „Šienligė“ rumunų menininkė Mara Verhoogt, užsidėjusi ant nosies dirbtinio falo kaukę, „dulkina“ augalus ir geria jų nektarą), originalių medžiagų naudojimas (kad ir skaljolos technika, naudota baroko epochoje, sukurtas marmuras, ant kurio latvių menininkė Dzeldė Mierkalnė vaizduoja Peliuką Mikį), išradingai įveiklinta tekstilė, beveik visuose darbuose keliami socialiniai ir politiniai klausimai. Z kartos akivaizdoje būtent šiuo metu vyksta svarbūs politiniai virsmai ir karai. Būtent ši karta, vaikystėje auklėta pritekliuje ir santarvėje, dabar turi rasti savo vietą ir santykį su pamažėl pasaulį apimančiu nestabilumu ir grėsmėmis.
Šiandienos įvykių dvilypumą atspindintys lietuvių tekstilininkės Mortos Jonynaitės kūriniai – dar vienas įrodymas, kad tekstilės technika šiuolaikiniame mene išgyvena renesansą. Negaliu nepaminėti meno erdvėje „Sodas2123“ vykstančios tekstilės parodos „when my mother was a king“, kur X kartos menininkė Jelena Škulis panašias priešpriešas įaudė savo darbuose, panaudodama tvirtą valą (iš toli panašų į švelnias blizgias gijas) ir pramonines grandines. Genialus priešpriešų kodas suveikia tada, kai jį lydi taiklus idėjinis pranešimas: Jelenos atveju – motinystės palaima ir jungas. Mortos Jonynaitės kūriniuose koduojamos skaudžios socialinės patirtys ir noras joms priešintis. Taip tradiciniuose vąšeliu nertuose mezginiuose atsiranda grėsmingos chimerų galvos, Morta išaudžia ir įspūdingą „Skorpiono iškilimą“. Čia skorpionas – gėdos simbolis.
Priešpriešos – ir slovakų menininkės Dominikos Kováčikovos tapyboje. Lolitiški apnuoginto kūno motyvai, baltos kelnaitės ir kojinaitės, sėdmenys ir pilvo juosta čia – tik fonas po ištisa simbolių koduote slypinčiai idėjai išreikšti. Dominikos paveiksluose šalia kūno ir ant jo atsirandantys miško gyvūnai – tai taikiniai. Juk nė viena karta nepatyrė tokio masto pavojaus kaip Z karta virtualybėje, kur klesti ištisa manipuliavimo jaunu žmogumi schema – nuo lytinio išnaudojimo iki suicidinių žaidimų.
Čekų menininko Matyášo Maláčo tapyba, sudurstyta iš chaotiškų internetinių kadrų, žaidimų personažų ir momentinių vaizdų, sudaro kontrastingus koliažus, kuriuose – astronautai, kiborgai, piratai, grafičiai, tatuiruočių menas ir pornografiniai kadrai. Visame tame veikia neigiamas herojus – apgavikas Džekas Sperou, menininko valia suvaldantis įsivyravusį chaosą.
Kartvelų menininkas Tornikė Gognadzė filme „Boom Ball“ kalba apie prisiminimus ir vadinamąjį ME – Mandelos efektą, kai apie tą patį reiškinį dalis žmonių ar net visuomenės susidaro klaidingą nuomonę ir įsivaizdavimą. Efektas grindžiamas ir beprotiškai greitai internete plintančios, dažnai klaidingos, informacijos poveikiu. Filme du personažai šnekasi apie dalykus, kuriuos prisimena skirtingai, – vaikystės karuselę ir žirafą zoologijos sode. Būtent žirafą teigia mačiusi viena iš filmo veikėjų, nors tada, kai ji lankėsi zoologijos sode, žirafos ten nebuvo. „Mūsų atmintis pilna klaidų“ – kertinė frazė, nuskambanti menininko filme, galėtų apibendrinti ir kartų santykius. Juk būtent prisiminimais grindžiamos esminės skirtys, kurias vyresnės kartos priešpriešina kaip įrodymus, kad „mūsų laikais taip nebuvo“; tik ar tie prisiminimai kartais nėra ta pati neegzistavusi žirafa. Filme vedama svarbi sąsaja su Sakartvelo politiniais protestais. Lietuvoje, kur susikompromitavę politiniai veikėjai po metų kitų mielai „pradangintų žirafą zoologijos sode“, tai irgi aktualu.
Dzelde Mierkalne. Iš ciklo „Doom Doom Delight“. Teksto autorės nuotrauka
Peliukas Mikis, mojantis iš latvės Dzeldės Mierkalnės kurtų skaljolos paviršių, neprimena Disnėjaus Peliuko Mikio – linksmojo knygučių ir animacinių filmų personažo. Menininkės kūriniuose jis gašlus, deformuotas, trypia makabrišką ratelį juoduose ir baltuose marmuro imitacijos rėmuose ir, rodos, niekam nebelinki gero. Turint omeny, kad Peliuko Mikio personažas švenčia 98-uosius metus, tai gali būti replika ne tik X, Y, bet ir bumerių kartai. Perfrazuojant garsiąją Danutės Gailienės frazę – štai ką mes jums padarėme.
Paroda „Gen Z. Viskas vienu metu“ MO muziejuje (Pylimo g. 17, Vilnius) veikia iki rugpjūčio 30 d.
