„Literalio“ pavasaris

Kovo mėnesį socialiniuose tinkluose pradėję šmėžuoti įvairiaspalviai šachmatai žalsvame fone intrigavo – bus kažkas naujo! Ėhė, naujas literatūros festivalis! Pirma mintis: naujas festivalis ir taip gausiai Vilniuje vykstančių kultūros renginių kontekste visada šiek tiek rizikuoja – turbūt nieko nėra labiau išlepinto nei Vilniaus publika. Su šypsena pamenu mažesnių miestelių literatūrinių renginių organizavimo ypatumus, skambinimus bendruomenės nariams ir švelnius terorizavimus ateiti, atvykus rašytojui ar poetui iš sostinės ar kitų didesnių miestų. „Publikos bus, priversim!“ – pažadėjo man kadais viena iš periferijos bibliotekos vadovių. Ir tikrai – knygos pristatymo dieną salė buvo pilna. Vilniečius priversti eiti kur nors, kur jie neplanavo ir netgi kur planavo, bet paskutinę minutę apsigalvojo, beveik neįmanoma. Kaip nepasijusi svarbus, kai vienu metu vyksta ir parodos, ir knygų pristatymai, ir literatūrinės diskusijos, visi konkuruojantys tarpusavy dėl tavęs – žiūrovo, klausytojo, palaikytojo. Juk dažnai, iš tiek galimybių taip nieko ir neišsirinkus, užrietus nosį dėl savo svarbos, tiesiog liekama namie. Pažįstama?

Ir vis dėlto „Literalis“ – kol kas vienos dienos literatūros festivalis, kurio šiųmetinė tema buvo „Žaidžiame klasiką“, – pavyko. Nors tuo pat metu vyko kitas visam kultūros burbului skaudžiai svarbus protestas „Šalin rankas nuo laisvo žodžio“, festivalis buvo apdovanotas klausytojais, ekskursijų dalyviais, dėmesiu, smalsumu ir simpatijomis. O dabar pasiryžęs plėstis ir kitąmet džiuginti įnoringus vilniečius net dviem dienom renginių! Galbūt skirtų ne tik lietuvių klasikai, bet ir užsienio literatūrai?

Asmeniškai džiaugiuosi pirmamečio festivalio sėkme. Kitaip nei milžinė Knygų mugė, augantis „Open Books“ ir turbūt labiausiai savo auditorija į „Literalį“ panašus „Paviljono“ knygų savaitgalis, „Literalis“ nesiorientavo tik į naujienas ir karštas bandeles – naujai išėjusias knygas ir apie jas besisukančias temas. Kaip Laimos Kreivytės vedamoje laidoje „Iš balkono“ sakė festivalio komunikacijai vadovavusi Emilija Blockutė ir „Vilniaus, UNESCO literatūros miesto“ vadovė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė, pirma paskata daryti festivalį būtent šiuo metu buvo… pavasaris. Ir taip, po kelių savaičių prasidėsiantis tarptautinis „Poezijos pavasaris“, kuris įprastai karūnuojamas šio metų laiko šaukliu, orientuotas į poeziją, regionus, yra visai kitokio pobūdžio. Atrasti laiko nišą ir sugalvoti naujų temų – viena iš bet kokio renginio sėkmės paslapčių. Taigi, tik pradėjus sprogti pumpurams, žydėti miesto sakuroms ir šunvyšnėms, dar siaučiant vėsiems pavasario vėjams, prie literatūrinių renginių prisijungė jaunasis „Literalis“. Jaunas – ne tik todėl, kad vyksta pirmus metus. Manau, tai ne tik į vilniečius, bet – pabrėšiu – ir į jaunus žmones orientuotas festivalis. Žinia, jaunystės sąvoka aptaki ir sąlyginė, bet vis dėlto „literaliai“ jauniems žmonėms skirto festivalio dar nebuvo. Smagus ir jaunatviškas „Vilniaus, UNESCO literatūros miesto“ kolektyvas, vadovaujamas kuratorių Skaistės Grajauskės, Mariaus Buroko ir Norberto Černiausko, sudėliojo intensyvią ir įdomią programą, ypač patrauklią ir moksleiviams, ir studentams. Juk dažniausiai jie vis dar palinkę prie klasikos kūrinių – knygų, išleistų prieš trisdešimt metų; apie jas svarstyta festivalio diskusijoje „Geidžiamoji klasika“.

Pasak Rūtos Elijošaitytės-Kaikarės, programa buvo kuriama atsižvelgiant, kokių renginių ir diskusijų norėtų ir patys kuratoriai ir ko, jų nuomone, trūksta ir dar niekur nebuvo. Tarkim, pažaisti šachmatais su poetu – tikrai išskirtinė galimybė. Po diskusijos apie dingusią bohemą prie manęs priėjo jaunas vaikinas ir pasiūlė pamėginti ją atgaivinti. Jei rimtai, jaunystė ir jaunatviškumas – varomosios jėgos, dėl kurių ir kurioms prisidedant verta kurti naujus festivalius. „Literalyje“ tiko ir jaunatviškai plevėsuojantis Antano A. Jonyno raudonas šalikas, keliose vietose vienu metu gebantis būti Pijus Vasiliauskas-Opera, iš už baro vesti renginio ištrauktas Mantas Toločka, kvatoklės Jurga Tumasonytė ir Kotryna Zylė, visada turintis ką pasakyti Audrius Ožalas, šachmatus stumdantis Vytautas Stankus, limerikų kūrybos ir ekslibrisų dirbtuvės, ekskursijos po slėpiningą Vinco Mykolaičio-Putino muziejų, tylus skaitymas, garsus deklamavimas, koncertas ir dar visokie įdomūs dalykai. Manau, kitąmet organizatoriai dalį renginių programoje paliks, o šachmatai tebūnie savotiškas „Literalio“ talismanas.

Turbūt labiausiai džiugina, kad Pamėnkalnio vila, kur vyko pagrindinė festivalio programa, tapo nauju literatūros bendruomenės traukos centru. Rūtos Elijošaitytės-Kaikarės iniciatyva jaukiai ir su išmone buvo suremontuotos antro aukšto erdvės, įrengta dar viena salė kultūros renginiams, rašytojų rezidencija ir erdvė parodoms. Tą šeštadienį Pamėnkalnio gatve važiuodama į renginį pakėliau akis ir pamačiau prie vilos besibūriuojančius gražius žmones. „Gražūs žmonės gatvėmis nevaikšto“, – dainavo festivalį koncertu vainikavusi grupė „Bohemos tarifas“. Jo, sakyčiau vilnietiškai, nes visi jie – „Literalyje“.

Gintarės Grigėnaitės nuotrauka