Vasaros saudade
Iki šiol atmintinai moku vaikystės kiemo draugių telefonų numerius. Tuos, laidinių telefono aparatų. Skrupulingai surašytus tebesaugomoje užrašų knygelėje – vaikišku pasviru raštu, skirtingų spalvų šratinukais.
Pamenu alsų kiemo mikrokosmą vasarą – įkaitusio asfalto, dulkių ir nuo metalinių karstyklių ant delnų likusios geležies kvapą, tokį panašų į kraujo. Čiurlių klykavimą vakarop, jų uodegų strėles ir nenuspėjamas nardymo trajektorijas, kurias sekdavau pro atlapą langą, kad kambariai bent kiek išsivėdintų po dienos kaitros.
Vilnius vasarą man tebekvepia taip pat kaip vaikystėje – asfaltu, dulkėmis ir prisiminimais.
Inta Ruka. Iš ciklo „Amalio gatvė 5a“. 2005
Pas Helgą visada įlipu pro langą. Butas, kurį ji nusipirko prieš metus, yra vadinamajame pusiniame aukšte, į kurį gali patekti būtent tokiu būdu. Pro langą galiu įeiti tik aš, todėl Helga, tai žinodama, laukia manęs su dviprasmišku nepritarimu. Iš vienos pusės, nori, kad eičiau pro duris, kaip ir visi mirtingieji, iš kitos, didžiuojasi savo buto privalumu – štai imi ir šast, įlipi pro platų atdarą langą tiesiai į svetainę. Apėjusi, regis, įprastą Antakalnio devynaukštį, atsiduriu Helgos valdose. Šalia didžiulių jos langų kapstosi vietinės varnos, viena jų žiemą lupdavo į šalia augančią akaciją įkeltos lesyklos stogą. Helga prisisodinusi gėlių ir atėjusi visada įvertinu, kaip jos žydi. Matau ją rūkančią virtuvėje ir stebinčią mane. Kad neatrodytų, jog tuojau pat puls man atidaryti savo valdų, išlaukia penkias sekundes, tada nurenka nuo palangės kaktusus ir atlapoja langą. Kai karšta, pati išlipa į lauką ir sėdi krėsle, stebėdama praeivius. Tolėliau sėdi jos dukrelė, šalia – balta katė su pavadėliu. Šį vaizdą saugau mintyse, lyg pati jį būčiau fotografavusi šimtus kartų. Todėl kartais atrodo, kad Helgą pažinojau dar tada, kai namuose skambėdavo laidiniai telefonai, o seni Vilniaus kiemai būdavo pilni žaidžiančių vaikų. Jų mamos tuo metu virtuvėse virdavo braškių uogienę, vadinamą „penkiaminute“, nugriebdamos susidariusias putas į lėkšteles; ten pamažėl stingstančias, kol tampa panašios į sukrešėjusį kraują.
Šis vasariško miesto saudade mane pasiveja birželio pabaigoje beviešint Taline, klaidžiojant po Telliskivi menininkų rajoną ir „Fotografiskos“ galerijos sales. Vienoje jų veikia latvių fotografės Intos Rukos (g. 1958) paroda „Vietos, vadinamos namais“. Intos Rukos fotografijos buvo eksponuotos Kauno fotografijos galerijoje 2025 m. pavasarį, o „Fotografiskoje“ pažiūrėjau ir dokumentinį filmą apie autorę „Fotografė iš Rygos“ (Fotografen från Riga, 2009), kurtą jos draugės, švedų fotografės Maud Nycander. Talino asfaltą tądien svilino beveik trisdešimties laipsnių karštis, todėl sėdėti vienoje iš juodų vėsių „Fotografiskos“ salių buvo palaima. Palaiminga ir pažintis su ypatinga menininke ir asmenybe – regis, jaukia ir paprasta, bet kartu nepaprastai gyvybinga, beatodairiška ir jautria tam, ką fiksuoja savo objektyvu. Šalia nuotraukų eksponuojamos taupios, lakoniškos pačios Intos Rukos užrašytos fotografuotų žmonių istorijos ir ištaros. Serija „Mano šalies žmonės“ jau dabar turi neįkainojamą vertę, įamžinančią posovietinę Latvijos kaimo žmonių kasdienybę, skurdą, jų traumas, atsiskyrėliškumą ir keistuoliškumą. Kitas ciklas – „Amalio gatvė 5a“ apima vieno Rygoj tebestovinčio medinuko, hermetiškai išsaugojusio senosios Rygos laiko dvasią, gyventojų istorijas. Bet labiausiai patiko klausyti, kaip apie juos pasakoja pati fotografė, nuotraukose užfiksavusi prarastą laiką – vaikystę, draugystę, purvinus ir nubalnotus kelius, uogienės kvapą ir laidinio telefono skambutį, girdimą pro atdarą langą.
